Pirma laida

Nors 45-erių Reginos Bartkutės balsas skamba kaip paauglės, jėga ji galėtų konkuruoti su augalotais vyrais. Jų moters darbe apstu, tačiau rankų su kolegomis ji nelenkia ir savo galių nematuoja.

„Baigusi vidurinę mokyklą nežinojau, kur stoti. Tuo metu gaisrinėje dirbęs sesers vyras man pasakė, kad pirmi metai, kaip moteris priima į gaisrinę saugą. Stok! Specialybė įdomi, darbas – garantuotas. Į Vilniaus Gedimino technikos universitetą įstojau 1997 m., baigiau 2001 m. Buvome pirmosios moterys Lietuvoje, kurios baigė šią specialybę“, – atsiėmusi diplomą R. Bartkutė įsidarbino gaisrinėje, joje jau skaičiuoja 23 metus.

Regina gaisrų negesina. Specialistė atlieka planinius patikrinimus, dalyvauja statybos užbaigimo procedūrose, tiria gaisrų priežastis, vykdo įvairias prevencines akcijas.

„Vykstame į mokyklas, darželius. Bendraujame ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais. Čia yra gražioji darbo pusė. Yra ir ne tokia maloni. Tarkime, kai reikia rašyti baudas“, – sakė R. Bartkutė.

Atkaklus: Luko tikslas šiemet tapti geriausiam pasaulyje. / PAGD nuotr.

Įsitraukė į varžybas

Prevencinio darbo naudą išmatuoti sunkiau nei į pagalbą skubančių ugniagesių gelbėtojų, visgi savo pasirinkimo Regina niekada nesigailėjo. Yra šiame darbe ir žavesio. Tarkime, varžybos, kuriose dalyvauja moteris. Ne kartą mačiusi, kaip specialią trasą įveikia kiti, 2017-aisiais Regina įkalbinta kolegų, nusprendė išbandyti savo jėgas.

„Atvedė į trasą, o aš nieko nepadarau. Manekeno nepakeliu, virvių nepatraukiu“, – pirmo karto nesėkmė R. Bartkutės neišgąsdino.

Ji toliau treniravosi, kol galiausiai dalyvavo pirmose savo varžybose. Tąkart trasą įveikė maždaug per šešias minutes ir, kaip sako pati, užsikabino. Lankė sporto klubą, intensyviai treniravosi ir galiausiai pateko į Lietuvos ugniagesių gelbėtojų rinktinę. Jos sudėtyje penki stipriausi vyrai ir viena moteris. Šiemet rinktinę papildė septintasis, vyresniųjų kategorijos narys. Kasmet rinktinės sudėtis kinta, bet branduolys dažniausiai lieka ir atstovauja šalies ugniagesiams įvairiose varžybose.

„Buvo intensyvūs metai. Baltijos šalių čempionatas, tada – Lietuvos. Vėliau vykome į Lenkiją, o liepos pradžioje – į Vokietiją“, – iš šios šalies, anot R. Bartkutės, Lietuvos komanda grįžo žvangėdama nuo trofėjų.

Ugniagesiai gelbėtojai pasipuošė visų spalvų medaliais tiek komandinėje estafetėje, tiek porose, tiek varžydamiesi asmeninėse įskaitose. Tradiciškai ne tuščiomis grįžo ir Regina. Mišrioje estafetėje kartu su kolegomis Remigijumi Balčiūnu, Karoliu Gražiniu ir Evelina Litvin Regina iškovojo bronzą. Moterų duete ji pelnė sidabrą. Mišriame, vyresnių nei 40 metų, duete, moteris pasipuošė auksu.

Nėra jokių išlygų

Stipriausio ugniagesio gelbėtojo varžybas sugalvojo amerikiečiai, trasą naudoję kandidatų atrankoje į darbą. JAV šios varžybos vyksta apie 30 metų. Europoje – trumpiau.

„Rungtis sudėtinga. Po jos taip išsikrauni, kad nieko nesinori“, – R. Bartkutė ėmė pasakoti, ką tenka patirti varžybų dalyviams.

Prieš startą ugniagesiai gelbėtojai apsirengia drabužiais, su kuriais vyksta į iškvietimus. Pirmiausia dalyviai lipa į keturių aukštų bokštą su 20 kg sveriančiu suslėgto oro aparatu ir kauke, su savimi tempia papildomą panašaus svorio krovinį. Pasiekę viršų, dalyviai traukia kitą ryšulį, o nusileidę žemyn, kūju stumia platformą, kurios svoris siekia 70 kg.

Atvedė į trasą, o aš nieko nepadarau. Manekeno nepakeliu, virvių nepatraukiu.

„Tada laukia slalomas. Mes taip vadiname bėgimą aplink kuoliukus“, – po šios užduoties, anot R. Bartkutės, laukia gesinimo žarnos iššūkis. Ištempus ją tam tikrą atstumą, reikia numušti taikinį. Trasa baigiasi 80 kg svorio manekeno tempimu dar apie 30 m. Veiksmas atliekamas atbulomis.

„Viską reikia atlikti kuo greičiau. Už netiksliai atliktą užduotį skiriami baudos taškai – papildomos sekundės“, – jos, anot pašnekovės, gali garantuoti vietą ant nugalėtojų pakylos arba palikti nieko nepešusius.

Ruošiasi spaliui

Trasa, kurią turi įveikti ugniagesiai gelbėtojai, žiūrint iš šalies atrodo interaktyvi, azartiška. Ne vienam kirba noras ją išbandyti. Visgi, kaip sako rengėjai, tai yra sunkiausios dvi minutės sporte.

„Tikrai ne visi įveikia trasą“, – R. Bartkutė pati yra mačiusi, kaip rungties pradžioje ar pusiaukelėje palūžta net itin sportiški vyrukai, salėje kilnojantys sunkiausius metalinius grifus.

Greičiausi ugniagesiai gelbėtojai trasoje užtrunka kiek daugiau nei minutę. Moterims prireikia kone dvigubai tiek. Sugaišus daugiau nei penkias minutes, rezultatas neįskaitomas. Užduotis – neįvykdyta.

„Moterims netaikomos jokios išlygos. Darome viską tą patį kaip ir vyrai. Tik juokaujame, kad mums lengviau, nes drabužiai mažiau sveria, taip pat ir batai. Juk neavime 45 ar 46 dydžio“, – šypsojosi pašnekovė, ruošdamasi dar vienam iššūkiui savaitgalį. Šįsyk kaimyninėje Estijoje.

Po jo ugniagesė gaudys paskutines lietuviškos vasaros akimirkas ir vėl raitosis rankoves. Spalį kartu su rinktine jos laukia pasaulio čempionatas, kuriame savo jėgas tradiciškai išmėgins keli šimtai stipriausių ugniagesių.

Lyderiai: Lietuvos ugniagesių gelbėtojų rinktinė ne sykį įrodė savo pranašumą. / PAGD nuotr.

Tiki savo jėgomis

Ugniagesių sporte jaudulys būna nemažas, ypač prieš startą. Varžyboms prasidėjus, lieka tik noras nugalėti.

„Pradžioje jaudiniesi, kad įveiktum trasą. Kai tai padarai, tada jaudiniesi dėl laiko. Kai pasieki gerą laiką ir prizinę vietą, jaudiniesi, kad ją išlaikytum“, – ketvirtą kartą pasaulio čempionate dalyvausianti R. Bartkutė sau kėlė maksimalius tikslus.

Kaip ir jos kolega Lukas Leonavičius. Dvejus metus iš eilės pasaulio čempionate asmeninėje įskaitose 29-erių vyras liko trečias, todėl šįsyk bandys išspausti maksimumą ir į Lietuvą atvežti auksą. Kaip ir kiekviename sporte, čia, anot ugniagesio gelbėtojo, laimi stipriausi. Ne tik kūnu, bet ir savo vidumi.

„Manau, man vidinės stiprybės pakanka. Darbe sunkumų nėra, miegu ramiai, niekas nesisapnuoja. Kas nors juk turi dirbti tokį darbą. Kas nepakelia – išeina“, – L. Leonavičius tikino, kad treniruoti charakterį jam nereikia, tik kūną. Ugniagesiai gelbėtojai nuolat treniruojasi, laiko specialius testus. Artėjant varžyboms, fizinis krūvis keičiasi, darosi kiek specifiškesnis.

Čempionatas tęsis savaitę. Keturios dienos yra atrankinės. Penktą vyksta individualių bėgimų finalas, šeštą – komandinių, tandemų rungčių. Čempionate įprastai dalyvauja kone 0,5 tūkst. ugniagesių gelbėtojų iš viso pasaulio. Po atrankinių dienų lieka stipriausias šimtukas.

„Kas sunkiausia? Finišas, kai reikia tempti manekeną. Tada jau reikia kovoti ne su juo, o su savimi“, – L. Leonavičius neabejojo, kad šioje kovoje nugalėtoju bus būtent jis.