Seimas ketvirtadienį perrašė istoriją ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininką, partizanų vadovą Joną Žemaitį-Vytautą paskelbė Lietuvos Respublikos prezidentu.

Už tokį projektą pasisakė 41 Seimo narys, prieš – 2, susilaikė – 5.

Seimo priimtoje deklaracijoje pripažįstama, kad nuo 1949 metų vasario 16 dienos LLKS Tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties, 1954 metų lapkričio 26 dienos, LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis buvo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas.

Seimas priimta deklaracija konstatuoja, kad Lietuva turi ne šešis, o septynis prezidentus.

„J. Žemaitis-Vytautas – Lietuvos Laisvės kovos Sąjūdžio prezidiumo pirmininkas, žmogus, kuris pagal Vasario 16-osios deklaraciją turėjo tapti nepriklausomos Lietuvos vadovu, jeigu būtų sulaukęs tokio laikotarpio, kol bus surengti demokratiški rinkimai. Tai daugiau simbolinis negu jurinis aktas.

Taip, nenorminio pobūdžio. Taip, šis prezidentas nepalaidotas, jo kapo neturim. Mums bereikia tik vieno simbolinio akto, nepabijoti pakelti rankas ir padaryti tai, ko prašo gyvi likę žmonės. Jie jį jau vadina prezidentu“, – sakė R. Juknevičienė.

Svarstymo metu deklaracijai pastabų teikė Seimo Teisės departamentas. Buvo atkreiptas dėmesys, jog nėra aišku, kokias teisines pasekmes sukeltų J. Žemaičio pripažinimas valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu prezidento pareigas.

Priimtoje deklaracijoje teigiama, kad Lietuva, kaip tarptautinės teisės subjektas, nebuvo sunaikinta visą 1940-1990 metų okupacijų laikotarpį, kad Lietuvos valstybės tęstinumą išreiškė savigyna prieš SSRS agresiją.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba pripažįstama „aukščiausia politine ir karine struktūra, vienintelė teisėta valdžia to meto okupuotos Lietuvos teritorijoje“.

Kovo 13 d., minint Lietuvos partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto 100-ąsias gimimo metines, Lietuvos karo akademijoje bus iškilmingai atidengtas jam skirtas bareljefas.

J. Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje, grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo šeimoje.

1944 m. gen. Povilui Plechavičiui suorganizavus Vietinę rinktinę, kurią sudarė 150 vyrų, J. Žemaitis tapo šios rinktinės 310-ojo bataliono vadu.

Vokiečiams išformavus rinktinę, kurį laiką slapstėsi, o nuo 1945-ųjų tapo Žebenkšties rinktinės štabo viršininku. 1947 m. gegužę buvo išrinktas Kęstučio apygardos vadu. 1948 m. gegužės mėnesį įkūrė Jūros (Vakarų Lietuvos) partizanų sritį, tapo jos vadu.

1949 m. vasarį partizanų vadų suvažiavime J. Žemaitis buvo išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininku, taip pat laikinai ėjo gynybos pajėgų vado pareigas.

Jam suteiktas partizanų generolo laipsnis. 1951 m. gruodį sunkiai susirgus atsisakė pareigų (jas vėl pradėjo eiti 1953-iųjų pavasarį) ir slapstėsi bunkeryje Jurbarko rajono Šimkaičių miške.

1953 gegužės 30 d. bunkeris buvo išduotas, J. Žemaitis suimtas gyvas. 1954 lapkričio 26 d. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. 1997 m. vasario 14 d. Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.