Lietuvos situacija
Lietuvoje gyvena apie 217 tūkst. užsieniečių, beveik pusė jų atvyko darbo pagrindu. Didžioji dalis darbo migrantų dirba vidutinės ir žemesnės kvalifikacijos darbus – populiariausia profesija yra tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojai, sudarantys beveik 67 proc. visų darbo migrantų, itin paklausūs suvirintojai, betonuotojai, tinkuotojai, elektrikai ir virėjai.
Didelė vidutinės ir žemesnės kvalifikacijos darbuotojų dalis reiškia, kad Lietuvai tenka spręsti ne tik darbuotojų trūkumo, bet ir atvykstančiųjų įdarbinimo ir integracijos klausimus.
Šiame darbo migracijos kontekste vis dažniau atsigręžiama į kitų Europos šalių patirtis. Viena jų – Airija, kur per pastaruosius du dešimtmečius darbo migracija tapo neatsiejama ekonomikos dalimi, o migrantų įtraukimas į darbo rinką grindžiamas aiškia, diferencijuota leidimų sistema.
Airijos pavyzdys
Vilniuje vykusioje Europos migracijos tinklo (eng. European Migration Network, EMN) organizuotoje konferencijoje Airijos EMN nacionalinio kontaktinio punkto migracijos politikos pareigūnė Ada Sophia Hahn pabrėžė, kad Airija dažnai vadinama nauja imigracijos šalimi, nes imigracija čia pradėjo formuotis palyginti neseniai.
„Kitaip nei daugelyje ES šalių, stabili neto imigracija Airijoje atsirado tik 1990-ųjų pabaigoje. Tačiau per kelis dešimtmečius migracija tapo struktūrine ekonomikos dalimi. Migracijos mastai visada labai aiškiai atspindėjo ekonomikos ciklus – augo pakilimo metu ir smuko per krizes. Įdomu, kad naujausio imigracijos srauto nacionalinė sudėtis ir demografinės charakteristikos gerokai skiriasi nuo imigracijos, kurią Airija patyrė prieš penkiolika ar dvidešimt metų“, – teigė A. S. Hahn.
Pasak jos, 2004 –2007 m. į Airiją daugiausia atvykdavo ES piliečiai iš Rytų Europos, dabar daugiau nei pusė naujų imigrantų atvyksta iš trečiųjų šalių, o darbo leidimai sudaro apie ketvirtadalį visų imigrantų srautų. Šiuo metu Airijos darbo migracijos politika grindžiama aiškiu papildomumo principu: darbuotojai iš trečiųjų šalių gali būti įdarbinami tik tais atvejais, kai reikalingų įgūdžių neįmanoma rasti vietinėje ar ES darbo rinkoje. Darbdaviai, įdarbinantys darbuotojus iš už EEE ribų, privalo laikytis valstybės nustatytų aiškių reikalavimų, įskaitant darbo rinkos poreikio testą, trūkstamų profesijų sąrašus, taip pat kai kurių žemos ir vidutinės kvalifikacijos pareigų kvotas. Be to, įmonėms taikoma vadinamoji 50:50 taisyklė, pagal kurią darbdaviai gali samdyti darbuotojus iš užsienio tik tuo atveju, jei ne mažiau kaip 50 proc. jų darbuotojų yra Airijos arba ES piliečiai.
„Darbo migracija Airijoje neskirta vietos darbuotojams pakeisti. Ilgalaikis nacionalinės politikos tikslas – kurti aukštos kvalifikacijos darbo vietas šalies gyventojams ir skatinti jų įtraukimą į darbo rinką. Migracijos keliai turi būti naudojami tik tais atvejais, kai struktūriškai ar laikinai trūksta tam tikrų kompetencijų ar įgūdžių. Taip darbo jėgos migracija, naudojama kaip tikslinė priemonė, skirta konkrečioms darbo jėgos trūkumo problemoms trumpuoju laikotarpiu spręsti, sudaro tik dalį bendro Airijos atsako į nepatenkintą darbo jėgos paklausą“, – pabrėžė A. S. Hahn.
Šis požiūris taip pat atsispindi Airijos leidimų sistemoje, kuri aiškiai skiria leidimus aukštos kvalifikacijos, paklausių specialybių darbuotojams, ir darbuotojams, turintiems bendresnių įgūdžių. Abu leidimų tipai suteikia skirtingą prieigą prie teisių, taip skatinant ilgalaikį ypač paklausių trūkstamų profesijų darbuotojų įsikūrimą, – jiems suteikiama lengvatinė teisė į šeimos susijungimą ir nuolatinį gyvenimą šalyje.
Įdomu, kad šiuo metu Airijoje darbo leidimų turėtojams netaikomas kalbos mokėjimo reikalavimas.
Diktuoja sąlygas
Lietuvoje iki 2025 m. veikė sistema, kuri savo logika buvo artima Airijos modeliui – valstybė identifikuodavo trūkstamas profesijas ir pagal jas formuodavo darbo migraciją. Tačiau pastaraisiais metais šis požiūris pasikeitė – Lietuva atsisakė trūkstamų profesijų sąrašų ir darbo rinkos atitikties vertinimo, o darbo migracijos reguliavimą perorientavo į bendrą metinę kvotą ir griežtesnę darbdavių kontrolę.
„Iki reformos valstybė aiškiai identifikuodavo, kokių darbuotojų trūksta, ir pagal tai nukreipdavo darbo migraciją. Nuo 2025 m. sprendimą, kokių darbuotojų reikia, iš esmės palikome darbo rinkai, patys ribodami tik bendrą migracijos mastą ir stiprindami darbdavių patikros mechanizmus“, – teigia EMN Lietuvoje vadovas Vytautas Ežerskis.
Pasak jo, tokia sistema sumažino administracinę naštą ir leido darbdaviams greičiau reaguoti į realius poreikius, tačiau kartu sumažino valstybės vaidmenį kryptingai formuojant darbo migracijos politiką.
Kaip ir Airijoje, Lietuvoje aiškiai išskiriami aukštos kvalifikacijos darbuotojai, nors tai daroma kitomis priemonėmis. Pasak V. Ežerskio, formaliai visi darbo migrantai turi tą patį leidimą laikinai gyventi, tačiau praktiškai jų teisės skiriasi.
Migracijos ekspertų vertinimu, pagrindinė Airijos pamoka Lietuvai – ne konkrečių priemonių kopijavimas, o pačios sistemos logika.
Pasak A. S. Hahn, aiškiai apibrėžtos leidimų kategorijos ir su jomis susietos teisės suteikia migrantams aiškumą dėl jų teisių ir pareigų, leidžia planuoti ateitį ir skatina ilgalaikę integraciją.
(be temos)