„Atsibundame ryte – širdis plaka, girdime, matome, vaikštome, kalbame. Argi tai – ne stebuklas? Patys didžiausi stebuklai – tie, su kuriais esame tiek susigyvenę, kad jų net nepastebime, o kartais ir nevertiname“, – pastebi dvasininkas.

Interviu LRT.lt A. Toliatas, kuris pastarosiomis dienomis daug važinėjo po Lietuvą, pristatinėdamas savo pirmąją pamokslų knygą, lankėsi įvairiose valstybės institucijose, sako, kad šiuo metu Lietuvoje jaučiamas žmonių dvasinis alkis.

„Aš pats, šiemet pasitikdamas Kalėdas, matau erdvę naujoms galimybėms. Jaučiu, kad dabar derlingas laikas pažadinti, padauginti kiekviename žmoguje jo gerumo likučius“, – teigia A. Toliatas.

– Kas mums visiems atsitinka prieš Kalėdas, kad, nepaisant darbų rutinos, šventinės sumaišties, rūpesčių, vis tiek kasmet laukiame kažko naujo, gal net stebuklo?

– Išvarginti destrukcijos, nesusikalbėjimo, nuolatinio skubėjimo, visi pasiilgstame vidinės harmonijos, pusiausvyros, ramybės. Prieš Kalėdas vis labiau apie tai susimąstome. Ir dar labiau pajuntam nostalgiją dangui.

Gražiausias dangaus įvaizdis man, kai žmonės vienas į kitą įsiklauso, vienas kitą girdi. Kai pasitikima net tarp eilučių. O kai visa tai dar galima padauginti iš tūkstančio, tai ir yra dangus, tai ir yra kalėdinis stebuklas.

– Gal tik nelaimingi žmonės laukia to stebuklo?

– Visi mūsų gyvenimo stebuklai paprasti, bet tuo pat metu labai svarbūs. Tik galbūt ne visada mes jais džiaugiamės. Atsibundame ryte – širdis plaka, girdime, matome, vaikštome, kalbame. Argi tai – ne stebuklas? Patys didžiausi stebuklai – tie, su kuriais esame tiek susigyvenę, kad jų net nepastebime, o kartais ir nevertiname. Kaip vienas poetas yra taikliai pastebėjęs: „O, laime, tave aš pažinau iš tavo žingsnių, kada tu nuėjai“.

– Pastaruoju metu daug bendraujate su įvairių valstybės institucijų darbuotojais – Kalėjimų departamento, Vyriausybės kanceliarijos bei kitų. Kokiomis nuotaikomis jūsų sutikti žmonės šiemet pasitinka Kalėdas?

– Visko pasitaiko – kartais bendraujant jaučiasi žmonių nerimas, kartais neapibrėžtumas, kartais baimė dėl rytdienos, o kartais ir viltis, kad priešakyje – nauji iššūkiai, bet kartu ir naujos galimybės. Matyt, toks gyvenimas.

Tačiau, mano galva, koks bebūtų žmogaus darbas, kokios bebūtų aukštos pareigos, svarbiausia – kiek į tą darbą įdedama širdies. Jei tokia nuostata vadovausimės, atsiras ir būdų, ir galimybių pasiekti tai, ką esame užsibrėžę. Tik reikia ieškoti. Rytiečiai sako – kai mokinys pasiruošęs, mokytojas visada atsiras. Kai tik mes pasiruošę pokyčiams, tas stebuklas ir ateina.

– Jūsų, kaip policijos kapeliono, darbas – neabejotinai įdomus, bet ir nelengvas. Ar policininkai, kurių kasdien laukia nemenki iššūkiai aiškinantis įvairias nelaimes ir nusikaltimus, ateina su jumis pasikalbėti, o galbūt ir paguodos ieškoti?

– Aš nelaukiu, kol jie ateis pas mane. Pats nueinu pas juos. Per trejus darbo metus policija man jau tapo kaip šeima. Ne visi policininkai religingi, ne visi savo darbą atlieka pašaukimo vedami, gal kartais dirba policijoje tik dėl to, kad taip susiklostė gyvenimas, o ne todėl, kad svajojo apie tokį darbą. Todėl ramiai laukia pensijos.

Tačiau tikrai yra nemažai policininkų, kurie „dega“ dėl savo darbo ir jam atiduoda visą širdį. Man tokie žmonės – dvasingi. Jie neišduos, su jais galima eiti ir į žvalgybą, ir į kalnus. Vienas iš tokių mano sutiktų pareigūnų buvo šių metų pradžioje Alpėse žuvęs Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Artūras Bazys.

Ir iš Artūro, ir iš kitų jo kolegų, kurie savo darbui atiduoda viską, ir pats daug ko išmokau. Mes dalinamės ir savo patirtimi, ir išgyvenimais.

– Ką sako jūsų, kaip dvasiškio, patirtis – ar žmonės tikėjimą atranda dažniau po sukrėtimų, nelaimių, praradimų, ar eina jo link pamažu, vedami gyvenimo patirties?

– Tikėjimo atradimas – normali žmogaus evoliucija, bet, žinoma, neretai link jo pastūmėja sukrėtimai. O iki jų būna ir skubėjimo, ir sumaišties, ir nusivylimų.

Neseniai skaičiau vieno rašytojo laišką, kuriame jis skundėsi susirgęs onkologine liga ir kalbėjo, kad, jei dar būtų skirta jam kažkiek pagyventi, tai norėtų kiekvienam sutiktam žmogui pasakyti, koks jis gražus, o pats nebemeluotų, daugiau svajotų, daugiau gyventų, daugiau būtų.

Perskaičius to rašytojo laišką, man nedavė ramybės mintis, o kas gi jam visa tai trukdė daryti, kai buvo sveikas ir kupinas jėgų? Kas gi trukdo mums visiems gyventi tuo kalėdiniu stebuklu dar gerokai prieš Kalėdas?

Aiškaus atsakymo neturiu. Matyt, ir ligos, ir sukrėtimai paspartina mūsų brandą, o gal ir kelią tikėjimo link.

– Kokias Kalėdas šiemet jūs pasitinkate?

– Šis klausimas pataikė man tiesiai į širdį. Vieną dieną, važiuodamas iš Kalėjimų departamento, kalbėjausi su bičiuliu apie tai, kad šiuo metu Lietuvoje jaučiamas žmonių dvasinis alkis. Aš pats, šiemet pasitikdamas Kalėdas, matau erdvę naujoms galimybėms. Jaučiu, kad dabar derlingas laikas pažadinti, padauginti kiekviename žmoguje jo gerumo likučius. Man pačiam norisi padaryti viską, kad tie lūkesčiai išsipildytų, o gerumas suvešėtų.

– Ar įmanoma dėl to atiduoti visas jėgas?

– Kartais žmogui reikia postūmio, kad jis imtųsi kažko naujo, o kartais nereikia skubėti, geriau palaukti, kol vaisiai sunoks, ir neraškyti žalių. Bet kažin ar verta persitempti? Kaip sako kinai – jei nebegali daugiau žengti nė vieno žingsnio, vadinasi, jau pusę kelio nuėjai.