Geriausio pasaulio akordeonisto vardą pelnęs Martynas Levickis užsibrėžtą misiją – išpopuliarinti akordeono muziką – pildo su kaupu. Ir tiki, kad ne už kalnų laikas, kai paklausyti šio instrumento publika rinksis į stadionus.

23-ejų vaikinas įvertintas daugiau nei 30-ies konkursų apdovanojimais. Iki jo pasirodymo TV3 projekte „Lietuvos talentai“ akordeonas daugeliui lietuvių atrodė „seniukų armonika“ ar bent jau instrumentas, tinkamas tik liaudies vakaronėse ir giminės suvažiavimuose.

Kad akordeonas vertas skambėti didžiosiose scenose, M.Levickis įrodė pačiai muzikos verslo gigantei „Universal Music“ ir su jai priklausančia „Decca“ pasirašė sutartį išleisti albumą. Šis, pavadinimu „Martynas“, liepos 1 d. pasirodė tarptautinėje rinkoje. Beje, tarptautiniame menų vadybos žurnale „International Arts Manager“ lietuvio sutartis su „Decca“ vadinama istorine, nes M.Levickis tapo pirmuoju akordeonistu, kuriuo susidomėjo ši viena žymiausių leidybos bendrovių. M.Levickis misijos nepamiršta ir savo gimtinėje – kartkartėmis sugrįžta koncertuoti, o Kristupo vasaros festivalyje rugpjūtį surengs Akordeono muzikos savaitę. Jos belaukiant apie karjeros uždavinius, kasdienius džiaugsmus ir svajones su M.Levickiu kalbėjo „Vilniaus diena“.

– Esate pristatomas kaip klasikinis akordeonistas, o pats klasikos rėmų kratotės ir eksperimentuojate, akordeoną vadinate moderniu instrumentu. Tai kas gi jūs esate?

– Dabar itin madinga kratytis rėmų, tad ir kratausi. O jei rimtai, esu muzikantas ir atlieku muziką, kuri man patinka, – argi toks paprastas požiūris gali kam nors užkliūti. Taip, esu baigęs klasikinės muzikos mokymo institucijas, kurios mane paruošė kaip klasikinį muzikantą, bet man to visgi negana.

– Garsi įrašų bendrovė „Decca Records“ liepos 1-ąją išleido jūsų albumą. Papasakokite, koks jis?

– Šis albumas man – šių metų projektas, pareikalavęs daugybės laiko ir atsidavimo. Džiaugiuosi, kad pagaliau jis išleidžiamas. Albume skamba plačios įvairovės muzika nuo baroko iki šių laikų popdainų interpretacijų. Albume atsiskleidžia akordeonas iš skirtingų kampų, su skirtingais instrumentais. Tik keletas kūrinių įrašyti solo akordeonu, visi kiti varijuoja: akordeonas su simfoniniu orkestru, akordeonas su styginių kvartetu, akordeonas su instrumentine grupe. Tad ir muzika varijuoja priklausomai nuo idėjos ir sudėties.

– Šiemet Kristupo vasaros festivalyje rugpjūčio mėnesį rengiate Akordeono muzikos savaitę. Ar tai rimtesnis žingsnis į muzikos vadybą, renginių organizavimą?

– Akordeono muzikos savaitė Kristupo vasaros festivalio programoje – jau antri metai. Man didelė garbė būti šios savaitės meno vadovu ir kartu su festivalio organizatoriais generuoti įdomias idėjas. Šiais metais akordeono savaitė pateikia gana platų muzikinių stilių spektrą. Programą atidarysime su išskirtinai šiuolaikine originalia muzika akordeonui. Rugpjūčio 23 d. Molėtų etnokosmologijos muziejaus bokšte vyks koncertas „Ant kosminio vandenyno kranto“, kuriame dalyvaus styginių kvartetas, kartu atliksime Poulo Ruderso serenadą „Ant kosminio vandenyno kranto“, Sofijos Gubaidulinos „Silenzio“ ir skandalingojo Johno Cage’o „4’33’’“. Koncerto idėja – kosmosas ir jį gobianti dinamiška muzika, kuri palaipsniui pagal programą skambės vis tyliau ir tyliau, o klausytojai pasiners į visišką tylumą keliolikai minučių ir koncerto pabaigoje galės stebėti kosmoso platybes šiek tiek iš arčiau.

Taip pat klausytojai galės išgirsti mano albumo „iAccordion“ programą – akordeonu grojamas populiarias melodijas su instrumentine grupe – net keliose skirtingose vietose (ne tik Vilniuje). Kitame koncerte „Ant kalno viršūnės“ akordeonas skambės su Klaipėdos kameriniu orkestru. Galiausiai aštuoni akordeonistai susibūrę į ansamblį pristatys kompozitoriaus Piotro Čaikovskio simfoninių kūrinių interpretacijas koncerte „Nemirtingas Čaikovskis“. Atokvėpiui laukia ir akordeono maratonas, kuriame, tikiuosi, dalyvaus daugelis jaunųjų Lietuvos akordeonistų, taigi norėčiau pakviesti visus norinčius registruotis.

– Kam sunkiau įtikti – užsienio publikai ar tautiečiams?

– Kiekvienas žmogus gali būti individualus, tad visiems įtikti neįmanoma. Išskirtinai išlavinta ir skoninga publika yra Didžiojoje Britanijoje, tačiau ir Lietuvoje pastebiu labai didelių pokyčių. Manau, kad man pačiam teko prie šių pokyčių nors truputį prisidėti.

– Ar populiarūs kūriniai, kuriuos pergrojate, jums pačiam yra mieli, ar visgi tai – duoklė šou pasauliui ir akordeono populiarinimui?

– Nepasakyčiau, kad popsas man nemielas. Esu žmogus kaip ir visi ir paklausau visokios muzikos. Tai, ką darau per „Sunday Squeeze“ sesijas, yra iš dalies rinkodaros priemonė, skirta paskatinti kuo labiau domėtis akordeonu, populiarinti jį ir sulaukti kuo daugiau susidomėjimo man pačiam kaip atlikėjui. Užsiimti sekmadieniniais pophitų pergrojimais tikrai nėra mano gyvenimo tikslas.

– Jei turėtumėte visas galimybes kurti albumą tokį, kokio trokštate, nerūpėtų jo komercinė sėkmė, koks jis būtų?

– Pripažinsiu – jis būtų kitoks. Albumas, kuris išleidžiamas dabar, yra labai dinamiškas ir intensyvus, energingas, jaunatviškas. Tai yra geros kokybės muzika ir aš išties mėgaujuosi ją atlikdamas. Tačiau tai manęs neatskleidžia visapusiškai, nes visgi ta antroji pusė, labiau klasikinė, gilesnė, intymesnė, yra itin svarbi man, kaip menininkui. Esu tikras, kad nereiks labai ilgai laukti, kol išleisiu ir nekomercinį albumą, bet, žinoma, vis tiek sieksiu, kad kuo daugiau žmonių jį išgirstų. Bet ar tada jis jau taps komercinis?

– Lietuvoje įkūrėte akordeonistų mokyklą. Paprastai muzikos mokyklose akordeono klasės nėra labai populiarios. Kaip gyvuoja jūsiškė?

– Taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio – netiesa, kad muzikos mokyklose jis lieka nuošaly. Akordeonas Lietuvoje labai populiarus instrumentas. Pridursiu ir tai, kad reiktų labai vertinti Lietuvos muzikos mokyklas, nes jos finansuojamos valstybės ir jose vaikai gauna muzikinio ugdymo paslaugas už itin žemą kainą. Mano įkurta mokykla liko kaip konceptas, nes privataus mokymo paklausa, ypač muzikos srityje, Lietuvoje nėra paplitusi, tad ir realių klientų normaliai veikti mokyklai pritrūko. „AccoAkademija“ yra edukacinis meno centras, tad visa veikla vyksta ir toliau. Kiek suspėjame, rengiame koncertus, teikiame muzikos atlikimo paslaugas privatiems renginiams, koncertines galimybes jauniems akordeonistams.

– Kiek laiko per dieną grojate? Ar būna dienų (savaičių), kai nepaimate instrumento į rankas?

– Dabartinis periodas ypač sunkus. Iš esmės nebegroju namie, nes koncertuoti tenka kone kasdien. Labai blogai dėl to jaučiuosi, nes laukia rimti pasirodymai JAV liepos pabaigoje, kur turėsiu pristatyti sudėtingą klasikinę programą ATG akordeonistų festivalyje Čikagoje. Visgi tikiu, kad spėsiu tinkamai pasiruošti. O kai yra laisvesnio laiko, tai ir groju tiek, kiek jo yra.

– Tobula diena jums – kokia ji?

– Ramus saulėtas rytas, kava. Sporto klubas – trumpa treniruotė. Atsakinėjimas į elektroninius laiškus. Užkandis. Grojimas bent 4 valandas. Pietūs – niekur neskubant. Tada arba dar daugiau pagroti, arba knyga, parkas, susitikimai su draugais, koncertai, parodos ir pan. Tik vis rečiau tokių dienų būna....

– Kas jums yra prasmingas laisvalaikis?

– Prieinu prie išvados, jog tam, kad laisvalaikis įgautų prasmę ir būtų efektyvus, reikia išjungti telefoną ir arba būti vienam, tuo mėgaujantis, arba būti mielų žmonių kompanijoje ir tiesiog daryti tai, kas patinka tuo metu.

– Kurių klasikinių kompozitorių muzika labiausiai jums stringa į širdį, atitinka jūsų asmenybę?

– Pirmiausia ateina į galvą Igoris Stravinskis, Richardas Wagneris, P.Čaikovskis, Arvo Pärtas, S.Gubaidulina, bet jų tikrai daug daugiau.

– Kokia muzika erzina jus?

– Negyva.

– Skaičiuojate, kelių tarptautinių konkursų laureatu esate tapęs? Koks įvertinimas jums brangiausias?

– Skaičiuoju – šias laikais viską reikia skaičiuoti. Svarbiausi laimėjimai yra Lietuvos Karalienės Mortos premija, pasaulio taurės konkurse „Coupe Mondiale“ užimta pirmoji vieta, fondo „London Philharmonia Martin Musical Scholarship“ skirta premija, laimėjimas „Lietuvos talentų“ konkurse.

– Su kuo negrojančiam žmogui palygintumėte jausmą, kai esate scenoje?

– Su nuoširdžiu pokalbiu – jis ir įkvepia, ir vargina. Lygiai taip pat kaip ir koncertas.

– Kai laimėjote „Lietuvos talentus“, didžiausia nuostaba buvo, kad neturite nuosavo instrumento ir grojate skolintu. O dabar?

– Nuostaba buvo kiek neteisingai suprasta. Akordeonas, kuriuo groju, yra man garbingai paskirtas Šiaulių miesto ir tai įvyko dar 2006 m. Didžiuojuosi Šiauliais ir nuolat stengiuosi jiems tinkamai atstovauti.

– Atskleiskite nenusimanantiems apie instrumentų kainas, kiek kainuoja geras akordeonas?

– Koncertinių akordeonų kainos labai įvairios – nuo 10 000 iki 30 000 eurų.

– Save laikote patriotu? Kosmopolitu?

– Esu patriotas, nes atstovauju savo šaliai už jos ribų. Bet žvelgiant realiai esu kosmopolitas.

– Ko pasiilgstate iš Lietuvos būdamas svetur?

– Lietuviško kvepiančio oro, saulėtos vasaros, artimųjų.

– Ar Lietuvoje jaučiatės laukiamas?

– Taip, jaučiuosi laukiamas ir visada labai maloniai sutinkamas. Gera grįžti.

– Buvote paskelbtas oficialiu turizmo ambasadoriumi Lietuvai. Ką užsieniečiams pasiūlytumėte aplankyti Lietuvoje? Koks būtų jūsų turistinis maršrutas po Lietuvą?

– Konkrečių maršrutų dar nepaskelbiau. Lietuva užsieniečiui pirmiausia turi tapti svarbi kaip kelionės ar atostogų tikslas. Labai daug žmonių beveik nieko nežino apie Lietuvą, kita vertus, pastaruoju metu sutinku vis daugiau tokių, kurie ne tik žino apie mūsų šalį, bet ir yra čia gyvenę. Tokiu atveju stengiuosi išgirsti tikrąją jų nuomonę – nuplėšti jų mandagumo kaukes ir išpešti, ką iš tiesų galvoja apie Lietuvą. Tikiu, kad mūsų šalis tampa itin patraukti ir vis atviresnė.

– Meno pasaulyje neretai kalbama apie nuožmią konkurencinę kovą, intrigas. Jaučiate tai jūs?

– Kovoti tenka kasdien dėl įvairiausių dalykų. Tačiau svarbu pasirinkti tinkamus kovos būdus.

– Pritartumėte teiginiui, kad grojantis žmogus – geresnis ir laimingesnis?

– Kadangi negrojau būdamas tik 2–3 metų, tada dar negalėjau savęs ir savo savijautos suvokti kaip negrojančio. Net nežinau.

– Kokias ryškiausias savo būdo savybes išskirtumėte?

– Atkaklumas, atsakomybė, kruopštus laiko planavimas ir panaudojimas, kūrybingumas.

– Kokių silpnybių turite?

– Silpnybes pasilieku sau, bet ramiai galiu pasakyti, jog nesu toks minkštas, kad joms pasiduočiau.

– Paklaustas apie meilę, visad atsakote, kad jai kol kas tiesiog nėra vietos jūsų gyvenime. Manote, meilei yra tinkamas laikas?

– Meilei laiko nėra, juk ji ateina netikėtai. Labai norėčiau save matyti tobulame vaizdelyje su šeima, vaikais ir t. t. Bet kol kas dar pasilieku savo teisę į individualumą.

– Garsūs muzikantai, pasakodami apie vaikystę, neretai prasitaria pavydėdavę bendraamžiams, kurie lakstydavo kieme, krėsdavo kvailystes, žaisdavo, o jiems tekdavo groti. Esą vaikystės nerūpestingumas ir atsakomybė groti – didžiausi kontrastai, o meilė instrumentui ir noras gyvenime tik groti ateina gerokai vėliau. Kokia jūsų patirtis?

– Negaliu skųstis – mano vaikystė buvo puiki ir be jos dabar nebūčiau tas, kas esu. Taip, darbo buvo, atsakomybės netrūko, bet viską dariau dėl tikslo. Džiaugiuosi, kad mane supo žmonės, įkvepiantys dirbti ir siekti tikslo. Ankstyvoje vaikystėje mano įkvėpimas buvo krikšto tėvas, skulptorius Zigmantas Vaišvila, kurio dėka ir pradėjau groti akordeonu. Vėliau mano guru tapo akordeono mokytoja Marytė Markevičienė. Dabar tuo guru ir įkvėpimo šaltiniu kartais tenka būti sau pačiam, kas ir yra sunkiausia užduotis.

– Ar grojate kitais instrumentais?

– Groju fortepijonu ir kitų žmonių nervais.

– „Pianinas – tai turtingųjų akordeonas“, „Akordeonas – instrumentas, skirtas groti polkoms puotose, drovios barbarijos orgijose; jo garsas prastai suderintas, kaip mutuojantis paauglio balsas“, „Kiekvienas vairuotojas, gebantis išlankstyti ir sulankstyti kelių žemėlapį, yra subrendęs išmokti groti akordeonu“. Tai tik keletas citatų, piešiančių ne itin patrauklų šio instrumento įvaizdį. Kodėl jis toks?

– Stereotipai galioja visur. Akordeono atveju galiu tik apgailestauti, kad nevykėliai ir neišmanėliai pradėjo tampyti jo dumples ir taip nuvalkiojo šį instrumentą. Sakyti, kad akordeonas skamba kaip mutuojantis paauglio balsas, yra labai neteisinga, bet vėlgi prieš mano akis išdygsta vaizdas, kai koks nusigėręs senis groja gatvėje bepūvančiu akordeonu, – taip, tada jis tikriausiai ir skamba kaip mutuojantis paauglio balsas. Akordeonas, skambantis profesionalioje scenoje, turi daugybę garsinių tembrų ir spalvų galimybių: nuo skambių gilių akordų, primenančių vargonų gaudimą, iki intymiausių nesuvokiamo tylumo garsų, kurie, subtiliai atliekami, tikrai sužavi daugelį. Bet ir gerai, kad galioja tie stereotipai, nes tada tokiems kaip aš yra ką veikti.

– Jūsų karjera dabar rūpinasi žinomas prodiuseris Rickas Blaskey, taip pat dirbantis su vokiečių smuikininku Davidu Garrettu. Šis garsėja tuo, kad griežia klasiką popstiliumi ir ne bet kur, o stadionuose. Jūsų duetu atlikta „Hava Nagila“ liaupsinama ir kalbama, kad tik laiko klausimas, kada jūs pats koncertuosite stadionuose. Galime tikėtis turėti pasaulinio garso žvaigždę?

– Groti stadionuose nėra mano siekiamybė. Ar tai būtų smagu? Žinoma, ir to labai laukiu. Tikiu, kad akordeono muzika tuomet sulauks dar negirdėto populiarumo. Groti koncertų salėje ir stadione yra du skirtingi dalykai, kuriuos, tikiuosi, man pavyks suderinti ir tarp jų išlaviruoti.

– Gyvenate tarp Lietuvos ir Anglijos. Nors tikinate, kad ateitį siejate su Lietuva, visgi karjeros galimybės ir sėkmė jus traukia tolyn nuo gimtinės. Ar šiandien taip pat tvirtai teigtumėte, kad šaknis įleisite Lietuvoje?

– Svajoju turėti namą Lietuvoje. Miške, kur tik gyva gamta aplink. Tokioje aplinkoje vaikystėje praleisdavau daug laiko ir to pasiilgstu. Lietuva visada bus mano namai, o gyvenamoji vieta ir lieka tiesiog adresas.

Vizitinė kortelė

Gimė 1990 m. birželio 11 d. Tauragėje.

Išsilavinimas. Baigė Šiaulių Sauliaus Sondeckio konservatoriją, Londono karališkosios muzikos akademijos pirmojo laipsnio absolventas (prof. Oweno Murray klasė), įgijęs profesionalaus atlikėjo, dirigento kvalifikacijas ir mokytojo licenciją.

Įvertinimas. Nuo 2002 m. dalyvauja respublikiniuose ir tarptautiniuose muzikos konkursuose bei festivaliuose, yra pelnęs per 30 prizinių vietų ir apdovanojimų. 2004 m. tapo pirmuoju šalies akordeonistu, gavusiu Lietuvos Karalienės Mortos premiją, o 2006 m. už pasiekimus Šiaulių miesto savivaldybė Martynui įteikė naują akordeoną „Pigini“. Kiti ryškūs apdovanojimai: antroji vieta ATG Anthony Gallos-Rini tarptautiniame akordeono konkurse 2010 m. (Santa Klara, Kalifornija, JAV), 2009 m. pirmos vietos prizai penkiose skirtingo žanro kategorijose AAA akordeono konkurse (Memfis, Tenesis, JAV), 2010 m. pelnyta pirmoji vieta pasaulio akordeonistų konkurse „Coupe Mondiale“ (Varaždinas, Kroatija). 2011–2012 m. buvo atrinktas dalyvauti „Park Lane Group“ koncertų serijose, taip pat laimėjo fondo „London Philharmonia Martin Musical Scholarship“ įsteigtą premiją. 2011 m. tapo TV3 projekto „Lietuvos talentai“ nugalėtoju. Tapo pirmuoju lietuviu, turinčiu asmeninę paskyrą „Youtube“ portalo muzikiniame kanale „Vevo“.

Albumai. 2012 m. liepą pristatė savo debiutinę kompaktinę plokštelę „iAccordion“. 2013 m. liepą „Decca Classics“ išleido lietuvio albumą „Martynas“.