Sausio 4 dieną mirė vienas iškiliausių Lietuvos kino režisierių – filmų „Jausmai“, „Ave, vita“, „Laikas eina per miestą“ ir daugybės kitų režisierius Almantas Grikevičius.

Daugelis žinojome, kad Almantas serga, bet ori režisieriaus laikysena ir guvus protas, puiki jo atmintis ir energingos reakcijos į visa aplinkui tarsi apgaudavo laiką, o blogas nuojautas vijo šalin, teigia kino kritikė Rasa Paukštytė.

Praėjusį birželį sveikinome režisierių 75-mečio proga, o 2009 metais A. Grikevičius pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją už kūrybinius pasiekimus.

1968 metais kartu su Algiridu Dausa sukurtas filmas „Jausmai“ pripažintas geriausiu visų laikų lietuvišku filmu.

Almantas buvo toks gyvybingas, kad vilties „kažkada, netrukus“ susitikti neatėmė net bloga žinia, kad prieš pat šv. Kalėdas Almantą ištiko insultas, rašoma Lietuvos filmų centro tinklalapyje.

„Iš ligoninės Almantas, aišku, netrukus pabėgo. Tik šįkart laiką apgauti jam, deja, pavyko trumpam.

Šiąnakt Almantas Grikevičius išėjo anapilin. Tai didžiulė netektis Lietuvos kinui ir šalies kultūrai. Netektis, sunkiai apibūdinama ir niekaip neišmatuojama. Kaip neišmatuojami sąžiningumas ar padorumas. Kūrybiškumo versmės ir nuolatinis paisymas moralinių ir etinių nuostatų.

Alantas sukūrė daug mūsų mėgstamų filmų, kurių dėka gerbiame Lietuvos kiną. Almantas padėjo daugybei kolegų ir profesiniais patarimais, ir prisėdęs prie montažinio stalo. Kaip režisierius jis nenuleido rankų ir tuomet, kai viltys kurti filmus buvo visai menkos, – Almantas turėjo jėgų sukurti ir palikti kino kultūrai ir istorijai puikius kolegų ir savo draugų V. Žalakevičiaus ir V. Kalinausko kino portretus.

Visuomet matėme Almantą gerai nusiteikusį, noriai besileidžiantį ir į prisiminimus, ir į dabarties realijų svarstymus. Jis mus visus skatino nenuleisti rankų dėl jo taip mylimo kino – ir visuomet primindamas lietuviškas temas.

Ačiū, Almantai, už tai, kad buvote su mumis šiame laike, mieste, kine...“, – rašoma Lietuvos filmų centro tinklalapyje.

Prezidentė D.Grybauskaitė pabrėžė, kad režisieriaus mirtis - didžiulė netektis Lietuvos kinui ir visam meno pasauliui.

"A.Grikevičiaus kūryba - ištisa epocha lietuviško kino meno istorijoje, be kurios neįmanoma įsivaizduoti lietuviško kino raidos, sklaidos pasaulyje, žymiausių mūsų kino kūrėjų debiutų ir ryškių aktorių vaidmenų, jų kūrybinių biografijų", - rašoma prezidentės užuojautoje.

Užuojautą netekus garsaus kūrėjo pareiškė ir Seimo Pirmininkė Irena Degutienė savo ir viso Seimo vardu.

„Tikriausiai visi Velionio filmus žiūrėjusieji ar patį Maestro pažinojusieji sutiks, kad Jam kaip niekam kitam apibūdinti tinka žodžiai: kūrė kaip gyveno, o gyveno kaip kūrė. Sąžiningai ir dorai, gerbdamas žiūrovus, gerbdamas Lietuvą ir jos istoriją, gerbdamas tautą ir kiekvieną jos žmogų“, – sako I. Degutienė.

Seimo Pirmininkė pažymi, kad Velionio menininko talentas sutampa su įsipareigojimu žmogiškumui.

„Todėl ir šiandien, pradėjus ištisiems dešimtmečiams nuo sukūrimo, filmuose „Jausmai“ ir „Sodybų tuštėjimo metas“, „Sadūno tūto“ ir „Faktas“ bei daugybėje kitų atpažįstame scenaristo ir režisieriaus Almanto Grikevičiaus žmogiškumą, atjautą, bandymą parodyti tautai ir žmogui istorijos sukeltus skaudulius, bandymą paguosti. Kai menininko profesinis talentas sutampa su tokiu įsipareigojimu žmogiškumui, tada ir gimsta didieji kino šedevrai, tikroji klasika, tikriausias ir vertingiausias tautos meninis palikimas“, – užuojautoje rašo I. Degutienė.

Seimo Pirmininkė, reikšdama užuojautą Velionio artimiesiems ir giminėms, bičiuliams ir kolegoms, bei visai Lietuvos menininkų šeimai sako tikinti, kad už šį palikimą, už šilumą, sklidusią iš širdies ir tebesklindančią iš kūrybos, Almanto Grikevičiaus vardą amžinai lydės pagarba ir dėkingumas.

A. Grikevičius gimė 1935 m. birželio 7 d. Kaune. 1965 m. baigė Maskvos kinematografijos institutą, Režisūros fakultetą.

Didžiuliai Almanto Grikevičiaus nuopelnai lietuvių dokumentiniam bei vaidybiniam kinui. Tai jis sukūrė legendomis tapusius dokumentinius filmus – „Saulės pasakos“ (1964), „Trys taktai“ (1966), „Laikas eina per miestą“ (1966), „Malda už Lietuvą“ (1991), „Pastabos gyvenimo būdo paraštėse“ (2002), „Bandymas išsiaiškinti“ (2003), vaidybinius filmus – „Jausmai“ (1968), „Ave vita“ (1969), „Saduto tuto“ (1974), „Sodybų tuštėjimo metas“ (1976), „Veidas taikinyje“ (1978-1979), „Faktas“ (1980), „Savaitgalis pragare“ (1987).

Už nuopelnus nacionaliniam kino menui 1981 metais Almantui Grikevičiui buvo suteiktas Nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas, 1984 m. jam suteikta Respublikinė premija, 2004 m. paskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija.

2005 m. režisierius apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

Velionis bus pašarvotas trečiadienį, sausio 5 d., Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios laidojimo salėje.

Laidotuvės ketvirtadienį, sausio 6 d., Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.