Kalbos kultūros ąžuolas – K. Ulvydas

Vertėtų prisiminti, kad taisyklinga kalba radijuje buvo svarbi nuo pat 1926 m. birželio 12 d. – galbūt žinote radijo dėde vadinto legendinio Petro Babicko istoriją, kaip jis, išgirdęs labai netaisyklingai radijuje kalbantį, manoma, Petrą Speičį, nuvyko į Kauno radiofoną ir išsakė savas pastabas – kodėl gi taip netaisyklingai ir nepagarbiai kalbama. Radijo vadovybei jam pasiūlius, jei šis geriau pakalbėti mokąs, sėsti prie mikrofono, Petras Babickas čia ir liko.

Taigi taisyklinga kalba, geras kirčiavimas, gera sakinių struktūra radijuje buvo svarbi jau nuo pačios pradžios.

Stasio Štikelio knygoje „Eterio šviesa“ rašoma: „Radiofonas pasiūlė rengti laidas profesoriui Juozui Balčikoniui. Mat dar svarstant radijo programų metmenis 1927 metų balandį, buvo numatyta transliuoti „sistemišką lietuvių kalbos kursą“. Apie pirmuosius darbo metus profesorius J. Balčikonis rašė: „Mano pasikalbėjimai per radio apie lietuvių kalbos dalykus radio studijos pavadinti per daug garsiu vardu – „Lietuvių kalbos kursai“. Aš kalbu tik apie klaidas, dažniausiai inteligentų daromas kalboj ir rašte. Taisydamas klaidas paprastai remiuosi gramatikos taisyklėmis ir gyvos kalbos pavyzdžiais, beveik kiekvienam taisymui nurodau ir pamatą.“

1928 m. transliuota 18 lietuvių kalbos valandėlių, jų kasmet vis daugėjo – štai 1931 m. jų buvo net 29. Tais metais papildomai transliuotos kalbininko Meškausko rengtos laidos rašybos dalykams ir kalbos naujovėms aiškinti. Vėliau prie kalbos valandėlių rengimo prisidėjo ir Pranas Skardžius, Antanas Salys bei kiti kalbininkai.

Deja, šių ir kitų kalbos valandėlių įrašų nėra išlikę, tad pakalbėkime apie tai, kas turėtų būti išlikę bent jau daugumos jūsų prisiminimuose. 1957 m. kalbos valandėlių vesti į Lietuvos radiją pakviečiamas iškilus kalbininkas Kazys Ulvydas. Jo vesta laida „Taisyklingai kalbėkime ir rašykime“, transliuota iki 1984-ųjų, kaip pasakoja tuo metu gyvenę ir radijo klausęsi, buvo labai populiari.

K. Ulvydas kalbos kultūros lauke darbavosi ištisus šešis dešimtmečius. Jei reikėtų išvardyti visus šio kalbininko, dažnai vadinamo kalbos kultūros ąžuolu, nuopelnus, ilgai tektų užtrukti. Tačiau galima paminėti svarbiausią jo veiklą ir įvertinimus: K. Ulvydas nuo 1952 m. dirbo Lietuvių kalbos institute, čia vadovavo Kalbos istorijos ir dialektologijos, Žodynų ir Dabartinės lietuvių kalbos skyriams. Didysis „Lietuvių kalbos žodynas“, „Lietuvių kalbos gramatika“ – vadinamieji kapitaliniai lituanistikos darbai, prie kurių gerokai prisidėjo K. Ulvydas, organizavęs ir leidinį „Kalbos kultūra“.

Kaip 1996 m. bendrinės kalbos žurnale „Gimtoji kalba“ rašė profesorius Pranas Kniūkšta, K. Ulvydo dirbtą kalbos puoselėjimo darbą gražiai papildė jo radijo valandėlės „Taisyklingai kalbėkime ir rašykime“, kurias buvo pamėgusi visa Lietuva. Klausytojus traukė ne vien ten dėstomi patarimai – labiausiai žavėjo kalbėtojo aistra ir įtaiga, skatinimas mylėti „su motinos pienu paveldėtą“ gimtąją kalbą, tais nelengvais okupacijos metais saugančią tautos savastį ir laisvės viltis.  

1965 m. už akademinį „Lietuvių kalbos žodyną“, 1977 m. ir už akademinę „Lietuvių kalbos gramatiką“ K. Ulvydui drauge su kitais autoriais buvo paskirta Respublikinė premija, už nuopelnus lietuvių kalbai jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusiojo veikėjo garbės vardas, 1996 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.

Pagal  laideles buvo kuriami anekdotai

Įdomiausia, kad vienintelis išlikęs kalbos valandėlių pavyzdys (o juk jos transliuojamos iki šiol) ir yra būtent K. Ulvydo.

„Sveiki, malonūs klausytojai. Pereitą valandėlę mes baigėme teigimu, kad tautinių mažumų atstovams, visiems be jokios išimties, Lietuvoje yra privaloma valstybinė lietuvių kalba. Jie ją būtinai turi išmokti, nes be jos neįmanoma bet kokia jų veikla visuomenėje, valstybėje. Visose šalyse valstybinė kalba yra privaloma visiems piliečiams. Kitaip negali būti ir mūsų nepriklausomybę atkūrusioje valstybėje. Kalbinis chaosas galėjo egzistuoti tik bolševikų okupuotoje Lietuvoje, kur per prievartą visiems buvo brukama rusų kalba, o pagrindinių gyventojų gimtoji kalba buvo nustumta į antrą vietą.

Brutalią rusifikaciją rodo tai, kad net vidurinėse mokyklose rusų kalbos mokytojams buvo sudarytos geresnės darbo sąlygos, jiems skiriamos žymiai mažesnės mokinių grupės, už tokį pat pamokų skaičių mokamas žymiai didesnis atlyginimas negu lietuvių kalbos mokytojams. Taigi su tautos rusifikavimu buvo žeminama, diskriminuojama lietuvių kalba. Apie jos valstybinį statusą čia negalėjo būti nė kalbos.

Demokratinėje, nepriklausomoje Lietuvoje užtikrintos visų kalbų teisės ir valstybės globa. Čia neįmanomas atskirų kalbų engimas, bet kartu neleistinas ir valstybinės kalbos ignoravimas, nes be valstybinės kalbos neįmanoma būtų valstybės egzistavimo pilnatvė, jos uždavinių vykdymas visose gyvenimo srityse. Suprantama, jog valstybė, reikalaudama valstybinės kalbos įtvirtinimo, kartu sudaro sąlygas tautinių mažumų atstovams išmokti valstybinę kalbą ir tai daroma labai tolerantiškai, nustatomas visiems įmanomas terminas tai kalbai išmokti, vengiama bet kokių dirbtinių forsavimų. Iš antros pusės, niekam neleistinas valstybinės kalbos ignoravimas“, – 1993 m. Lietuvos radijuje kalbėjo K. Ulvydas.

Nors garsinių įrašų ir nėra daugiau išlikę, kalbininko duktė Eglė Julija Bugenienė pasidalijo tėvelio paliktais rankraščiais – jų šimtai ar net tūkstančiai. Iš šių laidų tekstų juodraščių galima spręsti apie tuometinių laidų temas, aktualumą, informacijos pateikimą. Kaip prisimena E. J. Bugenienė, tais laikais, kai buvo vykdoma rusinimo politika, K. Ulvydo rengiamos valandėlės Lietuvos žmonėms buvo didelė atgaiva ir labai greitai tapo populiarios.

1995 m. Bagotėlėje, Kėdainių rajone, gimusiam kalbininkui buvo suteiktas Kėdainių krašto garbės piliečių vardas. Ir šiai progai skirtoje laidoje profesorius Pranas Kniūkšta linksmai prisimena iškilųjį kalbininką ir jo laidą: „K. Ulvydas [...] taip aistringai ir taip įtaigiai dėstydavo, kad visa Lietuva, visa tauta kartodavo jo žodžius, net pamėgdžiodami jo intonacijas. Žmonės kūrė anekdotus, pamėgdžiodami K. Ulvydo atsakymus į klausimus, ir tie anekdotai buvo labai įdomūs, turėjo poteksčių, bet tai rodo, kaip žmonės priimdavo K. Ulvydą ir kad jo žodžiai darė didelį poveikį visai Lietuvai. Įspūdingas anekdotas: „Ulvydas gauna klausimą, kaip lietuviškai taisyklingai sakyti – „vėjas pučia į užpakalį“ ar „vėjas pučia iš užpakalio“. Ulvydas atsako – abu pasakymai yra geri, tik reikia žinoti, katrą kada vartoti. Jeigu pučia šaltas vėjas, reikia sakyti „vėjas pučia į užpakalį“. Jeigu vėjas yra šiltas, tada sakome „vėjas pučia iš užpakalio.“

A. Pupkis į radiją ėjo gerokai spyriodamasis

1984 m. į Lietuvos radijo kalbos valandėles pakviečiamas kalbininkas Aldonas Pupkis, nuo 1978 m. jau dirbęs televizijos laidoje „Mūsų kalba“. 1968–1989  m. A. Pupkis buvo periodinio leidinio „Mūsų kalba“ atsakingasis redaktorius, 1990–2000 m. – žurnalo „Gimtoji kalba“ vyriausiasis redaktorius, nuo 1997 m. – Lietuvių kalbos draugijos pirmininkas. Kalbininkas parengė mokomąją knygą „Lietuvių kalbos bendrinė tartis“, parašė studijų vadovą „Kalbos kultūros pagrindai“, sudarė „Kalbos praktikos patarimus“, Juozo Balčikonio „Rinktinius raštus“, Andriaus Ašmanto „Rinktinius raštus“, parašė daug straipsnių iš lietuvių kalbos kultūros, recenzijų.

Kaip pasakoja A. Pupkis, dirbti radijuje jam buvo pasiūlyta, kai nebeliko K. Ulvydo laidos, tačiau ten jis ėjo gerokai spyriodamasis, mat  K. Ulvydo valandėlė buvo labai populiari, jis jau buvo palietęs visus kalbos lygmenis, įvairiausias kalbos vartojimo sritis. „Laida buvo labai populiari – ne veltui K. Ulvydas tais laikais buvo vienas iš mėgstamiausių mūsų visuomenės kalbos anekdotų veikėjų, tikras herojus“, – prisimena kalbininkas.

Jo teigimu, iš tikrųjų kalbos dalykai (neva tarmiška ar netaisyklinga kalba) radijuje, televizijoje kartais būdavo proga atsisakyti neįtikusių darbuotojų. „1984 m. K. Ulvydas vienoje valandėlėje labai energingai kalbėjo, kad gimtajai kalbai kenkia kitų kalbų mokymas, kad vaikus reikia mokyti gimtosios kalbos ir prie svetimų kalbų pratinti tik tada, kai susiformuoja visa kalbos sistema. Taigi jis čia tiesiog prieštaraute prieštaravo tuo metu labai aktualiems vadinamojo Taškento pasitarimo nurodymams, kurių tikslas buvo visaip propaguoti rusų kalbos vartojimą nacionalinėse respublikose: aukštosiose mokyklose rašyti daugiau kursinių, diplominių darbų rusų kalba, rusų kalba įvesta į darželių programas, padidintas rusų kalbos pamokų skaičius mokyklose. Žodžiu, aiški rusinimo programa. O, kai K. Ulvydas pasakė, kad ankstyvajame amžiuje jokiu būdu negalima mokyti kitos kalbos, turėta galvoje rusų kalba. Taigi ideologijos sargai netruko apsižiūrėti“, – pasakoja  A. Pupkis.

Kiekvienas turi mėginti kuo aukščiau pašokti

A. Pupkis prisimena, kad norėta į laidos „Mūsų kalba“ rengimą pritraukti kuo daugiau lituanistų, kalbininkų, tad jis kvietėsi ir „pupkininkus“ – savo studentus. Vienas jų buvo vėliau ir radijuje likęs, o vėliau televizijoje legendine vadinamą laidą „Moki žodį – žinai kelią“ vedęs dabartinis Seimo narys Arvydas Vidžiūnas. Būtent jis ir pradėjo tradiciją lietuvių kalbos temą pateikti greitai, įdomiai ir įtaigiai.

„Kai kurie iki šiol mano, kad kalbos normos yra baigtinis sąrašas, o aš manau, kad kalbos normos yra lubos – kiekvienas turi mėginti jas pasiekti, kuo aukščiau pašokti. Taigi ta pastanga buvo, bet formų imta ieškoti visokiausių naujų“, – apie savo darbą radijo kalbos valandėlėse kalba politikas, kalbininkas A. Vidžiūnas.

Jo nuomone, kiekviena kultūra turi turėti savo aukštąjį stilių – stalo sidabrą, kuris ne kiekvienam prieinamas. „Juk ir prie frako su baltomis kojinėmis ir sportbačiais šiandien galima vaikščioti, bet čia atrodys baisus stilius – tai nėra kilnioji kultūra, aukštoji kultūra, civilizacijos kultūra, teatro kultūra, tribūnų kultūra, akademinių studijų kultūra, – svarsto A. Vidžiūnas. – Taip ir kalba turi turėti kelias formas: namie vienaip kalbi, su studentais kitaip, gerdamas alų kitaip, rašydamas feisbuke ir keikdamasis kitaip, bet, jei eini pas prezidentą, normaliai apsirengi ir kalbi bendrine aukštojo stiliaus lietuvių kalba.“

A. Vidžiūno vesta laidelė „Taisyk žodžiui kelią“ – tai dabartinių kalbos valandėlių motina. Pasidairykime po LRT RADIJO ir LRT KLASIKOS programą ir paieškokime kalbai skirtų laidų. Kiekvieną darbo dieną per „Ryto garsų“ laidoje girdime „Kalbos valandėles“: 2–3 minučių trukmės apie kalbą, aktualius klausimus ir problemas. Taip pat kiekvieną dieną girdite ir interaktyvius trumpučius kalbos patarimus, įskaitomus aktoriaus Vaidoto Žitkaus. Pasižvalgius po laidų programą, galima rasti ir dar vieną įdomų dalyką – nuo 2014 m. gegužės laidoje „Ryto allegro“ transliuojama trečiadienio rubrika „Kalbos rytas“, kurią rengia kalbininkė Lina Smolskienė ir Austėja Kuskienė, yra bene ilgiausias eterio laikas, šiuo metu skiriamas lietuvių kalbai. Su džiaugsmu galima daryti prielaidą, kad tai – legendinių laidų „Taisyklingai kalbėkime ir rašykime“, „Gimtoji kalba“, „Mūsų kalba“ tąsa.