Lietuvos sportas turi naują dirigentą. Nuo rytojaus Kūno kultūros ir sporto departamente prie Vyriausybės (KKSD) pradeda dirbti naujas vadovas – Edis Urbanavičius. 43 metų vilnietis buvo išrinktas ir patvirtintas ketverių metų kadencijai.

Buvęs šalies rankinio federacijos prezidentas tikina būsiąs maksimaliai objektyvus visų sporto šakų atžvilgiu. Pirmiausia jam teks spręsti problemas, kurias paliko jo pirmtakas Klemensas Rimšelis. Pastarasis su KKSD atsisveikino išbuvęs visą kadenciją.

Nors E.Urbanavičius į sporto vandenis grįžo po pertraukos – pastaruoju metu darbavosi Ryšių reguliavimo tarnyboje – jis tikina nuo sporto aktualijų neatitrūkęs. Viena didžiausių intrigų – kaip naujajam vadovui seksis užmegzti santykius su kita svarbiausia šalies sporto organizacija – Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu (LTOK). Mat per pastaruosius LTOK prezidento rinkimus E.Urbanavičius palaikė ne juos laimėjusią Dainą Gudzinevičiūtę, o jos oponentą Virgilijų Alekną.

"Apie pavaduotojus ir visą komandos formavimą spręsime vėliau. Jokių išankstinių nuomonių ar nuostatų tikrai neturiu. Pirmiausia reikia apšilti kojas", – "Kauno dienai" vakar teigė E.Urbanavičius.

– Kaip jaučiatės perimdamas naujas pareigas?

– Pirmiausia jaučiu didelį pasitikėjimą ir atsakomybę. Stengsiuosi nenuvilti sporto visuomenės ir pasiekti užsibrėžtus tikslus.

– Ar pasiūlymas vadovauti KKSD jums buvo netikėtas? Ar iškart sutikote?

– Tiesą sakant, tai buvo diskutuota kur kas anksčiau. Tai kilo iš kai kurių federacijų aplinkos. Apsispręsti turėjau nemažai laiko, tad žingsnis buvo apgalvotas.

– Jau spėjote įvertinti kokį KKSD ūkį perimate?

– Nemažai dalykų jau žinau, bet tai daugiau teorinės žinios. Tikrai neturiu viso vaizdo, tad tikriausiai teks pradėti nuo praktinių dalykų, nuo vidinių departamento reikalų. Noriu įsigilinti į KKSD situaciją, nors, kiek žinau, ji nėra prasta. Ir premjeras Algirdas Butkevičius pirmadienį paminėjo, kad departamente buvo tvarkomasi pakankamai ūkiškai.

– Kokie bus pirmieji jūsų darbai naujajame poste?

– Nenorėčiau iškart pradėti nuo svarbiausių sprendimų. Pirminiai mano tikslai – pažinti organizaciją iš vidaus. Noriu asmeniškai susipažinti su departamento darbuotojais, įvertinti jų veiklos ir atsakomybės sritis. Kitas žingsnis būtų artimiau susipažinti su įvairių sporto šakų federacijų, organizacijų atstovais. Daugelį jų pažįstu iš ankstesnės veiklos, tačiau yra ir naujų žmonių. Norėsiu sužinoti jų lūkesčius bei pasidalyti savo mintimis. Vasara galbūt nėra pats palankiausias tam metas, bet rudenį, manau, susipažinsiu su sporto visuomene.

– Kokias opiausias sporto problemas regite?

– Premjeras irgi su manimi panašia tema diskutavo. Tokio sporto visuomenės susiskaldymo, atsiskyrimo tarp sporto organizacijų, kaip yra dabar, neturėtų būti. Su savo kolegomis mėginsime šią situaciją taisyti. Bandysime rasti mechanizmus, apibrėšiančius mūsų darbo taisykles. Nes didžiausios problemos kyla, kai žmonės nežino, kaip dirbti, kaip bendrauti su kitomis organizacijomis. Mūsų tikslas – suvienyti jėgas šalies sporto labui. Neabejoju, kad suderinti skirtingus interesus nebus lengva, bet stengsimės. Norėčiau, kad konfrontaciją pakeistume diskusija, o iš to gims teisingi sporto atžvilgiu sprendimai.

– Jūsų pirmtakas K.Rimšelis sulaukė nemažai kritikos iš LTOK vadovų, kitų sporto organizacijų atstovų dėl nenoro bendrauti su kitomis sporto organizacijomis, nekompetencijos ir panašiai. Ar žinote šių problemų esmę, ar bendravote su LTOK vadovybe?

– Su olimpiniu komitetu norėčiau bendrauti abipusiškai naudingai ir aiškiai. Nesirengiu nei kažko slėpti, nei laikyti užantyje. Labai norėčiau, kad ir jie būtų atviri. Iš savo pusės nematau jokių priežasčių nesveikai konkurencijai.

– Ne paslaptis, jog K.Rimšelis nebuvo sporto žmogus. Jis atėjo iš kitų sričių – politinių, verslo. Jūs turite nemažą darbo sporte patirtį, šios srities išsilavinimą. Vis dėlto, ar jaučiatės kompetentingas vadovauti šalies sportui?

– Į šį klausimą jums geriausiai atsakys pati sporto visuomenė. Man samprotauti būtų nekorektiška. Faktas, kad aš sporto srityje esu nuo vaikystės. Sportą pažįstu nuo pat užuomazgų iki  tarptautinio lygio. Pats išbandžiau ne vieną sporto šaką. Turiu ir treniravimo patirties. Vėliau sekė visuomeninė veikla – nuo klubų ir lygų steigimo iki vadovavimo klubams bei federacijai. Teko dirbti ir tarptautiniu lygiu. Dalyvavau ne viename Tarptautinės rankinio federacijos forume, diskusijose.

– Turbūt meluotume, jei neigtume, kad didžiausios jūsų simpatijos skirtos rankiniui. Ar nebus taip, jog skirstant biudžeto lėšas sporto šakoms didelė jų dalis teks rankiniui ir taip bus skriaudžiamos kitos sporto federacijos?

– Šį klausimą girdžiu ne pirmą sykį ir jame yra tiesos. Turiu nuraminti, netgi atvirkščiai – manau, kad rankinis gali pasijausti nuskriaustas. Ne dėl to, kad jį kažkas skriaus, o todėl, kad rankininkų lūkesčiai gali neatitikti realijų. Jei jie manys, kad man sėdus į KKSD vadovo kėdę ims lyti pinigais, tai taip tikrai nebus. Mano užduotis – likti maksimaliai objektyviam visų sporto šakų atžvilgiu. Tai ketinu įrodyti kasdieniu darbu. Turi būti labai skaidri lėšų skirstymo tvarka, visiškai nepriklausanti nuo simpatijų ar antipatijų. Jei žmonės žino, už ką ir kiek pinigų gauna, tada niekam nekyla nereikalingų klausimų, svarstymų, kas ir ką myli labiau. Visos federacijos turi gauti pagal nuopelnus ir tai turi būti aiškiai apibrėžta.

– Ko sau palinkėtumėte einant naująsias pareigas?

– Kad sporto visuomenė suprastų mane, o aš – ją. Be sporto visuomenės žinių ir palaikymo galime būti kokie norime ekspertai, bet vis tiek rezultatų nebus. Juk tik sportininkai, padedami trenerių bei vadovų, laimi medalius, garsina Lietuvą ir formuoja šalies sporto įvaizdį. Mūsų tikslas – jiems padėti. Labai norėčiau po ketverių metų išgirsti palankius sporto visuomenės įvertinimus.