„Šito įstatymo pataisa atitinka du žodžius – tai teisinga ir teisėta“, – antradienį Seime surengtoje spaudos konferencijoje sakė Lietuvos vietos bendruomeninių organizacijų sąjungos pirmininkė Eglė Juozapavičienė.

Labdaros ir paramos įstatymo pataisomis siūloma nuo 2025 metų gyventojams nebeleisti  biudžetinėms įstaigoms skirti iki 1,2 proc. jų sumokėto pajamų mokesčio. Tokią paramą galėtų gauti tik nevyriausybinės organizacijos ir profesinės sąjungos.

NVO teisės instituto vadovas Rytis Jakubauskas teigia, jog šios srities atstovai dažnai patenka į situacijas, kai iš naujo turi įrodinėti, kad NVO sektorius svarbus ir pats savaime neišsilaikys.

Jo teigimu, Lietuvoje pasirinktas nevyriausybinių organizacijų sektoriaus finansavimo modelis turi savų trūkumų.

„Pagrindinis finansavimas – projektinis finansavimas. Organizacijos teikia paraiškas, gauna lėšų projektų vykdymui ir tuo pačiu finansuoja savo veiklą. Ką daryt su tomis veiklomis, kurios nepatenka į projektinę veiklą? Ką daryti, kai nėra laiko daryti paraiškas, kai valstybėje krizinė situacija? Nevyriausybininkai įrodė, kad krizinėse situacijose jomis galima pasiremti, gali būti stipri parama valstybei“, – sakė R. Jakubauskas.

Nevyriausybininkai įrodė, kad krizinėse situacijose jomis galima pasiremti, gali būti stipri parama valstybei.

Anot jo, NVO sektoriui reikia finansinio stabilumo, o šiandien jis to neturi.

R. Jakubausko nuomone, svarstomos labdaros ir paramos įstatymo pataisos visų finansinių problemų neišspręs, bet „būtų didžiulis žingsnis į priekį, būtų aiškus signalas, kad valstybė vertina nevyriausybinių organizacijų sektorių“.

Jis priminė, jog daugeliui organizacijų 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalis yra gyvybiškai svarbios pajamos.

„Šiuo metu jas gauti gali ir biudžetinės įstaigos, bet nerasi nė venos, kuriai tai būtų išgyvenimo pajamos“, – sakė R. Jakubauskas.

Jo žiniomis, kai kurioms nevyriausybinėms įstaigoms GPM sudaro 30 proc., kitoms net 90 proc. visų pajamų.

Reaguoja į krizines situacijas

NVO sektorius pabrėžia, jog jų veikla itin priklauso nuo gyventojų skiriamos paramos, priešingai nei biudžetinių įstaigų, kurios finansavimą gauna iš kitų šaltinių. Be to akcentuojama, jog kol valstybinis aparatas suveikia, NVO sektorius jau imasi spręsti krizines situacijas – tiek karo Ukrainoje fone, tiek priimant pabėgėlius ir kt.

„Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius teigia, jog antradienį balsuosiantys Seimo nariai turėtų įvertinti NVO indėlį. Jo teigimu, vien jo organizacija kiekvieną mėnesį parama maistu aprūpina apie 170 tūkstančių žmonių.

„Kalbant apie šitą įstatymą reikėtų pagalvoti apie kas devintą žmogų, kuris neturi pilnavertiško maisto, ir pagalvoti, ar tikrai lėšos, kurios skirtos paramai, labdarai, tikiuosi nesupyks garažų bendrijos, turi būti skirtos lemputėms. Aš turiu garažą, matau ataskaitą – ten lemputės. Nieko prieš, bet turime suprasti, kas yra parama-labdara, kas tiesiog papildomas finansavimas“, – teigė S. Gurevičius.

Vadovas pabrėžė, jog pernai „Maisto bankas“ išsaugojo apie 6000 tonų maisto, kuris būtų buvęs iššvaistytas.

„6 milijonai kilogramų maisto būtų iššvaistyta, tai 12 milijonų porcijų maisto“, – sakė S. Gurevičius.

„Ar tikrai parama ir labdara turėtų būti papildomas finansavimo šaltinis, ar vis dėl to esminis dalykas, kuriuo galės būti finansuojamos paslaugos“, – pabrėžė NVO vadovas, primindamas, jog šį pavasarį žmonių dėka nuo karo bėgusiems apie 50 tūkstančių Ukrainos gyventojų Lietuvoje buvo išdalinta maisto bei higienos davinių.

Organizacijos „Niekieno vaikai“ vadovė Indrė Vileitė teigė, jog ketverius metus gyvuojanti įstaiga be GPM nebūtų taip išsiplėtusi, apmokiusi savanorių. Emocinę pagalbą vienišiems vaikams teikusi organizacija karo Ukrainoje fone persiorientavo ir tokią paramą ukrainiečiams teikė registracijos centruose.

Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas konservatorius Mykolas Majauskas per pataisų svarstymą ne kartą akcentavo, kad paramą leidus skirti tik nevyriausybinėms organizacijoms biudžetinės įstaigos nenukentėtų, nes dalis jų, pavyzdžiui, mokyklos, darželiai, paskatintų tėvų bendruomenes steigti labdaros fondus ir juose kaupti paramą, jų lėšas skirstytų bendruomenės, o ne įstaigų vadovai.