Jos nuomone, terminas vatnikas – posovietinio mentaliteto požymis, susijęs ir socialiniame užribyje esančio žmogaus pažeminimu. „Prie kokio žmogelio iš rajono, beviltiškai kovojančio prieš skalūnų dujas, miško kirtėjus ar dar ką nors, šis žodis labai lengvai limpa. Tokia socialinė panieka turi stiprų posovietinį kvapą“, – mano politologė.

Rodo socialinę panieką

Dažniausiai žodžiu vatnikas bandoma pašiepti rusiškos ideologijos šalininkus. Pirmas kvadratinio vatinuko, arba vatniko, memas atsirado Rusijos socialiniame tinkle 2012 m. ir tai buvo autoironiškas rusų požiūris į save. „Ir vėl Rusijoje kažkas krenta, griūva, sprogsta arba dega, bet mes pasaulio ledo ritulio čempionate užėmėme pirmąją vietą“, – toks užrašas matomas ant pieštinio kvadratinio vatinuko, kuris pavaizduotas kaip prasigėręs apsišlapinęs mažas žmogeliukas kvadratukas. Vėliau, maždaug 2013–2014 m., jau Ukrainos įvykių kontekste šis žodis paplito ir Lietuvos socialiniuose tinkluose, tik jau išjuokiant rusišką ideologiją palaikančius žmones.

Prie kokio žmogelio iš rajono, beviltiškai kovojančio prieš skalūnų dujas, miško kirtėjus ar dar ką nors, šis žodis labai lengvai limpa. Tokia socialinė panieka turi stiprų posovietinį kvapą.

Pasak Vilniaus universiteto sociologijos magistrantės Rimos Žilinskaitės, tiksliai pasakyti, iš kur kilęs žodis vatnikas, negalima, bet pirmiausia jis asocijuojasi su vatine striuke, kurią žmonės geriausiai prisimena iš sovietmečio ir kurią dėvėdavo gulago kaliniai. „Paskui, prisimenant sovietinio kino ar populiariosios kultūros įvaizdžius, tai dažniausiai mums asocijuojasi su pavargusiu, alkoholį vartojančiu kaimo gyventoju, galbūt su muštynių žymėmis ant veido“, – kalba R. Žilinskaitė.

Be to, jos teigimu, kadangi Antrojo pasaulinio karo metais vatinukas buvo ir kariuomenės drabužis, dabar Rusijos propaganda skleidžia to laikotarpio nuotraukas, kuriose – tuo drabužiu apsirengę kariai, tad mums kyla asociacija su Vladimiro Putino režimu, rusiška propaganda.

VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė N. Putinaitė sako, kad šis terminas, pradėtas vartoti Lietuvoje ir žymėti neigiamus personažus, jai pasirodė labai kontroversiškas: „Galbūt todėl, kad esu prisiskaičiusi visokių gulago atsiminimų ir kt., jis labai stipriai veikė. Taigi kaip termino jo niekada natūraliai nepriėmiau. Manau, kad jaunesnei kartai asociacijos yra paprastesnės.“

Žinoma, sutinka N. Putinaitė, vatnikas turi ir kitą prasmę – žymi žmogų, esantį už sociumo ribų, nuo kurio atsiribojama, kuris yra svetimas. „Nors mes galvojame, kad vatnikas žymi tokį postsovietiką, aš matau sovietinę schemą, kurioje nėra tarpinių grandžių tarp savo ir svetimo, t. y. svetimas iškart tampa priešu, yra savas ir yra priešas. Kai atsirado vatniko terminas, iškart pagavau, kad tai labai posovietinio mentaliteto požymis“, – pastebi politologė.

N. Putinaitės nuomone, dar toje schemoje kliūva ir socialiniame užribyje esančio žmogaus pažeminimas: „Prie kokio žmogelio iš rajono, beviltiškai kovojančio prieš skalūnų dujas, miško kirtėjus ar dar ką nors, šis žodis labai lengvai limpa. Tokia socialinė panieka turi stiprų posovietinį kvapą.“

Etiketės kelia grėsmę demokratijai

Pasak R. Žilinskaitės, iš pradžių terminas vatnikas buvo kaip ideologinis pasipriešinimo įrankis rusiško pasaulio ideologijai, kurią V. Putino Rusija bando atgaivinti, bet ilgainiui labai išsiplėtė: „Pradžioje jis buvo vartojamas grynai Ukrainos konflikto kontekste, taip buvo vadinami prorusiški separatistai Ukrainoje ir Rusijos politikai. Bet per dvejus metus jis pateko į įvairias socialines sritis, juo imti vadinti vidiniai priešai, jo vartojimas priklauso ir nuo Lietuvos aktualijų. Kita vertus, žinoma, jis neatsiejamas nuo Rusijos ir Kremliaus politikos.“

Pavyzdžiui, kalba R. Žilinskaitė, jau 2015 m. pavasarį vatnikas vartojamas Lietuvos rusams, sovietinę nostalgiją jaučiantiems žmonėms, žemesniam socialiniam sluoksniui, ekonomine padėtimi besiskundžiantiems žmonėms pavadinti. „Įdomesnis etapas – 2016 m. antroji pusė, kai Lietuvoje vyko parlamento rinkimai. Tada vėl labai suaktyvėjo tos sąvokos vartojimas ir taip buvo vadinami Lietuvos politikai“, – pastebi R. Žilinskaitė.

VU sociologijos magistrantė Lina Mačiulė priduria, kad vatniko vartojimas tikrai labai priklauso nuo Lietuvos aktualijų, pavyzdžiui, jis atsiranda ir kalbant apie Žaliojo tilto skulptūras, suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, mokytojų protestus, prekybos centrų boikotą, nenorinčius eiti į šauktinių kariuomenę.

„Kadangi daug laiko skiriu sovietmečio studijoms, matau labai dideles analogijas tarp dabartinės ir sovietinės propagandos, tik dabartinė yra subtilesnė, – sako N. Putinaitė. – To, kas susiję su vatniku ir ką atpažįstu iš sovietinių studijų, nevadinčiau patyčiomis. Dabar tai įvardijama kaip patyčios, o anksčiau tai buvo vadinama emocinėmis etiketėmis, kurios sovietmečiu buvo labai būdingos ir kuriomis gyvuoja visa totalitarinė valstybė.“

Pavyzdžiui, kalba politologė, Leonido Brežnevo mėgtas terminai „šovinistas“, „buržuazinis nacionalistas“ turėjo kelti neapykantą ir pyktį, o „draugiškos tautos“, „socialistinis pasaulis“ – pozityvias emocijas. „Nežinia, ką jie ten sukeldavo, bet taip buvo kuriama didžiulė emocinė pasaulio perskyra, kai tau nereikia argumentuoti, svarstyti, gilintis, ką kitas žmogus sako, kokie yra faktai. Tu uždedi etiketę, ir tau viskas aišku“, – pabrėžia N. Putinaitė.

Jos nuomone, Lietuvoje žmonės apskritai gyvena etikečių pasaulyje, kur be vatniko taikomos subtilesnės etiketės: „Man atrodo, vatnikas yra labai ryškus simptomas to, kas vyksta mūsų visuomenėje. Vis dar gyvename emocinių etikečių, kurios prikimba prie bet ko ir kurias galima prie bet ko prikabinti, pasaulyje. Kur ji evoliucionuos, čia dar klausimas.“

Kadangi, pabrėžia N. Putinaitė, propaganda yra labai sudėtinga ir subtili, tos etiketės kaip tik paslepia labai rimtus ir mums pavojingus dalykus: „Šiose etiketėse matau labai didelę grėsmę demokratijai. Visuomenė ir taip yra susiskaldžiusi. Nors susiskaldymas nėra blogai, bet jis turi turėti tiltus, kuriais galima susisiekti su kitais žmonėmis, kitomis grupėmis. Vatnikas arba kitos etiketės tuos tiltus sugriauna – juk niekas nesako „aš esu vatnikas“, niekas nenori juo būti. Čia jau kažkokios blogio erdvės ir didelė grėsmė demokratijai.“

Išskiria kelias grupes

Pasak R. Žilinskaitės, tyrimas vatniko tema buvo atliktas deviacijų sociologijos kontekste: „Deviantas – žmogus, nesilaikantis visuomenėje priimtų normų. Žinoma, visuomenė į tai reaguoja. Deviacija visuomenėje atlieka tam tikrą funkciją. Deviantas sutelkia visuomenę, leidžia jai pasitikrinti savo vertybes, galiojančias normas. Kadangi vertybių turinys skirtingose visuomenėse vis kitoks, sociologiškai jis nei teigiamas, nei neigiamas. Tai tiesiog mechanizmas, kuris taip veikia.“

L. Mačiulė sako, kad, stebint tyrimo duomenis, išsiskyrė kelios grupės. „Tai žmonės, kurie pavadina vatniku ką nors, kas nepritaria pozicijai, nuomonei, vertybėms ir pan. Tačiau čia pat atsiranda ir kita grupė, kuri sako – ne, taip daryti negerai. Dalis žmonių, kurie buvo ar gali būti pavadinti vatnikais, pradeda teigti – aš esu vatnikas, bet vatnikas nėra blogis, aš toks, nes mąstau kritiškai, turiu kitokią nuomonę ir tuo didžiuojuosi“, – aiškina pašnekovė.

Žmonės yra įvairūs, turi visokiausių emocijų, tačiau ant jų perkeliamas tas blogumas, užklijuojamos etiketės. Jos prikabinamos prie žmonių elgsenos strategijų, kurios visiškai kitokios – galbūt net švelnios, nostalgiškos.

L. Mačiulė pateikia skalūnų dujų pavyzdį: „Mes siejame tai su rusiška pozicija, bet tai nebūtinai susiję, žmogus gali turėti ir kitus argumentus. Tačiau žmonės, pasisakantys prieš skalūnų dujas, vadinami vatnikais. Tai įrodo didelė dalis rastų įrašų. Tų žmonių atsakas – taip, aš vatnikas, nes aš mąstau. Jie bando keisti sąvoką, jos reikšmę, bet žvelgiant į tai, kiek pritarimo tai sulaukia, tai tik balsas tyruose.“

Lietuvoje nemato nacionalinės politikos

N. Putinaitė tvirtina pastebėjusi, kad iš pradžių sąvoka vatnikas buvo siejamas su karu, su karo priešo įvardijimu. „Matant tyrimą ir jo duomenis, atsiranda problema. Neigiamos emocijos yra susijusios su karo priešu. Ukrainos atveju, vatniko bruožą turi išdavikai. Tėvynės išdavystė – didžiausias nusikaltimas po žmogžudystės. O kas nutinka Lietuvoje? Terminas susiejamas su kitokiais žmonėmis“, – teigia pašnekovė.

Anot N. Putinaitės, tarp tokių žmonių gali būti, pavyzdžiui, pensininkė, sakanti, kad tarybiniais laikais jai buvo geriau: „Ji pasako, kad turėjo didelį namą, jai buvo geriau. Gal jai ir buvo geriau, nes tuomet buvo jauna. Žmonės yra įvairūs, turi visokiausių emocijų, tačiau ant jų perkeliamas tas blogumas, užklijuojamos etiketės. Jos prikabinamos prie žmonių elgsenos strategijų, kurios visiškai kitokios – galbūt net švelnios, nostalgiškos.“

Kaip tikina N. Putinaitė, jei žmogus mėgsta filmą „Po pirties“, Lietuvoje galėtų būti laisvai pavadintas vatniku. „Matau etikečių blogybę, nes manau, kad Lietuvoje turime labai daug priešiškumo. Iki šiol nesame išsprendę tarptautinių klausimų. Iki šiol bijome. Okupacijos baimė mus taip persmelkusi, kad mums tų priešų labai reikia. Bandome įžiūrėti tuos priešus, nes grėsmė yra mūsų kraujyje, ji istoriškai susiformavusi, bet turėtume tai įveikti. Vatnikas – mūsų baimių ir traumų simptomas, atsirandantis lyg kokia pamėklė“, – aiškina pašnekovė.

N. Putinaitės manymu, Lietuvoje nėra nacionalinės politikos: „Esame čia visiškai apsileidę, gyvename, tarsi Lietuvoje gyventų tik lietuviai. Integruodami žmones, dedame į tai minimalias pastangas. Tai ir politiniai klausimai, ir politiniai dalykai. Mano manymu, nėra taip, kad žmonės bendruomenėje nesikeistų. Žmonės nesikeičia tada, kai nėra bendraujama.“

Sąvoka išplito socialiniuose tinkluose

Paklausta apie žmones, vartojančius sąvoką vatnikas, L. Mačiulė tikina, kad negalima pasakyti, kas buvo pirmieji. „Tačiau žvelgiant į populiarius asmenis, šią sąvoką vartojančius savo „Facebooko“ įrašuose, išsiskiria Andrius Užkalnis ir Algis Ramanauskas. Jie – ryškios socialinių tinklų figūros, tad neturėtų stebinti tai, kad į savo tekstus jie dažnai įrašo žodį vatnikas ir sulaukia populiarumo“, – tvirtina pašnekovė.

Pasak N. Putinaitės, tai, kad vatniko sąvoka labiausiai išplito socialiniuose tinkluose, yra demokratijos privalumas: „Žmonės gali kalbėti ką nori. Tačiau sąvoka neišplito į interneto portalus, jau nekalbant apie kitas žiniasklaidos priemones. Tai rodo aiškų visuomenės susisluoksniavimą. Lietuvoje yra standartas, kaip turi būti kalbama viešai. Oficialioje žiniasklaidoje tokios etiketės nekabinamos ir tai gerai.“

N. Putinaitė tikina, kad socialiniuose tinkluose turi vyrauti emociškai stiprūs dalykai. „Tai turi dirginti žmones. Tačiau aš lieku prie savo nuomonės apie traumas ir baimes. Čia užsikuria tokia baimių mašina. Asmenys, dirbantys populiariose srityse, jaučia rezonuojančias kitų žmonių nuotaikas ir per jas veikia. Tam reikėtų atskiro tyrimo“, – aiškina pašnekovė.