Kauno tarybos narys Povilas Mačiulis viename socialiniame tinkle paklausė: ar nykstančią medinę Kauno architektūrą gelbėtų savivaldybės finansinė parama? Komentatorių atsakymai buvo įvairūs ir aiškiausias jų sako paprastai: pigiau nugriauti. Sekant tokia logika, jei nugriautume Arkikatedrą ir jos vietoje pastatytume „Akropolį“, finansinė nauda miestui būtų didesnė. Jei jau lito viršenybė prieš kitus dalykus yra tokia absoliuti.

Žaliakalnio (Panemunės, Šančių etc.) medinukai yra labai didelis miesto turtas, todėl į juos neturėtų būti žiūrima principu „ne mano kiaulė, ne mano ir pupos“. Tai yra visų mūsų, nesvarbu, kad tie pastatai juridiškai „kažkieno“. Kaip tas „kažkas“ su jais tvarkosi – matome. Griauna (nes „pigiau nugriauti“), perstato, sukiša plastikinius langus (taip pigiau, šilčiau, bet po kiek laiko įsimeta pelėsis, be to, plastikas su medžiu – tikrai ne broliai), arba palieka trūnyti, kol nugrius savaime. Jei kauniečiai suvoktų, ko netenka nykstant miesto medinukams, manyčiau, prisidėtų ne tik pinigais, bet ir talkomis. Paradoksalu, bet šie namai, būdami kažkieno nuosavybe, yra visų mūsų turtas, nes kuria visiškai unikalią aplinką. Panašią rasime kai kur Suomijoje (Porvas etc.), būnant Geteborge į miesto medinukų rajoną buvau nuvestas kaip į šventovę. Ir ką? Žaliakalnis nepalyginamai įspūdingesnis.

Žaliakalnis kažkodėl tapo labai degus. Šta ima šimtmetį išstovėję namai ir per naktį sudega, o jų vietoje dygsta vienadienė paketinio stiklo architektūra, siūlanti gražių keraminių plytelių mūsų tualetams. Panašiai buvo ir Vilniaus Šnipiškėse, nes zuokoraižiams irgi reikėjo vietos. Tai, kas gali atsitikti su Kauno Žaliakalniu, galime gerai matyti Vilniaus Žvėryne, žvėriškai išplėšytame. Pas mus dar kur kas geriau, bet pats laikas imtis prevencijos.

Potenciali savivaldybės parama Kauno medinukams gelbėti būtų itin sveikintina. Žaliakalnyje yra 30–40 paminklinę vertę turinčių namų (o ir foniniai yra šio to verti). Povilo Mačiulio nuomone, kasmet būtų galima paremti 3–4 namų renovavimą. Tačiau ne visiems prireiktų didelių sumų, tad realiai remtų objektų galėtų būti ir daugiau, juk kai kuriems pakaktų tik lentų ir/ar dažų. Svarbiausia čia pats požiūris į Kauno medinę architektūrą, į namą, kuris nėra „mašina gyventi“, o vienas unikalių miesto sociokultūrinių elementų.