Tačiau jos gyvenimą aukštyn kojomis apvertė patirta trauma darbe. Kas galėtų patikėti, kad vienoje iš socialiai pažangiausių šalių moteris negaus nei kvalifikuoto gydymo, nei jai priklausančių socialinių garantijų.

Vos galėdama iškęsti skausmą buvo išvaryta dirbti

„Pirmasis mano darbas Norvegijoje buvo sezoninis – per slidinėjimo sezoną tvarkiau viešbučio kambarius. Kai sezonas baigėsi, man pasiūlė valytojos darbą valstybinio prekybos centrų tinklo parduotuvėje. Reikėjo plauti tris aukštus, bet teritorija neatrodė didelė. Pagaliau ar mes, nemokėdami kalbos, galime rinktis darbus? Papildomai dar iškraudavau ir sudėdavau prekes. Mano sutartis buvo nepilnai darbo dienai, bet dažnai gaudavau papildomo darbo. Kadangi man tekdavo daug bendrauti su žmonėmis salėje, pramokau norvegų kalbos. Jei ne trauma, greitai būčiau ėjusi prašyti kirpėjos darbo į vietinę kirpyklą. Miestelyje jau visus pažinojau, buvau gerai užsirekomendavusi, įsiliejusi į bendruomenę“, - pasakojo moteris.

„Man reikėdavo sandėliuose sutalpinti atvežtas prekes. Neretai tekdavo pasilypėti ant dėžės ir kelti dėžes aukštyn. Ką tik buvo praėjęs šventinis periodas, kai turėjome labai daug prekių, tad darbo netrūko. Parduotuvėje dirbo du vyrai, norvegai, tačiau atvirai jums pasakysiu – ten moterys dirba daugiau nei vyrai. Jie kaip princai vaikščiojo po parduotuvę, o prekes kraudavo moterys. Bekraunant mano rankos neatlaikė dėžės ir ji užkrito ant peties ir rankos. Iš karto alkūnės srityje per sulinkimą kažkas iššoko. Nežinojau, ką daryti. Bijojau, kad jeigu pasiskųsiu dėl skausmo, mane gali atleisti iš darbo, o man jau tiek ne daug laiko reikėjo atsistoti ant kojų“, - sakė Rima.

Visgi prekybos centro administracija suprato, kad situacija rimta, ir išsiuntė ją pas gydytoją. Gydytojas iš pradžių bandė iškvosti, ar ji neslidinėjo, tuomet liepė savaitę pabūti namuose ir gerti vaistus nuo skausmo. Man nedarė nei rentgeno, nei kitų tyrimų.

„Aš namie ir ledą dedu, ir verkiu, ir prie sienos ramstausi, nes skauda, o po savaitės gydytojas išsiuntė mane dirbti. Darbe nuo judinimo ranka pamėlo, tad vėl buvau išsiųsta pas gydytoją, o jis mane ramino, kad tai dažna sunkiai dirbančių žmonių liga. Esą praeis. Visgi jis išsiuntė mane į kitą miestelį pasidaryti echoskopijos, po kurios man tiesiog patarė valgyti daugiau mėsos ir suleido kelias injekcijas kažkokių vaistų, kaip supratau, skirtų sąnariams. Dar užsiminė, kad geriau vykčiau į Lietuvą ir susirasčiau gerą neurochirurgą. Vadinasi, jis įtarė diagnozę, bet man nieko nesakė“, - svarstė pašnekovė.

Valdininkų neįtikino mediko tikinimas, kad moteris negali dirbti

Po penkių mėnesių kančiose, kai dėl skausmo kartais nemiegodavo po tris paras, Rima gydytojo konsultacijai atvyko į Lietuvą. Gydytojas paprašė magnetinio rezonanso tyrimo, o išgirdęs, kad tokio nėra, negalėjo atsistebėti. Taigi moteriai teko vėl vykti į Norvegiją ir reikalauti to, ką medikai turėjo padaryti jau pirmomis savaitėmis po traumos. Mat tuo metu ji drausta buvo ten.

„Tyrimas parodė, kad man buvo trūkę raiščiai, o kadangi ranka nebuvo fiksuota įtvaru, jie blogai suaugo. Taip pat pasirodė, kad buvo trūkę 4-tas ir 5-tas slanksteliai, dėl to susidarė vidinė išvarža. Gavęs šiuos tyrimas, mano gydytojas Norvegijoje susiėmė už galvos ir pasakė, kad dirbti nebegalėsiu. Jis mane nusiuntė pas ortopedą, beje, lietuvį. Kai šis išgirdo, kad man išrašytas vaistas, kuris skiriamas moterims po menopauzės, liepė kuo greičiau jį mesti lauk, o buvau jau išgėrusi 30 tablečių. Po to aplankiau dar ne vieną gydytoją, visi buvo pakraupę mano gydymo eiga, bet vietoje manęs ir toliau negydė“, - piktinosi moteris.

Norvegai nepripažįsta moters traumos

Galiausiai 2011 m. spalį ji nusprendė pati parašyti prašymą išeiti iš darbo ir grįžo ieškoti pagalbos į Lietuvą. Tuo metu jau buvo pasikeitusi jos laikysena – dėl raumenų tempimo ji atrodė tarsi būtų susukta į vieną pusę

Gimtuosiuose Biržuose jai operavo ranką. Po operacijos liovėsi nepakenčiami skausmai, ranka pradėjo lankstytis per alkūnę, tačiau dirbti su ja moteris iki šiol galinti labai neilgai. Vėliau Vilniuje jai atliko stuburo operaciją – buvo įdėti implantai. Gydytojas prieš operaciją atvirai pasakė, kad operacija sudėtinga ir yra rizikos, kad po jos teks sėdėti invalido vežimėlyje. Tačiau tas pats laukia ir nedarant operacijos. Laimė, ji pavyko gerai. Dar laukia peties operacija, kuris taip pat buvo išniręs ir dabar yra susiaurėjęs. Gydytojai jai nieko gera nežada ir siūlo pasiieškoti darbo „su viena ranka“. Kirpėja dirbti ji nebegali, užsiimti savo mėgiama rankdarbių veikla – taip pat.

„Į Norvegiją vykau sąžiningai dirbti, mokėjau šiai šaliai visus mokesčius. Taip, aš ten buvau emigrantė – pati tai žinojau, bet stengiausi būti visiems gera, susidraugavau su vietiniais gyventojais. Tačiau tokio žiaurumo, kurį patyriau iš norvegų biurokratų, niekada gyvenime nebuvau patyrusi“, - tikino pašnekovė.