UNICEF vaikų gerovės tyrimas 29 ekonomiš­kai išsivysčiusiomis laikomose pasaulio valstybėse atskleidė, kad  Lietuva – vienintelė šalis, kurioje patyčias patiria daugiau nei 50 proc. vaikų. Šią savaitę Briuselyje pristatyta Tarptautinė mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos 2013–2014 m. studija, vykdyta 42 pasaulio šalyse, parodė, kad  Lietuvoje patyčių paplitimas tarp paauglių didžiausias, lyginant su kitomis Europos ir Šiaurės Amerikos šalimis. Lietuvoje patyčias patiria 32 proc. berniukų ir 26 proc. mergaičių (prieš ketverius metus buvo 29 proc. berniukų ir 23 proc. mergaičių). Tuo metu patys iš kitų tyčiojosi 33 proc. berniukų ir 16 proc. mergaičių (prieš ketverius metus buvo 28 proc. berniukų ir 15 proc. mergaičių). Visą šią savaitę jau septintus metus Lietuvoje vyko „Veiksmo savaitė be patyčių“, kurią iniciavo „Vaikų linija“. Vaikų psichiatras Linas Slušnys – „Savaitėje“.

– Vienas iš profsąjungų, kurios organizavo mokytojų streikus, lyderių mūsų laidai pasakė, kad pinigų pedagogams galima paimti iš „mokyklose vykdomų patyčių programų, įvairių prevencijų programų, iš kurių mokytojai, mokiniai lengvai pasijuokia.“ Ar tai reiškia, kad pedagogai priešinasi tokių programų diegimui?

– Pasakyti, kad tai neveikia arba vaikai tyčiojasi, tai reiškia, kad ponas, kuris užima pakankamai rimtas pareigas, iš principo tyčiojasi iš vaikų ir jų poreikių bei jų perspektyvų. Tai – gana dėsningas dalykas. Man su tuo teko jau ne pirmą kartą susidurti diskusijose ypač su profsąjungomis, nes, ko gero, profsąjungoms mažiausiai rūpi vaikai. Bet, grįžtant prie paties mokytojo, skirtingai turbūt... manau, kad dalis priešinasi.

– Ar tai yra ta senoji karta? Taip galima sakyti, ar ir jauni?

– Aš manau, kad tai nėra senoji karta. Deja, turiu nuliūdinti, bet mano vaizdas, kurį per 10 metų matau, tai turiu pasakyti, kad tai nėra vien tik senoji karta.

– Mes sakom, kad tik 56 proc. mokyklų tos prevencijos programos vyksta, bet jos vyksta nuo 2000 metų, ir vis tiek mes šiandien su jumis konstatuojame, kad patyčių procentas auga, paskutiniai skaičiai rodo, kad auga. Ar tai reiškia, kad tie mūsų vaikai vis blogesni, mes vis sunkiau dorojames su ta patyčių kultūra? Ar yra ir kitų priežasčių?

– Man truputėlį labiau nerimą kelia tik vienas skaičius, kad tų, kurie patys tyčiojasi iš kitų, irgi paaugęs. Jis keltų nerimą labiau. Na, antras dalykas, kuris nerimą kelia, kad mes vis toje paskutinėje vietoje velkamės arba pirmieji pagal blogus rezultatus. Nežinau, ar tai – pati geriausia Lietuvos reklama, bet taip yra. Bet kitas dalykas, kuris man neatrodo taip labai tragiškas, aš žiūrėčiau truputėlį blaiviau: jeigu auga skaičius patyčių, gal mes tiesiog atpažįstame geriau? Gal mes geriau jau suprantame, kas tai yra? Mes kai kurių dalykų tam tikru periodu, net nepriklausomybės periodu nelaikėme tyčiojimusi.

– Tas, kuris tyčiojasi, tas vadinamasis skriaudikas. Ir yra auka – tas, iš kurio tyčiojasi. Bet dar dažnai būna tas, kuris mato tai, tas stebėtojas. Koks tokiu atveju to stebėtojo vaidmuo? Jeigu jis tyli, bet mato, tai jis kažkuria prasme jau irgi kankintojas?

– Čia priklauso, pirmiausia, nuo to, kas mato. Jeigu tas „matytojas“ yra mokytojas, aš manau, tai yra nusikaltimas. Mokytojas turi kištis ir reaguoti. Tėvai, suaugę, mes turime išmokti kištis, mes turime nustoti baimintis kištis į tam tikras situacijas. Jeigu stebėtojas yra vaikas, kuris mato tą situaciją, vaikus reikia mokyti reaguoti ne patiems, nors galima mokyti pasakyti „tai nemandagu, tai nekultūringa“, bet aš rekomenduočiau tam vaikui, kuris stebi, iš karto reaguoti perduodant tą situaciją, informuojant apie tą situaciją suaugusius – mokytojus, tėvus.

– Bet jis tada „skundikas“ bus, vaikai jį taip vadins?

– Čia ir yra mūsų didžiausia bėda visuomenės – kol mes neišmoksime suvokti, kad tai – ne skundikas, o tai – žmogus, kuris nesprendžia problemos pats, o ieško pagalbos – gal sau, gal kitam, ir kad tai yra tam tikro saugumo užtikrinimas mūsų visų, tol mes iš to užburto rato neišeisim. Tas pats turėtų būti visur. Per tai, kad mes bijome paskųsti, per tai, kad mes tapsime „skundikais“, mes turime sumestus į šulinį vaikus arba sužalotus. Nes mes, matote, nesikišame į kitų gyvenimus. Tai nėra kitų gyvenimai. Tai – mūsų gyvenimai, tai – mūsų vaikų gyvenimai, ir tai – mūsų ateitis. Neįmanoma verslo turėti be pasitikėjimo savimi. Neįmanoma uždirbti pinigų, jeigu tu visą laiką kažko bijai – peilio į nugarą, iš tavęs visi aplinkui tyčiosis. Neįmanoma kažko nuveikti gyvenime, jeigu tu bijai konfliktų ir nemoki iš tų konfliktų išeiti arba pats esi nuolat konfliktuojantis ir nemoki valdyti emocijų. Vadinasi, visi šitie dalykai, kurie yra vertybiniai dalykai, kurie ilgainiui tampa mūsų pinigais ir mūsų ekonomikos varomąja jėga.

– Šitoje vietoje norėčiau jūsų klausti apie valstybės vaidmenį. Bet dar šiek tiek prieš tai aš noriu sužinoti apie mūsų IT [vartotojų] amžių ir atsiradusias patyčias elektroninėje erdvėje. Ir vėl tyrimas parodė, o tirta buvo pirmą kartą, kad mes – vėl lyderiai. Prasčiau atrodo tik Grenlandijos ir Rusijos paaugliai. Kiek yra grėsmingos patyčios elektroninėje erdvėje, tai lyg ir naujiena?

– Tai yra naujas iššūkis iš tiesų, naujos bėdos. Mes jas turime, ir tai jau nėra mokyklos reikalas, tai yra tėvų reikalas daugiau, nes jie daugiau su tuo susiduria. Aš manau, kad tai yra labai rimta problema. Ir ji yra labiau uždara, jeigu kitus dalykus aš matau, tai šitą erdvę mes dažnai praleidžiame pro ausis. Čia atsiranda naujasis iššūkis – IT sistema. Ji kelia naujas problemas suaugusiųjų pasauliui, mes su jomis tikrai nemokame dar tvarkytis. Iki tam tikro amžiaus, o tai yra praktiškai iki pilnametystės, kol ta branda ateina smegenyse, tėvai privalo žinoti, ką vaikas veikia internete. Aš nekalbu apie tai, kad turėtų, jie privalo.

– Taigi, dabar sugrįžkime prie tos valstybės. Ar su patyčių problema gali susidoroti atskiros visuomenės grupės, nevyriausybinės organizacijos? Kiek čia reikia valstybės pagalbos, ir ar jos užtenka šiuo metu?

– Valstybės parama šiandien, manau, yra padrika. Arba tiksliau – tai, ką jie skiria, skiria tikrai per mažai šitam dėmesio. Investicijų yra per mažai. Ir tą kalbu labai atvirai. Tai nėra lėšos kam nors, taip, kaip klojame asfaltą, taip, kaip mes statome SGD terminalą, visi puikiai suprantame, kam mes tai darome. Tam, kad galėtume turėti saugumą, bet tai yra susiję su ekonomika. Mūsų mentalitetas niekaip nepriauga, kad šitos programos – didžiulė investicija. Ir, aš manau, kad, jeigu valstybė per kokius penkerius metus, aš kažkada esu, tiesą sakant, suskaičiavęs, jeigu kasmet valstybė tokioms programoms skirtų apie 5–8 milijonus eurų, mes po 5 metų turėtume kitokią situaciją. Aš beveik neabejoju.

– Ačiū jums.