Iš visų į Ruklą (Jonavos r.) atvykstančių pabėgėlių – nemažai vaikų, kurie čia atvažiuoja su savo tėvais.

Pasak R.Mikulėno, neteisinga manyti, jog netrukus Lietuva taps „pabėgėlių rojumi“. Anaiptol. Gavę leidimus gyventi Lietuvoje ir susitvarkę dokumentus nemažai šių žmonių išvyksta į kitas Vakarų šalis, nes tokią teisę jie turi.

Kiek seniau, kol nebuvo vykdoma Europos Sąjungos programa, pirminis pabėgėlių integracijos procesas truko aštuonis mėnesius, dabar pirmoji jo dalis sutrumpinta iki trijų mėnesių. Per šį laiką svetimšaliams sutvarkomi dokumentai, jie mokosi lietuvių kalbos, o vaikai lanko Ruklos mokyklą ar darželį – su šiomis ugdymo įstaigomis centras yra pasirašęs sutartį.

Antroji integracijos dalis savivaldybėse trunka 12 mėnesių, ją vykdo projekto partneriai Vilniaus Arkivyskupijos „Caritas“, Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugija ir biudžetinė įstaiga „Klaipėdos miesto socialinės paramos centras“. Antruoju integracijos periodu pabėgėliai gyvena nuomojamuose būstuose, toliau mokosi lietuvių kalbos, gauna pašalpas, jiems suteikiamos vertėjo, teisininko paslaugos, vaikai lanko mokyklas ar darželius, suaugusieji - ieškosi darbo ir taip integruojasi į visuomenę.

„Kol jie būna centre, vienam žmogui mokama 72 eurų išmoka. Viena vertus, tai nėra daug, tačiau antra vertus, jiems nekainuoja pragyvenimas, nereikia mokėti komunalinių patarnavimų, suteikiamos medicinos paslaugos“, - sakė R. Mikulėnas.

Pabėgėlių priėmimo centre dirba ir psichologas, kurio paslaugomis į Lietuvą atvykę žmonės taip pat naudojasi.

„Dauguma šių žmonių – karo pabėgėliai, kurie bėgo nuo sunkių gyvenimo sąlygų, nesaugumo. Galbūt tarp jų yra ir ekonominių, tačiau jie patys to neįvardija.

Kaip sako patys svetimšaliai – sprendimą palikti savo šalį jie priėmė dėl vaikų ateities. Tėvai nori, kad jų vaikai gyventų ir saugiau, ir sočiau, jie nori sukurti jiems gražesnę ateitį“, - pasakojo įstaigos vadovas.

R.Mikulėnas pasakoja, kad pabėgėlių šeimos, plaustais persikeldamos per jūrą, kartu prie savęs prisiriša ir vaikus.

„Tam, kad jei skęstų – skęstų visi kartu. Sunkus ir pavojingas jų kelias iki geresnio gyvenimo. Žmonės taip rizikuoja ne šiaip sau – savo tėvynėje jie jaučiasi nesaugūs“, - sakė R.Mikulėnas.

Dalis pabėgėlių atsiveža ir pinigų – mat būna išsipardavę turėtą turtą Sirijoje. Pasak jų pačių, namai, žemės sklypai parduodami kone pusvelčiui, o šio verslo aukso gyslą yra užčiuopę turtingi arabai.

„Jie išplaukia, matyt, be jokio bagažo – taip, kaip stovi. Pabėgėlių kelias yra pavojingas – jie rizikuoja savo gyvybe.

Vėliau, sėkmingai pasiekę kitą krantą ir gyvendami pabėgėlių stovyklose, įsigyja vieną ar kitą daiktą, drabužį. Dalį drabužių jie gauna atvykę ir į Ruklą“, - sakė Ruklos pabėgėlių priėmimo centro direktorius.

Pabėgėlių stovyklose žmonės išskirstomi į šalis, kurios juos priima. Lietuva – viena iš tokių.

„Taip, mes – skirtingų kultūrų žmonės. Tačiau jie čia apsipranta – rengiame ir bendrus renginius su vietos bendruomene, pabėgėliai išvyksta ir į ekskursijas – tokia būna jų trumpa pirmoji pažintis su Lietuva.

Beje, Lietuvoje savo ateitį mato tie žmonės, kurie turi išsilavinimus. Štai neseniai vienas žmogus įsidarbino Dotnuvos akademijoje, kur dirba mokslinį darbą.

Lietuva per dvejus metus, nuo 2016 metų, yra įsipareigojusi priimti 1105 pabėgėlius, o šiuo metu jų perkelta apie 260. 

Visoje Europos Sąjungoje susitarta paskirstyti 160 tūkst. pabėgėlių. Dauguma jų – iš Sirijos ir Irako.