Kol Ukrainą drebino konfliktas su Rusija, prie fronto linijos kovoję ukrainiečiai neišvengė mirčių, fizinių ir psichologinių sužalojimų. Ar, vis labiau artėjant ramybės akimirkai, Ukraina pasiruošusi padėti kovų aukoms?
Galioja sovietiniai įsakymai
Pasak psichikos sveikatos srities ekspertų Martyno Marcinkevičiaus, Emilio Subatos ir sveikatos apsaugos ministrės patarėjo Arvydo Skorupsko, Ukrainai reikia nueiti ilgą kelią, pirmiausia – atsisakyti sovietinio palikimo.
Praėjusio mėnesio pabaigoje ambasadoje Kijeve pristatytas psichosocialinės reabilitacijos Ukrainos gyventojams projektas. „Šio projekto tikslas – dirbti būtent su dviem Ukrainos regionais – Dniepropetrovsku ir Poltava. Šie regionai pasirinkti dėl to, kad yra arti fronto linijos, prie kurios vykdytos antiteroristinės operacijos. Projekto poreikis atsirado dėl to, kad Ukraina, kaip ir Lietuva, paveldėjo sovietinę psichikos sveikatos sistemą. Tik skirtumas tas, kad Lietuva per 25-erius metus žengė didelius žingsnius į priekį ir perėmė vakarietiškos psichikos sveikatos principus, o Ukrainos psichikos sveikatos priežiūra taip ir liko praktiškai visiškai nepakitusi nuo sovietinių laikų“, – apie šiuo metu įgyvendinamą vystomojo bendradarbiavimo projektą su Ukraina pasakoja vienas pagrindinių šio projekto ekspertų M.Marcinkevičius.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrės patarėjas A.Skorupskas teigia, kad signalas apie projekto poreikį buvo gautas iš Ukrainos. „Šį projektą inicijavo tiek centrinės, tiek regioninės Ukrainos valdžios atstovai ir savanoriai. Psichosocialinė reabilitacija – jų pačių įvardytas prioritetinis poreikis“, – teigia A.Skorupskas ir priduria, kad taip Lietuvos atstovai nusprendė padėti Ukrainai kurti naują kompleksinę reabilitacijos sistemą.
M.Marcinkevičius tvirtina, kad psichosocialinės reabilitacijos srityje Ukraina neturi beveik jokios patirties ir padėtis išties nepavydėtina. „Mes buvome labai nustebę, kad dalis Sovietų Sąjungos ministrų įsakymų vis dar galioja Ukrainoje“, – nuostabos neslepia M.Marcinkevičius.
Pagalbos psichosocialinės reabilitacijos srityje Ukrainai ypač prireikė po to, kai šalį sukrėtė paskutinieji pasaulį sudrebinę įvykiai, pradedant Maidanu, ir baigiant kariniais veiksmais. Dėl jų Ukrainos žmonės patyrė gilių sukrėtimų. „Žuvusieji, žmonės, kurie grįžta iš frontų patyrę psichologinių traumų, pabėgėliai. Jie užplūdo Ukrainą, o tada paaiškėjo, kad šalies sovietinė psichikos sveikatos sistema visiškai nepasiruošusi priimti naujų iššūkių ir nemoka dirbti, kai yra tokių situacijų“, – teigia M.Marcinkevičius ir priduria, kad šalies specialistai moka dirbti tik taip, kaip sovietiniais laikais – su sunkiais chroniškais pacientais, o kriziniai pacientai, patyrę potrauminį stresą, paliekami nuošalyje.
Pasak eksperto, tokiems žmonėms suteikiama arba labai minimali, arba nepritaikyta pagalba. Ukrainoje šios sistemos spragas bandė užpildyti savanoriai, bet jų gerų norų neužtenka, dažnai pritrūksta reikiamos kompetencijos. Būtent dėl kompetencijos stygiaus Ukraina jautė didelį poreikį vystyti krizių intervencijos ir psichosocialinės reabilitacijos kryptis, pirmiausiai atkreipiant dėmesį į žmones, kuriuos vienaip ar kitaip paveikė Ukrainos krizė.
Trys etapai
„Lietuvos sveikatos apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijos atsižvelgė į Ukrainos poreikius. Pagrindinis tikslas – apmokyti psichikos sveikatos specialistus ir sukurti krizių intervencijos bei psichosocialinės pagalbos tarnybas dviejuose minėtuose Ukrainos regionuose“, – sako M.Marcinkevičius.
Dėl tokios vykdytojų vizijos šis projektas yra trijų etapų. „Pirmiausia turėjome ekspertinius vizitus, kai vertinome situaciją, susitikome su valdžios ir gydymo įstaigų atstovais. Įvertinę situaciją išsiaiškinome jų pageidavimus. Dabar laukia antras etapas“, – pasakoja ekspertas.
Jis teigia, kad artimiausiu metu laukia intensyvūs mokymai – antrasis projekto etapas – kurių metu po 30 specialistų iš abiejų projekte dalyvaujančių Ukrainos regionų bus apmokyti visų pagrindų. „Atsižvelgiant į mūsų ekspertinį darbą, bus tariamasi, kokiose įstaigose ir kaip kurti sistemą: bus aptarta, kaip įkurti konkrečias tarnybas, apmokytas jų personalas, o po mokymų grįžę į savo įstaigas jie pradės kurti tai, ko labiausiai reikia psichosocialinės reabilitacijos sistemai Ukrainoje“, – neabejoja M.Marcinkevičius.
Po Naujųjų metų numatomas trečias žingsnis – dar vienas vizitas, kurio metu bus vertinama, kaip ukrainiečiams sekasi realiai kurti naują sistemą ir su kokiomis problemomis jie susiduria. Po šio vertinimo bus suteikta tiek metodinė medžiaga, tiek mokymai būtent tose srityse, kuriose specialistai, pradėję dirbti, matys daugiausia spragų.
A.Skorupskas teigia, kad šiuo metu Lietuvos ir Ukrainos atstovai diskutuoja apie tolesnius bendradarbiavimo planus: ar gilinti vykdomus projektus, ar persikelti į kitas naujas problemines sritis.
Sunku palyginti
Šie mokymai, kaip ir visas projektas, neįmanomi be stiprios ekspertų komandos. Du pagrindiniai ekspertai – tai Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorius M.Marcinkevičius ir Vilniaus priklausomybių ligų centro direktorius bei Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertas docentas E.Subata. „Yra ir penki ekspertai mokytojai, kurie vykdo mokymus. Jie parinkti pagal visas projektui reikalingas specialybes: psichiatras psichoterapeutas, psichologas, medicinos slaugytojas, socialinis darbuotojas ir ergoterapeutas. Šie ekspertai dirbs su atitinkamų specialybių žmonėmis“, – pasakoja M.Marcinkevičius.
Ekspertas įsitikinęs, kad Lietuvai labai lengva dirbti su Ukraina, o ukrainiečiams labai naudinga dirbti su mumis, nes mes viską kūrėme iš tos pačios sistemos ir, kaip sakė pats ekspertas, „Ukrainos ir Lietuvos išeities taškas buvo lygiai tas pats“. Tačiau pasak jo, Lietuvoje nueitas gerokai tolesnis kelias, o Ukrainoje sistema praktiškai visiškai nepakitusi.
„Ukrainoje įdiegtas vienas kitas pažangesnis metodas, todėl mes galime perduoti daugiau patirties. Mes irgi mokėmės iš Vakarų kolegų. Šis principas visur panašus: jei kažkas labiau atsilieka, tai, atsiradus galimybei, stengiesi gerąją patirtį perimti iš kitų šalių“, – gerų pavyzdžių galia tiki M.Marcinkevičius ir priduria, kad toks bendradarbiavimas labai naudingas ne tik paramos gavėjai, bet ir teikėjai, nes visada galima pasimokyti iš svetimų klaidų.
„Reformuojant Lietuvos sistemą ne viskas sklandžiai ėjosi, ne viskas sklandžiai einasi ir dabar. Bet lyginti mūsų psichosocialinės reabilitacijos sistemos su jų, pamačius viską iš arti, tikrai negalima“, – atvirai teigia ekspertas.
Lietuva išskirtinai svarbi
Projekto ekspertas E.Subata taip pat teigia, kad Ukraina kol kas turi labai neefektyvią psichikos sveikatos priežiūrą ir bene didžiausia problema – labai neekonomiškai naudojami resursai, skatinantys šios sistemos reformacijos poreikį.
„Egzistuoja didžiulės psichiatrijos ligoninės, didžiuliai psichiatrijos, narkologijos dispanseriai. Ši esama sistema nepatogi pacientams, kuriems reikia pagalbos: antiteroristinės operacijos dalyviams, sužeistiesiems, patyrusiems potrauminį stresą. Dalis jų turi ir priklausomybės sutrikimų“, – savo vertinimą detalizuoja E.Subata.
Vienas pagrindinių projekto ekspertų mano, kad Lietuvos pavyzdys Ukrainai yra išskirtinai svarbus ir lenkia Vakarų valstybių pavyzdžius. „Ukrainai esame net geresnis pavyzdys negu Vokietija ar Švedija, Lenkija ar Kroatija, kadangi prieš 25-erius metus vadovavomės identiškais teisės aktais ir tokia analogiška pagalbos struktūra iš Maskvos buvo nuleista tiek Ukrainai, tiek Lietuvai“, – sako jis.
Atsakymų nėra
Pasak A.Skorupsko, yra tiesioginės ir netiesioginės Ukrainos konflikto aukos. „Mes sakome, kad Rytų Ukrainos gyventojai nukentėjo labiausiai, kadangi buvo arčiausiai konflikto zonos, daugiausia šių teritorijų šauktinių išėjo į karo tarnybą. Poltava ir Dniepropetrovskas taip pat turi pabėgėlių iš Luhansko ir Donbaso sričių“, – situaciją aiškina jis.
Pasak jo, būtent pabėgėliai ir kariai labiausiai paveikti. Tačiau su potrauminiu stresu labai susiję ir visų vienaip ar kitaip nukentėjusiųjų šeimos nariai. „Atkreipiame dėmesį į visą visuomenę, bet išskiriame rizikos grupes: pabėgėlius, karius, kurie grįžo iš konflikto zonos, ir ypač tuos, kurie dėl neįgalumo negali tęsti karinės tarnybos, bei jų šeimos narius. Yra du potrauminio sindromo rezultatai: artimasis, kai pasireiškia įvairios depresijos formos, ir tolimasis, kai atsiranda polinkis į priklausomybės ligas. Nesiimant prevencinių veiksmų rezultatas gali būti labai blogas, tad atsižvelgdami į tai ir planuojame pagalbos sistemas“, – teigia specialistas
A.Skorupskas taip pat teigia, kad šis projektas svarbus ne tik Ukrainai, bet ir Lietuvai. „Šis projektas yra svarbus dėl kelių priežasčių. Pirma, dabar jau esame išsivysčiusi šalis, galime suteikti paramą silpnesniems, kaip mums kitos šalys ranką ištiesė 1990-aisiais. Tai kiekvieno gero kaimyno pareiga. Antra, Lietuvos ir Ukrainos istorija yra glaudžiai susijusi jau nuo viduramžių laikų. Sentimentai išties išlikę – mus sieja bendra istorija, tiek geroji jos pusė, tiek blogoji, nes ir Lietuva, ir Ukraina nukentėjo nuo sovietinės Rusjos: mus trėmė, o ukrainiečiai ištvėrė holodomorą“, – įsitikinęs jis.
Sveikatos apsaugos ministrės patarėjas išskiria ir trečią svarbų faktorių. Jis teigia, kad šiuolaikinė visuomenė negali atsakyti į vieną klausimą: kaip sociumą paveikia šiuolaikiniai kariniai konfliktai? „Jie nėra tokie, kaip senais laikais, kai kariavome su karinėmis priemonėmis, vieni buvo vienoje pusėje, kiti – kitoje ir vyko kova. Dabar karai kitokie ir atsakymų, kokį poveikį jie daro žmonėms ir žmonių psichikai, niekas neturi. Todėl mes turime stengtis, kad, esant šiai situacijai, padėtume ukrainiečiams. Taip ir patys sužinosime, kaip tai veikia visuomenę, o mūsų specialistai įgis neįkainojamos patirties“, – tiki A.Skorupskas.
