Politikams prabilus apie šauktinių kariuomenės grąžinimą, viešojoje erdvėje kilo pasipriešinimo banga. Politologų, viešųjų ryšių specialistų teigimu, taip nutiko dėl prastos politikų komunikacijos. Tuo metu kariuomenės atstovai ir karo istorijos specialistai pažymi, kad situacija nėra tokia dramatiška, kaip atrodo: apie 80 proc. šauktinių Lietuvoje po privalomosios karo tarnybos patys pateikdavo prašymus papildyti profesinės karo tarnybos karių gretas.

Antradienį sušauktame Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdyje priimtas sprendimas inicijuoti privalomosios karo tarnybos, panaikintos 2008-aisias sugrąžinimą. Privalomą tarnybą Lietuvos kariuomenėje turės atlikti 19-26 metų amžius jaunuoliai. Šių Lietuvoje šiuo metu yra apie 200 tūkst., tačiau nuo šių metų rugsėjo pašaukti apie 3 tūkst. jaunuolių.

Visuomenė patyrė šoką, bet delsti nebuvo galima

Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas politologo Tomo Janeliūno teigimu, žinią paskelbusių politikų komunikacijai pritrūko aiškumo, todėl buvo sulaukta nemažai visuomenės pasipriešinimo tiek nereprezentatyvių apklausų metu, tiek viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose.

„Situacija reikalauja greitų sprendimų, ir toks sprendimas yra logiškas, atitinkantis tą situaciją. Tačiau pati komunikacija turbūt buvo ne iki galo apmąstyta, suderinta su tais politikais, kurie turėtų komunikuoti šią žinią. Todėl atsirado labai daug erdvės panikai.

Neigiama visuomenės nuomonė greičiausiai kyla todėl, kad nesuprantama, jog šauktinių bus šaukiama labai nedidelė dalis, egzistuoja labai daug išlygų ir atleidimo sąlygų“, – kalba politologas.

Anot T. Janeliūno, politikai turėjo labai smarkiai akcentuoti, kad pirmiausiai šaukiamojo amžiaus jaunuoliai bus kviečiami prisijungti savanoriškai. Nepasinaudoti paskutiniu metu padidėjusiu patriotizmu, anot pašnekovo, būtų tiesiog didžiulė klaida.

„Pritrūkus savanorių, jau būtų galima kalbėti apie visokias papildomas priemones, kurios galėtų būti įtraukiamos į  šaukimo sistemą.

Kam pradėti kalbėti apie kažkokias loterijas, aiškinimus, kad kone visi tikrai bus įtraukti į šaukiamųjų sąrašus“, – pažymi T. Janeliūnas.

Savo ruožtu Lietuvos karo akademijos prorektorius prof. Valdas Rakutis sako, kad, išgirdusi tokią žinią, visuomenė patyrė šoką, tačiau, jo manymu, delsti paskelbti šią žinią nebuvo galima.

„Žmonės tiesiog yra šokiruoti, nepatenkinti. Kadangi tai liečia ne vieną, o visą grupę žmonių, tai jie natūraliai reiškią frustraciją. Tokie svarbūs dalykai įvyko labai netikėtai ir greitai, tačiau nemanau, kad šią žinią buvo įmanoma pranešti kitaip. Jei būtų ilgai ruošiamasi, kokios nors priešiškos jėgos, tikėtina, būtų pasistengusios šį sprendimą sutrukdyti. Bet tai, kad visuomenė taip sureagavo, yra absoliučiai natūralu, to buvo galima tikėtis. Su tokia reakcija kariuomenei reikės nemažai dirbti, paaiškinti visuomenei to svarbą ir naudą“, – kalba karo istorijos specialistas.

Šauktiniai norėdavo tapti profesionaliais kariais

Prof. V. Rakutis teigia, kad vaikinams ir vyrams nuogąstauti priežasčių nėra. Šauktinius atrenkanti komisija tai daro protingai.
„Vakar man teko kalbėti su generolu Jonu Andriuškevičiumi, kuris buvo ilgalaikis karo prievolės tarnybos vadas. Jis sako, kad visuomenėje yra labai daug tokių kalbų, neturinčių nieko bendro su realybe. Jam tekdavo organizuoti atrankas, ir tai daryti nebūdavo taip paprasta: tekdavo atsižvelgti į daugybę aplinkybių. Iš to didelio skaičiaus karo prievolininkų realiai atrenkamas visai nedidelis, tačiau pakankamas tarnauti galinčių žmonių skaičius“, – aiškina Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos prorektorius.

Pasak V. Rakučio, šauktinių situacija nėra tokia dramatiška, kaip gali atrodyti. Iki 2008-ųjų Lietuvoje egzistavusios šauktinių kariuomenės karininkai prisimena tai kaip labai neblogą sistemą, kurios kariai buvo genėtinai motyvuoti.

„Pradinė motyvacija būdavo labai žema, bet šiek tiek laiko praleidę kariuomenėje jaunuoliai suprasdavo, kad ten nėra jokios dedovščinos, kariuomenė yra visai neblogas, daug naudos žmogui duodantis dalykas. Dalis jų likdavo profesinėje tarnyboje, o grįžusieji iš karinės tarnybos apie ją atsiliepdavo teigiamai.

Tas visas šaršalas neturi nieko bendro su realybe. Mano supratimu, jauniems vaikinams labai naudinga kurį laiką paaukoti tėvynei. Per tą laiką jie deramai gyvenimo pragrindus susidėlioja, paskui nedaro tokių kvailysčių, kokias kartais yra linkę daryti“, – kalba pašnekovas.

Kariuomenės atstovų teigimu, net apie 80 proc. šauktinių po privalomosios tarnybos pateikdavo prašymus priimti į profesinę karo tarnybą.

V. Rakutis: karybos požiūriu mišri sistema – geriausia

Karo istorijos specialisto teigimu, vien tik profesinė šalies karo tarnyba yra tinkama, kai valstybėje nejuntama grėsmių, o visa karo tarnybos veikla – misijos. Tačiau kai kalbama apie valstybės gynybą, visuotinės karo prievolės pakaitalo nėra.
„Ji karo metu leidžia mobilizuoti maksimalų žmonių skaičių, o taikos metu turėti santykinai mažą kariuomenę. Dalis po privalomosios karo tarnybos pereina į profesionalią, o dalis tampa atsargos kariais. Aktyvusis rezervas – labai svarbus, nes kariuomenė kuriama ne tik taikos, bet ir karo metu.

Kur ieškosime žmonių, jei pas mus prasidės visokie hibridiniai karai ir nebus paruoštų rezervo karių? Į profesinę tarnybą paėmus visiškai žalią žmogų reikia labai daug investicijų ir laiko, o šauktinis – daug lengviau išugdomas karo specialistas. Niekas geriau šito neužtikrintų, nei mišri kariuomenės sistema, kuri karybos požiūriu yra geriausia“, – kalba V. Rakutis.

Tačiau pašnekovas pabrėžia, kad tokia sistema turi būti atsakingai ir pakankamai griežtai kuriama. Sistemoje neturi atsirasti spragų, kurios leistų lengvai išsisukti nuo privalomosios karo tarnybos. Jo teigimu, turi būti nustatytas oficialus išsipirkimo kelias, jo kaina turi būti nemaža, o tie pinigai galėtų būti panaudoti savanorių aprūpinimui.

Kariuomenių struktūros Europoje

Didžioji Britanija, Liuksemburgas šauktinių kariuomenių atsisakė 1960-aisiais. 1992-aisiais jų neliko Belgijoje, 1996-aisiais – Prancūzijoje, 2002-aisiais Ispanijoje, 2004-aisiais – Portugalijoje, Italijoje, 2009-aisiais Lenkijoje ir 2011-aisiais Vokietijoje.

Lietuvoje šauktinių kariuomenės atsisakyta 2008-aisiais. Šiuo metu šauktinių kariuomenės yra išlikusios Estijoje, Austrijoje, Suomijoje, Kipre, Norvegijoje, Danijoje.

Europos šalims vienai po kitos atsakant privalomosios karo tarnybos dalis specialistų aiškindavo, esą ši neefektyvi, nes šauktiniams stinga motyvacijos. Tačiau dalis ekspertų vis dar yra linkę teigti, kad šauktinių kariuomenių po Šaltojo karo, Sovietų Sąjungos žlugimo atsisakyta todėl, kad nustota justi karo grėsmes.