Po Briuselio teroro aktų dar aktyvesnės tapo diskusijos, kurios jau buvo kilusios po Paryžiaus tragiškų įvykių lapkritį, ar Europa į tai turi atsakyti vien palaikymu nukentėjusiems, visuotiniu teroro pasmerkimu, padrąsinimais nepasiduoti panikai, ar to jau negana, ir, kaip pareiškė Lietuvos prezidentė, į karą reikia atsakyti karu. O jeigu taip, tai, vadinasi, tenka susitaikyti su tikrove, jog terorizmas tampa didžiausia saugumo problema Vakarams. LRT TELEVIZIJOS laidos „Savaitė“ viešnia – Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Margarita Šešelgytė.

– Kokią žinią, o gal kelias žinias siunčia teroristai Europai, kokie yra jų tikslai?

– Žinios, ko gero, yra skiriamos skirtingoms auditorijoms. Viena auditorija yra Vakarų pasaulis, siunčiama žinia, kad mes drąsūs, mes nebijome, mes atkeršysime už brolius, kurie įkalinami, kurie žūsta. Kita žinia yra siunčiama potencialiems gerbėjams, rekrutams, kad mes galingi, žiūrėkite, ką mes galime padaryti, junkitės prie mūsų. Na, ir tikslai yra irgi įvairialypiai. Čia priklauso nuo teroristinės organizacijos, kuriai atstovaujama. Tarkime, ISIS, arba DAESH, – jų tikslas sukurti pasaulinį kalifatą. Tai toks pagrindinis tikslas, bet šalia to yra kitų tikslų. Vienas iš tikslų susijęs konkrečiai su terorizmo apibrėžimu – pasinaudojant smurtinėmis priemonėmis įvaryti baimę ir siekti tam tikrų politinių tikslų, pakeisti politinius sprendimus į sau palankesnius, naudingesnius.

– Tai kaip tada į tai reaguoti turi Europa? Mums tikrai užtenka to, kad mes turime save drąsinti nepasiduoti chaosui, panikai? Ar mes turime, kaip sako mūsų prezidentė, pradėti karą ir koks tas karas turi būti – siųsti kareivius, pradėti bombarduoti?

– Na, be abejo, pirma taisyklė, kovojant su terorizmu, yra nepasiduoti panikai. Bet to, žinoma, nepakanka, nes kova su terorizmu į strategiją įtraukia labai įvairialypes priemones. Ir tai nėra ramybės palaikymas konkrečioje valstybėje, kurioje įvyksta teroro aktas. Galima sakyti, kad tos priemonės gali būti skirstomos į krizių valdymo priemones, kai krizė įvyksta, bet yra ir kitos prevencinės priemonės. Tai yra ir žvalgybinės, ir teisingumo užtikrinimo, t. y. tie, kurie yra įtariami, turi būti atskirti nuo visuomenės arba tie, kurie nusikalsta, turi būti atskirti nuo visuomenės. Taip pat yra visa priemonių grupė, susijusi su antiteroristinėmis programomis – tai antiradikalizacijos programos. Tai visokios socialinės, ekonominės programos, švietimo, kad tie žmonės, kurie potencialiai nepatenkinti savo gyvenimu, kurie yra atstumti visuomenėje, nepasuktų radikalizacijos keliu ir nesiimtų teroristinės veiklos. Ar galima laimėti karą prieš teorizmą naudojantis karinėmis priemonėmis, čia, ko gero, yra labai sudėtingas klausimas, nes mes matome iš patirčių, kad ta kova, kuri vyksta praktiškai nuo rugsėjo 11-osios, kai buvo įvykdyti dideli teroristiniai aktai JAV, ji nėra visiškai sėkminga.

– Bet Al Qaedai suduotas stiprus smūgis?

– Al Qaedai suduotas smūgis, ji išsibarstė, suskilo į mažesnes grupeles ir toliau veikia. Yra apmokomi žmonės, žmonės iš Europos atvyksta į jų stovyklas, grįžta į Europą. Al Qaeda nėra sunaikinta. Ir iš tiesų, naudojantis karinėmis priemonėmis, teroristų nesunaikinsi. Nes terorizmas yra veikla, tai nėra kažkokie konkretūs žmonės. Vieni gali būti sunaikinami, o atsirasti kitų. Ir tai yra nuolatinis procesas, mes negalime turėti tiek ginklų, kad sunaikintume visus potencialius teroristus, todėl siūloma su terorizmu kovoti pasitelkiant šiek tiek įvairesnes priemones, įvairesnes strategijas. Turi sekti žvalgybinė strategija, t. y. žvalgybinių duomenų rinkimas, dalinimasis žvalgybiniais duomenimis.

–  Bet to dabar ir nėra?

– Tai yra labai problematiška, nes iš esmės valstybės labai yra nelinkusios dalintis savo žvalgybiniais duomenimis, viena vertus. Antra vertus, kaip matome iš kai kurių politikų pareiškimų, Turkijos prezidentas irgi tai minėjo, kad netgi, jei pateikiama tam tikra informacija apie tai, kad žmogus gali būti pavojingas, ne visą laiką yra sugebama tuo pasinaudoti. Jeigu valstybė turi duomenis apie savo šalyje gyvenančius potencialius įtariamuosius, jinai neturi duomenų apie įvažiuojančius, jeigu ji nesidalina su kitomis valstybėmis informacija, ji neturi duomenų apie išvažiuojančius. Ir ne tik kalbant apie judėjimą ES viduje, bet taip pat judėjimą už ES ribų. Tų duomenų nėra pakankamai, ir todėl atsitinka tokie dalykai, kad nesugebama pamatyti, kad žmogus gyveno, tarkime, kokioje Belgijoje, išvyko į stovyklą Sirijoje, pasimokė, vėl grįžo.

– O tai, kad Lenkija po Briuselio įvykių, tiksliau Lenkijos premjerė, pareiškė, kad šalis nebepriims pabėgėlių, tų, dėl kurių buvo sutarta, kaip vertinti tą sprendimą? Prisipažinsiu, ne visai norėčiau dėti lygybės ženklą tarp pabėgėlio ir teroristo, bet tai yra labai gaji idėja Europoje.

– Blogiausias dalykas, kas atsitiko, kad tiesiog manipuliuojama mintimi, jog pabėgėliai yra teroristai, siekiant tam tikrų politinių tikslų. Ir tada tai jau tampa politine problema, o ne socialine, ekonomine ar saugumo problema. Nėra visiškos lygybės tarp teroristo ir pabėgėlio jokiu būdu. Ta manipuliacija yra naudinga ne tik kai kuriems politikams, kurie siekia įvairiausių politinių dividendų, bet naudinga ir patiems teroristams. Paryžiaus teroristinių išpuolių metu buvo rastas Sirijos piliečio pasas, kuris vėliau, bent kiek rašė prancūzų spauda, buvo pripažinta, kad buvo padėtas ten specialiai, siekiant pabrėžti tą ryšį tarp terorizmo ir pabėgėlių.

– Ar kovodami su terorizmu Vakarai turi vienytis su Rusija ir bendromis pastangomis tą daryti? Kaip suprantu, Rusija siūlo savo pagalbą ir bendradarbiavimą.

– Tai Rusija turi intereso taip šnekėti. Kiek Rusija galėtų būti vertinga bendradarbė? Aš manau, tam tikra prasme galbūt. Klausimas politinės valios ir noro dalintis žvalgybiniais duomenimis. Kai yra šitokia geopolitinė situacija, tai tikėtis, kad ES valstybės puls dalintis žvalgybiniais duomenimis su Rusija yra ko gero šiek tiek naivu.

– Ačiū jums už pokalbį.