Tikrų šventviečių nedaug
Vatikano radijo skelbtais duomenimis, per daugiau nei 2 tūkst. krikščionybės gyvavimo metų pasaulyje Dievo Motina žmonėms yra apsireiškusi 20 tūkst. sykių. Per metus vidutiniškai – po 10 kartų.
Lietuva – išskirtinė valstybė, čia Švenčiausioji Mergelė Marija – itin dažna viešnia.
Kunigas Robertas Gedvydas Skrinskas 1999 m. išleido "Piligrimo vadovą po stebuklingas Marijos vietas", kur rašoma: "Lietuvoje įvyko keliolika Marijos apsireiškimų. Bažnytinė vyriausybė pripažino tik vieną, Šiluvoje, bet neuždraudė melstis kitose vietose. Čia įrašyti daugiau ar mažiau viešo pobūdžio apsireiškimai. Privataus pobūdžio pasirodymų yra gana daug, ir regėtojai vengia juos garsinti."
"Kad Bažnyčia patvirtintų Marijos apsireiškimą, yra ilgos procedūros. O vadinamieji privatūs apreiškimai yra labai paplitę, tačiau Bažnyčia jų taip pat nesumenkina, tačiau nepripažįsta tikrais, bet nelaiko tų vietų negarbintinomis ar ne piligriminėmis. Tie apreiškimai galbūt yra malonė žmonėms, kurie tai patiria dėl savo maldingumo. Apskritai pripažintų apreiškimo vietų yra labai nedaug pasaulyje – Lurdas, Fatima, Šiluva arba Gvadalupė", – vardijo Telšių vyskupo V.Borisevičiaus kunigų seminarijos prefektas ir dėstytojas, kanauninkas Andriejus Sabaliauskas.
Teologijos raštuose neatmetama, kad ir piktoji dvasia, pasivertusi Šviesos Angelu ar kitu kokiu autoritetu, gali suklaidinti žmogų ir nukreipti jį nuo tikrosios tiesos.
Tačiau teigiama, jei apreiškimas nėra priešiškas Bažnyčios mokymui, nepasisako prieš moralę, doktriną, tikėjimo dalykus, jų niekas neneigia.
Aktyvi – net sovietmečiu
Kunigui R.G.Skrinskui pavyko užrašyti nemažai ir tokių privačių apsireiškimų liudijimų.
Ypač įdomūs pasakojimai iš gilaus sovietmečio, kai religija buvo už įstatymų ribų.
Informacija apie Dievo Motinos apsireiškimus tai vienoje, tai kitoje Lietuvos vietoje pasiekdavo ir KGB ausis, o partija visa tai turėjo paversti "kvailų davatkų paistalais". Ir "darbo" ji turėjo itin daug.
Marija ne vieną kartą apsireiškė prieš pat ir per Antrąjį pasaulinį karą, paskui jau pokariu – 1949 m. Ariogaloje (Raseinių rajone), 1960 m. – šalia Veprių (Ukmergės rajone), 1962 m. – Janonių kaime (Molėtų rajone), 1961 ir 1964 m. – Maženiuose (Panevėžio rajone), 1968 m. – prie Ilgio ežero (Zarasų rajone), 1968–1974 m. – Dapkiškyje (Alytaus rajone), 1971 ar 1972 metais – Kantaučiuose (Plungės rajone), 1981 m. – Gulbinėnų kaime (Pasvalio rajone), 1983 m. – Keturnaujienoje (Šakių rajone), 1984 m. – Peleniškėse (Joniškio rajone), 1990 metų spalį – Žemaičių Kalvarijoje (Plungės rajone).
Atsižadėjimo drama
Po dviejų "susitikimų" su Dievo Motina bemaž dramatiškiausiai susiklostė Romutės Pranciškos Macvytės-Matiukaitės likimas.
Pasakojama, kad ji netrukus po Mergelės Marijos apsireiškimo ištekėjo už saugumiečio, paskui esą turėdama du vaikus išsiskyrė, o 1977 m. turėjo pasisakyti susirinkime prieš Dievą.
Liudijama, kad ji tada prašė Marijos pagalbos. Ir staiga per tą susirinkimą mirė nuo širdies smūgio. Jai buvo 33-eji.
Bet apie viską iš pradžių. Tai nutiko 1962 m. liepos 13 d. apie 23 valandą. Romutei Pranciškai buvo 18 metų, kai ji Janonių kaime (Molėtų rajone) ėjo pas karvę į ganyklą.
Klonyje Mergelė Marija apsireiškė tokia pat, kokią ją Romutė matydavo Skiemonių bažnyčios didžiajame altoriuje. Ji esą liepė prašyti tikinčiųjų daugiau melstis, o netikintiesiems apie regėjimus netarti nė žodžio.
Kitą vakarą įvyko dar vienas apsireiškimas.
Pasklidus žiniai, apsireiškimo vietą pradėjo lankyti maldininkai.
KGB tardytojai vertė merginą viešai paneigti jos patirtą Dievo Motinos apsireiškimą. Ji ilgai priešinosi, bet galiausiai palūžo. Kai kurie už tai ją smerkė, kiti palaikė.
Paskui merginos gyvenimas buvo ne itin laimingas, trumpas, o mirtis – staigi.
Akivaizdu, kad tiek regėjimas, tiek ir vėlesnis susidūrimas su represinėmis struktūromis turėjo įtakos tolesniam Romutės likimui.
Prieš fanatizmą – mėšlu
Apie jos regėtus apreiškimus parašė ir sovietinis oficiozas "Tiesa" (1962 07 31).
V.Minioto straipsnyje "Kaip daromi stebuklai" dėstoma: "Vis labiau aiškėja, kad ši istorija siūta baltais siūlais, kad Macvytė tik širma, tik įrankis, kuriuo kunigai, davatkos siekė savo pašlijusius reikaliukus pataisyti."
Į kovą prieš "fanatikus" tada kilo ir kolūkio partinė organizacija. Partijos sekretorius, pasitelkęs kolūkio pirmininką, vyšnių sode įrengė pasalą ir stebėjo dobilų lauke klūpančius žmones.
Pirmininkas esą į apsireiškimo vietą liepė priversti mėšlo.
"Pasakojama, kad patys įnirtingiausi stebuklo vietos niokotojai mirė ne savo mirtimi. Buvęs Janonių kolūkio pirmininkas nuskendo ežere, aršiausias saugumietis prigėrė Baltijos jūroje, kombainininkas žuvo avarijoj", – žmonių pasakojimus užfiksavo kunigas R.G.Skrinskas.
Žemaičių Kalvarijos stebuklai
Pastarąjį kartą Dievo Motina Lietuvoje apsireiškė 1990-ųjų spalio 6 dieną, apie 21 valandą Žemaičių Kalvarijos trečios koplyčios "Jėzus meldžiasi Alyvų sode" bokšte. Tai matė 10 žmonių.
Kunigas R.G.Skrinskas užrašė Irenos Vaitkienės (gim. 1943 m.) iš Alsėdžių gatvės liudijimą: "Išėjusi po 21 val. 15 min. į kiemą, pamačiau kalno koplyčios bokšto lange šviesą. Pakviečiau iš namų vyrą, paklausiau jo, iš kur ta šviesa. Vyras pažiūrėjo ir pamatė Mariją sudėtomis rankomis, galva truputį palenkta į priekį. Ji stovėjo lango rėme į rytų pusę. Marija buvo pilkos spalvos, matėsi iš šono, langas labai švietė. Paskambinau Zubavičienei, pakviečiau Butkutę iš gretimo namo: "Stebuklas, šviesa". Pakviečiau ir Butkienę su Piktužiene. Visi suėję drebėjo nuo šalčio. Žmonės sutrikę judėjo. Keturi lipo į kalną, bet ten nematė, o sugrįžę į kiemą matė vėl. Vaizdas tęsėsi apie 20–30 min., po to užtemo, o mėnulio šviesa liko neaiški. Mes dar laukėme kitų vaizdų, bet daugiau nebematėm nei šviesos, nei Marijos."
"Žemaičių Kalvarija, Aušros vartai, Kryžių kalnas – tai yra stebuklingų paveikslų, ypatingos maldingumo vietos, piligrimų centrai. Ir nebūtinai ten galėjo būti apsireiškusi Marija. Tiesiog tai yra tradiciškai susiklosčiusios vietos, kurios suformuoja dvasinį žmonių atsinaujinimą. Pats buvimas ten ir malda suformuoja garsą apie tas vietas, kur žmonės patiria daugybę malonių", – mano kunigas A.Sabaliauskas.
Regėjo net ne katalikai
Esą Dievo Motina ne kartą yra pasirodžiusi net ne katalikams, kurie šlovina Mergelę Mariją.
Akivaizdžiausias pavyzdys – Šiluvos atvejis, kai šventoji apsireiškė kalvinistų kunigui, nors kalvinistai Dievo Motinos kulto net nepripažįsta.
"Yra išlikę pasakojimų, kad kalvinistų kunigas tada susitiko su Dievo Motina, jo liudijimas tapo pagrindiniu įrodymu. Neturime žinių, kad jis vėliau būtų perėjęs į katalikų tikėjimą, bet kad kalvinistų neliko Šiluvoje, kur buvo jų centras su kunigų seminarija, tai – faktas. Ir jau daugiau nei 400 metų Šiluva yra visų pasaulio tikinčiųjų maldos centras", – pabrėžė A.Sabaliauskas.
1941 m. kovo 30-osios vakarą Šimonių apylinkėse, Kupiškio rajone, bene trečią kartą per istoriją apsireiškė Mergelė Marija. Visa apylinkė nušvito ryškiai melsva šviesa.
Virš bažnyčios pasirodė Dievo Motina. Jos galvą gaubė žvaigždžių vainikas, kurio šviesa ir sklidusi po apylinkę.
Mariją matė tik 4 žmonės, kurie tuo metu buvo arti bažnyčios, o šviesą – labai daug asmenų net keliasdešimt kilometrų spinduliu.
Tarp jų ir žydaitė Naptalkaitė, kuri tuo metu namuose slaugė sergantį tėvą. Kai jos paklausė, iš kur žinanti, kad ten buvo Marija, ji atsakė: "Ji buvo panaši į statulą, kuri stovi virš bažnyčios durų, tik gražesnė ir atrodė kažką kalbanti."
Vėliau Naptalkaitė pasikrikštijo Marijos vardu. Yra žinoma, kad vokiečiai ją sušaudė Kupiškyje.
Daugeliu atveju Marija kalbėjosi su žmonėmis jų kalba, nors skeptikai abejoja, kaip tai įmanoma.
Kunigas A.Sabaliauskas tam turi paaiškinimą: "Reikia suvokti, kad Dievas ar šventieji su žmogumi kalba jam suprantama kalba per apsireiškimą. Juk Fatimos vaikai irgi nemokėjo jokių kitų kalbų be portugalų, arba Bernadeta, kuri buvo beraštė, mokėjo tik tarmišką prancūzų kalbą ir ji viską suprato, ką jai sakė Marija, o juk žinome, kad pati Marija mokėjo tik aramėjų kalbą", – pabrėžė A.Sabaliauskas.
"Kaltas" požeminis vanduo?
Kraštotyrininkas Eugenijus Bunka, išleidęs ne vieną knygą apie visokius apsireiškimus, regėjimus ar kitokius nepaaiškinamus reiškinius, atkreipė dėmesį, kad visais atvejais Dievo Motina apsireiškia tam tikrose vietose, ypač ten, kur gausu požeminių vandenų.
"Pavyzdžiui, Erškėtynėje irgi yra šaltinis, ten kažkada moteris ėjo, prisnūdo ir pamatė Mariją. Negalime atmesti, kad požeminiai vandenys arba jų srautų susikirtimai, kur nuolat kinta slėgis ir tėkmėje slūgsančių akmenų milijarduose pjezokristalų kaupiasi elektros krūviai, kad jie neveikia žmogaus psichikos. Ypač jei ji – labili", – mano E.Bunka.
Esą visose šventose vietose trykšta šaltinis. Ir tokių pasakojimų apie apsireiškimus gana daug.
Neretai juose kartojasi ta pati detalė: regėjimai labai dažnai būna ten, kur į paviršių prasimuša šaltiniai. Savo knygoje "Legendų šnabždesiai" kraštotyrininkas išvardijo tas vietas.
"Tačiau atsakymo reikia ieškoti žmonių galvose. Gamtoje antgamtinių dalykų negali būti ir, jei mes nemokame paaiškinti, tai dar nereiškia, kad to paaiškinimo nėra", – įsitikinęs E.Bunka.
Komentaras
Gediminas Navaitis
Psichologas
Kalbant apie apsireiškimus, nereikėtų priešpastatyti mokslo ir religijos, nes bent jau šiuolaikinė Bažnyčia labai kruopščiai tiria šiuos reiškinius ir, jeigu koks nors žmogus tvirtins, kad jis ką nors regėjo, tai nebus pakankama, kad Bažnyčia tai priimtų kaip apsireiškimą. Šiandieninė Bažnyčia, vertindama šiuos reiškinius, yra gana atsargi. Be to, tai, kas vyksta žmonių sąmonėje, yra ne mažiau realu, nei mums įprasti realūs dalykai. Tačiau kiek tose vizijos yra ne transcendencijos, o vaizduotės ir fantazijos, nubrėžti ribą visada labai sunku. Nes yra žmonių, kurie pasižymi ypatinga vaizduote ir tai, ką jie įsivaizduoja, jiems yra labai ryšku ir jie kartais neskiria realybės nuo savo sąmonės vaizdinių. Daugelis mūsų yra ne kartą sapnavęs taip ryškiai ir įtaigiai, kad net nežinojome, tai buvo tikrovė, ar sapnas. Tokios būsenos žmogus gali matyti, patirti ir pajusti už kasdienės realybės ribų išeinančius reiškinius. Tada mes patenkame į paprasto, bet tuo pat metu ir sudėtingo klausimo sferą, ar tai mums priimtinas dalykas, ar mes juo tikime ir norime juo vadovautis savo gyvenime, ar mes tai nurašysime kaip sapną? Tačiau priminsiu, kad sapnas taip pat yra mūsų pasąmonės pokalbis su mumis pačiais. Ginčytis su žmonėmis, ar tie apreiškimai yra vienokio ar kitokio pobūdžio reiškiniai, veikiausiai nėra didelės prasmės, nes tai jų apsisprendimo tema. Vienam tai atrodys apreiškimas, kitam – įtaigus sapnas.
Naujausi komentarai