Antroji sovietų okupacija Lietuvos rezistencines organizacijas užklupo nepasirengusias. Naujomis aplinkybėmis ryžtingiausiai veikė Lietuvos laisvės armijos vadovybė. Ji ragino savo narius likti šalyje ir ėmėsi konkrečių veiksmų pasipriešinimui organizuoti: pertvarkė struktūrą, kaupė ginklus, telkė kovotojus. Per 200 organizacijos narių buvo pasiųsta į vokiečių žvalgybos mokyklas tikintis, kad ten jie bus parengti partizaninei kovai.
Kitų antinacinio pasipriešinimo organizacijų nariai taip pat bandė telktis, ieškoti tarpusavio ryšių, tačiau vieno bendro vadovaujančio pogrindžio centro šalyje nebuvo, todėl antisovietinis pasipriešinimas kilo gana spontaniškai.
1944 m. pabaigoje–1945 m. pradžioje miškuose jau galėjo būti apie 30 tūkst. vyrų. Tik nedaugelis jų buvo profesionalūs kariškiai, o tarp šių vyravo jaunesnieji karininkai. Jie tapo didesnių partizanų junginių – rinktinių, apygardų, sričių vadais, tuo tarpu mažesniems koviniams vienetams vadovavo tik privalomąją karo tarnybą atlikę ar jokio karinio pasirengimo neturėję ūkininkai, mokytojai, gimnazistai.
Būtent per mažas pasiruošimas, nežinojimas, kokiais metodais veikia sovietai, ir lėmė, kad partizaninis pasipriešinimas buvo nuslopintas. O ar šiandien partizaninis karas būtų veiksmingas? Kaip jis galėtų atrodyti? Ko galime pasimokyti iš praeities?
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerio pavaduotojo, istoriko, šaulio Mindaugo Nefo, nors prasidėjus antrajai sovietų okupacijai lietuviai jau daug ko buvo pasimokę iš pirmosios, partizaninis judėjimas buvo iš anksto pasmerktas, nes kova buvo nelygi. Partizanai neturėjo galimybės pasitraukti į saugią teritoriją pailsėti, jie nuolat buvo alinami ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Istorikas pažymi, kad greičiausiai partizanai ir patys suprato, kad laimėti – neįmanoma, tačiau kovojo dėl moralinių vertybių, vedini garbės jausmo.
Istorikas pažymi, kad anuomet ne visi išėjo kovoti su ginklu – veikė ir ryšininkai, buvo daug žmonių, kurie suteikdavo partizanams pastogę, maisto, informacijos, be to, veikė klaidindami priešą: teikė šiam neteisingą informaciją. Tuo metu žmonių nenoras bendradarbiauti, sako M. Nefas, buvo tikrai didelis. Vėliau jis pradėjo mažėti, kad ilgai žadėta pagalba iš Vakarų taip ir neatėjo, o sovietai ėmėsi skaudžių represijų: prasidėjo trėmimai, kolektyvizacija, stipriausiai smogusi kaip tik tiems, kurie labiausiai palaikė partizanus.
„Sovietai ne tik pačioje Rusijoje, bet ir okupuotose šalyse sukūrė mechanizmą, kuris įtikino žmones, kad valdžia visada viską sužino. Teroro esmė – vykdyti veiksmus prieš žmones, kurie nebūtinai jau ką nors padarė, bet kurie galbūt kažką padarys. Tai pasėjo baimę. Ji išliko Lietuvoje per visą okupacijos laikotarpį ir netgi prasidėjus Sąjūdžiui, nors laikai jau buvo kitokie, dalis žmonių žiūrėjo skeptiškai, nes manė, kad sovietai vėl pradės tremti“, – apie agresyvios šalies veikimo metodus kalba M. Nefas.
Kalbėdamas apie tai, kodėl partizanams, vedamiems noro apginti savo šalį ir idealizmo, nepavyko nugalėti sovietų, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) istorikas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos lektorius dr. Darius Juodis atkreipia dėmesį, kad nors partizanų ir jiems gelbstinčių buvo daug, lietuviai nelabai turėjo iš kur papildyti kovojančiųjų gretas, o sovietams ši problema niekada negrėsė: kaip ir dabar, taip ir anksčiau žmogaus gyvybė Rusijoje nėra vertybė, todėl okupantai nukautus savo karius lengvai pakeisdavo naujais. Be to, sako jis, sovietai veikė labiau struktūruotai, o partizanai – atskirais būriais ir dažnai vieni apie kitus nė nežinodavo. Negana to, sovietų kariai buvo mobilesni – jiems buvo kur kas paprasčiau persikelti iš vieno šalies regiono į kitą.
„Pirmieji partizanai didžiausių nuostolių patyrė todėl, kad įsivaizdavo, jog gali atsilaikyti prieš priešo kariuomenę. Bet pagalvokime – juos apsupa, baigiasi šoviniai, pagalbos neprisišauksi, o sovietai gali pasitelkti dar daugiau žmonių. Šitaip buvo naikinamas būrys po būrio. Tik po 1945 m. partizanai pradėjo veikti labiau koncentruotai“, – komentuoja D. Juodis.
Tačiau istorikai sutinka – partizaninis pasipriešinimas buvo labai svarbus elementas, parodant, kad piliečiai nusiteikę ginti savo valstybę. Ir M. Nefas, ir D. Juodis sutaria – rusams reikia iš anksto parodyti, kad į šalį jiems neverta įžengti, kitaip tariant, priešą reikia atgrasyti dar prieš jam imantis agresyvių karinių veiksmų.
Šiuo atveju reikia semtis pamokų iš Ukrainos.
VDU istoriko M. Nefo nuomone, partizaninis karas būtų įmanomas ir šiais laikais, tačiau jis vyktų jau kitaip. Kadangi šiais laikais miškuose pasislėpti būtų kur kas sunkiau, pavyzdžiui, todėl, kad dronai labai lengvai aptiktų besislepiančius, partizanai persikeltų į miestus.
„Šiuo atveju reikia semtis pamokų iš Ukrainos. Partizaninis karas vyko Chersono regione, vyksta ir kituose regionuose, bet kariai nebegyvena didžiuliais vienetais, jie išsiskirsto. Partizaninis karas realus tik miesto gyvenvietėse. Tai sukelia tam tikrų problemų. Visą laiką nevaikščiosi ginkluotas, reikia slėpti ginklus, reikia maskuoti tapatybę, turėti tam tikrą istoriją, kurią pasakosi, jei būsi sulaikytas“, – kalba M. Nefas.
Pasak jo, toks partizaninis karas negali suburti daug žmonių, todėl karo atvejų labai svarbus būtų ir pilietinis pasipriešinimas: kad žmonės neteiktų okupantams informacijos, sabotuotų jų prašymus ir nurodymus, sabotuotų fabrikų darbą. Jei į tokią veiklą įsitrauktų didelė visuomenės dalis, okupantams darytųsi sunkiau.
LGGRTC istoriko D. Juodžio teigimu, vienu aspektu šių laikų partizanams būtų paprasčiau: dabar jau žinome, kokius metodus taiko rusai.
„Per antrąją sovietų okupaciją vis dar trūko supratimo, kaip veikia sovietų saugumas. Buvo manoma, kad jie pasiūlys pinigų ir degradavę piliečiai sutiks bendradarbiauti. Bet iš tiesų agentai verbuojami kitaip. Remiamasi baimės faktoriumi. Arba tu ir tavo šeima bus represuoti, arba tu pereini į sovietų pusę. Taigi daug žmonių bendradarbiavo ne savo noru“, – komentuoja D. Juodis.
Svarstydamas, ką turėtume daryti karo atveju, kad neištiktų partizanų likimas, M. Nefas sako, jog svarbu ugdyti pilietiškumą ir didinti finansavimą kariuomenei.
„Pasitikiu NATO, būti kariniame aljanse mums labai svarbu, bet turime kalbėti ir apie mūsų pačių galimybes gintis, apie pilietinės visuomenės ugdymą. Jeigu sąjungininkai matys mūsų pasiryžimą gintis ir nepasiduoti, tai ir jų motyvacija padėti bus didesnė. Visuomenei reikia suprasti, kad Rusija nesikeičia – agresyvi retorika, išpuoliai prieš kaimynus kartojasi, todėl mes turime rodyti, kad esame pasiruošę gintis“, – svarsto M. Nefas.
Jis priduria neabejojantis, kad lietuviai drąsiai kovotų, nes, palyginti su 1944 m., dabar turime daug daugiau ką ginti.
Naujausi komentarai