POZICIJA

Milijonai nesuteiks vietos prie žymiųjų

Statistika yra negailestinga: Lėbartų kapinėse kasdien atgula 3-4 klaipėdiečiai. Čia ir Joniškės kapinėse palaidota beveik 50 tūkstančių žmonių. Prieš lapkričio pirmąją dauguma Klaipėdos ir visos Lietuvos gyventojų pajuda aplankyti mirusiųjų kapų. Šiam šventam reikalui iš garažų bei daržinių ištraukiami šiaip jau, rodos, nevažiuojantys seni žiguliai, moskvičiai ir netgi zaporožiečiai.

Kita vertus, mes, gyvieji, pagerbdami nebūtin išėjusius artimuosius atidžiau žvelgiame vieni kitiems į akis ir bandome pajusti žmoniškąsias būtybes vienijantį pradą. Kad ir kaip trūktų pinigų, randame lėšų kapams aptvarkyti, žvakelei uždegti. Per amžius susiformavusios mirusiųjų pagerbimo tradicijos yra neatsiejama mūsų kultūros, savasties dalis.

Per keletą praėjusių metų palaidojome daugiau klaipėdiečių, nei jų gimė. Ačiū Dievui, bejausmė statistika galų gale užfiksavo, kad pernai šį pasaulį išvydo 1 877 klaipėdiečiai - 26 daugiau nei mirė. Gimstamumo didėjimo tendencija uostamiestyje išlieka ir šiais metais. Kad ir kokios būtų šio reiškinio priežastys, nepabėgsime nuo realybės: daugėja gimstančiųjų - reikės daugiau vietų mirusiesiems palaidoti.

Dar visai neseniai buvome maitinami gandais, esą tuoj tuoj Klaipėdos kapinėse pritrūksime vietos mirusiesiems laidoti. Tačiau šį mėnesį miesto tarybos patvirtinta kapinių plėtros programa akivaizdžiai parodė, kad šie gandai - be pagrindo: laidojimo vietų užteksime dar geram dešimtmečiui. Programoje numatytas ne tik laidojimo vietų skaičiaus padidinimas, bet ir tvorų, takų, vandens kolonėlių, vandentiekio, atliekų surinkimo, apšvietimo įrenginių atnaujinimas. Nepamiršta ir trylikos senųjų miesto teritorijoje esančių kapinių priežiūra. Šiuos darbus, kainuosiančius 6-7 milijonus litų, numatyta atlikti per penketą metų. Dideli pinigai, galima sakyti, jų labiau reikia gyviesiems išgyventi. Tačiau ko verti būtumėme mes, dar gyvieji, jei negerbtumėme savo artimųjų, išėjusių Anapilin?

Vartant kapinių plėtros programą labiausiai žmonėms į akis krenta (o kai kuriuos ir šokiruoja) du dalykai: numatytos galimybės įrengti kolumbariumus bei žymių žmonių laidojimo kvartalą. Kolumbariumas tūlam kažkodėl asocijuojasi su krematoriumu - lavonų deginimo krosnimi. Ir sunku jam paaiškinti, kad miesto valdžia nesirengė ir ateityje nesirengia statyti krematoriumo. Juolab kapinėse. O štai kolumbariumų - vietų urnoms su mirusiųjų pelenais - įrengimas kapinėse yra neišvengiama būtinybė. Nes vis daugiau žmonių pageidauja, kad po mirties jų kūnai virstų pelenais, o tik po to - dulkėmis.

Vakarų Europoje tai - įprastas dalykas. Ir niekas dėl to šerio nestato. Senajame žemyne yra susiformavusios ar dar tik formuojasi pas mus iki šiol mažai girdėtos alternatyvios laidojimo formos: laidojimas urninėse kapavietėse, kolumbariumuose, laidojimas jūroje, anoniminis laidojimas (kuomet kapo vieta apskritai nepažymima), laidojimas miškuose ir net virtualusis laidojimas. Tik naivuolis gali manyti, kad šios „mados“ anksčiau ar vėliau neateis į mūsų kraštus. Tad tam reikia rengtis iš anksto.

Būdamas vienu miesto kapinių plėtros programos iniciatorių iš pradžių irgi buvau šokiruotas minties apie išskirtinio žymių žmonių laidojimo kvartalo įrengimą: to betrūko - jau šiame gyvenime nesame lygūs, tai ką: jau ir mirus lygybės nebus? Tačiau įsigilinus supranti, kad tiek mūsų krašte, tiek šalyje žymioms asmenybėms mirus nuo seno buvo taikomos išskirtinės laidojimo sąlygos. Apie tai byloja ir pilkapiai, ir kunigų kapai bažnyčių teritorijose, ir karių kapai. Pažvelkime kad ir į senąsias miesto kapines - dabartinį Skulptūrų parką: kiek dėmesio čia skirta tariamo 1923 metų sukilimo dalyvių, savanorių ar sovietų karių kapams. Ką bekalbėti apie išskirtinai pažymėtą žinomo mecenato J.L.Vynerio kapą. Programos autoriai kaip pavyzdį mini Vilniaus Rasų, Antakalnio bei Hamburgo Osldorfo kapines.

Ne paslaptis, kad mirus artimajam mes ieškome išskirtinesnės vietos jam palaidoti. Daugelis linkę net įkišti kokį pinigėlį kapinių administratoriui, kad šis rastų vietą po beržu ar ąžuolu. Turtingieji savo mirusiuosius nori laidoti itin išskirtinėmis sąlygomis. Ateis laikas, ir šiam poreikiui rasis pasiūla. Tačiau tai labiau verslo, privačios iniciatyvos veiklos sfera. Kaip ir kadaise Klaipėdoje egzistavusios gyvūnėlių kapinės.

Noras ir laidojant pagerbti išskirtines asmenybes nėra smerktinas. Tačiau bendruomenė turi tiksliai žinoti, kokiais kriterijais vadovaujantis ir kas nusprendžia, kas vertas išskirtinės laidojimo vietos, jeigu jau laidojama žymių žmonių kvartale. Esu įsitikinęs, kad vien milijonų turėjimas nėra tokio „žymumo“ požymis. Todėl neseniai patvirtintoje kapinių plėtros programoje numatyta parengti laidojimo žymių žmonių kvartale nuostatus ir tvarką.