Dvidešimt vienus metus Prancūzijoje gyvenančią ir kuriančią Alantę Kavaitę ilgesniam laikui į tėvynę sugrąžino galimybė kurti lietuvišką pilno metražo filmą "Sangailė".

Šiuo metu pasiruošimo filmo gamybai darbai jau prasidėjo: vykdoma aktorių atranka, baigiama formuoti filmo gamybos komanda.

Lietuvą A.Kavaitė paliko vos devyniolikos, spėjusi sukurti pagrindinį Beatričės vaidmenį Raimundo Banionio filme "Džiazas". Naujojo filmo kūrimas Lietuvoje jai – simbolinis sugrįžimas ten, kur sustota, nes "Sangailės" istorijos centre – kupina svajonių ir baimių į suaugusiųjų gyvenimą žengianti mergina, trokštanti skraidyti akrobatiniu lėktuvu.

"Man didžiausia garbė, kad filmas yra palaikomas dar visai jauno Lietuvos kino centro ir bus pirmasis jo vaikas. Pasitikėjimas mane labai jaudina ir, žinoma, uždeda atsakomybės naštą. Negaliu nuvilti ir žinau, kad nenuvilsiu. Grįžti dirbti į Lietuvą po tiek metų ir su tokiu palaikymu yra didelis džiaugsmas", – sakė A.Kavaitė, su "Vilniaus diena" pasidalijusi mintimis apie kiną, gyvenimo Prancūzijoje ypatumus ir atradimus Lietuvoje.

– Koks tas filmas "Sangailė", sugrąžinęs jus į Lietuvą?

– "Sangailė" – filmas apie savęs ieškančią paauglę, jos tapimą asmenybe. Mintis rašyti scenarijų apie paauglės pasaulį kilo pradėjus dirbti su jaunimu. Prancūzijoje prieš kelerius metus pradėjau dirbti su moksleiviais, kurie pasirinkę meno kryptį: padedu parašyti scenarijus, nufilmuoti, sumontuoti jų filmukus. Be to, pati priėjau tokią amžiaus ribą, kai į paauglystę galiu žiūrėti ramiai, nesijaudindama. Kadangi mano paauglystė, nuo kurios neatsiejami lėktuvai, oro šventės, prabėgo Lietuvoje, tapo akivaizdu, kad ir filmo veiksmas turėtų vykti Lietuvoje.

Taigi filmo istorija ir yra apie 17-metę merginą Sangailę, kuri nori skraidyti, bet taip savimi nepasitiki, mano esanti nieko verta, kad nė nedrįsta siekti svajonę įgyvendinti. Prie to prisideda ir mama, buvusi balerina, išvaizdi, bet dukrą nuolat gniuždanti priekaištais ir negatyviomis pastabomis.

Sangailė, kilusi iš turtingos vilniečių šeimos, gyvenanti gražiame name, vienoje oro šventėje sutinka visiškai sau priešingą merginą – iš Elektrėnų, gyvenančią blokiniame name, nieko neturinčią, bet laisvą – viską galinčią, dirbančią padavėja ir svajojančią stoti į Dailės akademiją. Šios surastos draugės dėka Sangailė įveikia savo baimes. Tokia filmo mintis – kartais reikia tik žmogaus šalia, jo pastūmėjimo, paskatinimo, kad užaugtų sparnai, kad pasikeistų gyvenimas. Reikia tik ištiestos rankos, kad pajaustum savyje užgniaužtą stiprybę.

– Ką reiškia Sangailės vardas?

– Tai – senas lietuviškas vardas. "Gailė" reiškia "galia", o "san" – su, taigi "su galia". Filmo herojės galia vidinė, ir kad ji prasiveržtų, išsiskleistų, reikės kito žmogaus pagalbos.

– Ar jūsų filmą bus galima laikyti lietuvišku?

– Filmą daugiausia remia Lietuva, jos žinioje – visi darbai nuo aktorių parinkimo iki filmavimo lokacijos. O Prancūzijos indėlis bus postprodukcija ir vienintelis grupėje esantis operatorius prancūzas, su kuriuo kūriau pirmąjį filmą. Kai filmas keliaus po festivalius, jis bus pristatomas kaip Lietuvos ir Prancūzijos darbas.

– Ar jus galime "savintis" ir vadinti lietuvių kino kūrėja?

– Lietuviai gali mane vadinti lietuvių kino kūrėja, prancūzai prancūzų – su abiem sutiksiu. 19 metų gyvenau Lietuvoje, o pirmą filmą sukūriau Prancūzijoje, 21-us metus gyvenu Prancūzijoje ir antrą filmą kuriu Lietuvoje – tai savotiška harmonija, gera pusiausvyra.

– Suvaidinote pagrindinį vaidmenį R.Banionio filme "Džiazas". Aktorystė nebetraukia?

– Labai gerai jaučiuosi režisūroje. Taip susiklostė. Jei proga pasitaikytų, kodėl gi ne, bet visaverte aktore, gebančia kurti įvairius vaidmenis, nebūčiau, nes į tai reikia nuolat gilintis.

– Kokia buvo jūsų gyvenimo pradžia Prancūzijoje?

– Mokslai, mokslai ir įvairiausi neįdomūs darbai.

– Kokie darbai?

– Darbas kukurūzų lauke, rusų kalbos mokymas, namų valymas, vaikų auklėjimas ir pan. Toks buvo studijų metas. Pagaliau vėliau atsirado įdomus darbas – reklaminių klipų montažas, pirmaisiais metais dirbau dieną naktį. Ir tik tada priartėjau prie kino, pradėjau rašyti scenarijus trumpo metražo filmams.

– Pusę gyvenimo praleidote Prancūzijoje, o lietuviškai kalbate sklandžiai, be menkiausio akcento. Kaip pavyko tai išsaugoti?

– Man visada kalbos gerai sekėsi. Aš kaip papūga – išgirstu ir atsimenu. Pasakykit sakinį kiniškai, ir aš jį pakartosiu. Didelių pastangų nededu, tiesiog turiu gerą klausą ir atmintį. Kita vertus, yra temų, kuriomis lietuviškai niekada nesu kalbėjusi. Išvažiavau iš Lietuvos labai jauna ir tikrai nekalbėdavau apie meną, filosofiją, mokesčius, kino techniką, pajamas, algą, todėl atsiranda žodžių trūkumas. Kai kurių žodžių, pvz., skaitmeninis, tuo metu nė nebuvo. Taigi man tai – rūkas. Tenka mokytis naujų lietuviškų žodžių, o su tarties problemomis nesusiduriu.

– Palaikote ryšį su lietuvių bendruomene Prancūzijoje?

– Ne. Truputį keista buvo, kad tai, ką esu gavusi iš lietuvių, buvo susiję su religija, – kalėdaičių. Nors mano šeimoje jie irgi laužyti, pati jais per Kūčias mielai dalijuosi, bet tai – susijusi su religija tradicija ir kodėl man kalėdaičius siuntę žmonės gali spręsti apie mano tikėjimą. Pati esu žmogus, gerbiantis kitų įsitikinimus, bet palaikantis Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, todėl iš oficialių institucijų norėtųsi dėmesio kultūrai, savo šalies reklamai be religinio atspalvio.

– Kas jus stebina šiandien sugrįžtant į Lietuvą?

– Lietuvoje jaučiuosi sava. Keista tik lipti į troleibusą. Buvo didelė gėda, kad nežinojau, kaip nusipirkti bilietą. Anksčiau grįždavusi į Lietuvą gyvendavau tarp Žvėryno ir senamiesčio, visada vaikščiodavau pėsčiomis ir troleibusu nebuvau važiavusi visus tuos 21-us metus.

Kai apsistojau ilgesniam laikui, prisireikė pavažiuoti, o kaip ir ką daryti, nežinau. Kalbu be akcento lietuviškai – žiūri į mane kaip į marsietę. Gal paklausus ko nors angliškai būtų net paprasčiau sulaukti paaiškinimų. Susiduriu su paprastomis buitiškomis paslaptimis – pavyzdžiui, telefono kortelės radimas, papildymas. Visa kita – paprasta, sava, aišku.

Iš negatyviosios pusės, kad ir kur eičiau Vilniuje, į akis labai krenta dideli gydymo įstaigų užrašai. Sutinku, kad galima išskirti pavadinimus "klinika", "medicinos centras" ir pan., bet mane šokiruoja arogantiškas gydytojų pavardžių rašymas – būtinai šalia pavadinimo ir stambiomis raidėmis. Iškart kyla mintis, ar tie gydytojai ką nors svarbaus pasauliui davė, kad savo pavardes didelėmis raidėmis iškala. Toks nekuklus savęs vertinimas. Manau, net gavę pasaulinės reikšmės apdovanojimus gydytojai taip nesielgia.

Taip pat stebina prekybos centrų dydis. Man jie nežmoniškai dideli, kad susigaudyčiau, reikia draugės pagalbos. Aš esu įpratusi apsipirkti su maišu ant pečių, daržovių eiti į daržovių parduotuvę, mėsos – į mėsos parduotuvę, žuvies – į žuvies parduotuvę, o eiti kilometrus su maišais – šis tas nauja. Gal tai – amerikietiško gyvenimo būdo tradicija, kai važiuojama mašina apsipirkti vienoje vietoje.

– O Paryžiuje neįmanoma važiuoti apsipirkti į vieną prekybos centrą?

– Važiuoti apsipirkti įmanoma, bet praktiškai neįmanoma tampa Paryžiuje turėti mašiną. Be neįtikimų spūsčių, pastatyti ją brangu – kai kur net dešimt eurų valandai, rasti nemokamą vietą palikti nakčiai – sunku, o mokėti už vietą – beprotiškai brangu.

– Ar Vilniuje netrūksta kepyklų, kurių Paryžiuje – ant kiekvieno kampo?

– Ne. Be to, nesu bandelių mėgėja. Labiau Paryžiuje pasiilgstu paprastų lietuviškų bandelių su cinamonu. Vakarais visada jų nusiperku rytojui – gera žinoti, kad jos laukia pusryčiams.

Iš Lietuvos visada prisikraunu daug juodos duonos, kurią užšaldau ir valgau po truputį. O prancūziški rageliai, ilgieji batonai – gerai, kai esi ten, bet tikrai galiu gyventi be jų. Mitas yra ir tai, kad prancūzai negali be savo duonos apsieiti. Jei jie ir negali be ko nors gyventi, tai be vyno. Vakarienė be vyno jiems – ne vakarienė. Ir aš pripratau.

– O kas jus džiugina sostinėje?

– Gal todėl, kad dažniausiai grįždavau žiemą, nepastebėdavau dviračių takų. Dabar matau tiek daug dviratininkų, kurie ir kartu vaikus užsisodinę važiuoja. Džiugu, kad žmonės su jais labai mandagūs. Paryžiuje dviračiu važinėti baisu – apšauks, pradės pypinti, kad trukdai, visi susiraukę nužvelgia. O čia taip gražiai dviračiai įauga į Vilniaus urbanistiką.

– Gyvenantiems svetur lietuviams mūsų šalyje dažnai į akis krenta rūškani tautiečių veidai. Pastebite tai?

– Gal tokie yra sovietiniai lietuviai, bet jaunoji karta tikrai jau kitokia. Mano kartoje, matyt, paskutinėje, likęs sovietizmo pėdsakas – ne susiraukimo, o didelio rimtumo, kokių nors kompleksų. Jauni žmonės man atrodo daug laisvesni, besišypsantys, kalbantys keliomis kalbomis, be kompleksų, drąsūs. Todėl man gera ir ramu žiūrint į Lietuvos ateitį, matant, kad sovietizmas, kuris mano kartai buvo lyg švino kuprinė ant nugaros, išsitrina, nukrenta.

– Ką laikote savo namais?

– Vilnius visada bus mano mamos namai ir mano vaikystės miestas, Lietuva – mano gimtinė, mano tėvynė. Bet meluočiau, jei vadinčiau tai savo namais. Mano namai – Paryžius. Jau įleidau ten šaknis.

– Niekada nekilo mintis – o gal sugrįžti į Lietuvą?

– Kol kas ne, bet ką gali žinoti. Štai dabar darbas sugrąžino į Lietuvą. Bet turiu septynių mėnesių sūnų Orsoną, jo lopšelis jau suplanuotas Paryžiuje nuo spalio. Matyt, visi mano planai ir priklausys nuo jo.

– Ar savo sūnų auklėsite lietuviška dvasia?

– Bandysiu. Jis – pusiau lietuvis ir kartu su manimi atvyko į bočių žemę, pakvėpuoti Žvėryno oru, pasidžiaugti lietuvių kalba. Stengsiuosi, kad jis nebūtų atsiribojęs nuo Lietuvos, kad kalbėtų lietuviškai.

– Kokie jausmai, vaizdai jus lydi išgirdus žodį "Lietuva"?

– Mama. Keista ir skaudu girdėti, kad Lietuvoje – labai netolerantiški žmonės, daug savižudybių, paaugliams sunku tverti patyčias, kad čia baisu būti kitokiems žmonėms. Žinoma, šiandienę Lietuvą mažai pažįstu, bet net pykteliu, kai Lietuvą pavadina netolerantiška. Aš jos tokios neatpažįstu.

Man Lietuva – tai mama, kuri buvo labai tolerantiškas, pats šviesiausias žmogus, tai – poetų šalis, pagonių šalis, kuri toleravo ne vieną, bet daug dievybių, ir moterų, ir vyrų. Tokia mano Lietuva, o ne vieno Dievo šalis, ne vyrų šalis ir ne stokojanti tolerancijos. Mano mama tokia nebuvo. Neturiu teisės kalbėti mamos vardu, bet iš tos meilės jos akyse, iš jos pamokymų, neabejoju, jei šiandien būtų gyva, ji tikrai palaikytų visų įmanomų mažumų teises. Noriu tikėti, kad ir Lietuva tokia.

– Ką manote apie Prancūzijos įstatymą, leidžiantį tuoktis homoseksualiems žmonėms ir įsivaikinti?

– Stebint manifestus prieš šį įstatymą, man kyla šiurpas ir šokas, kaip galima eiti į gatvę ir kovoti prieš kito laisvę. Man tiesiog verda kraujas. Suprantu, kai einama kovoti už savo teises, bet nesuvokiu, kaip galima kovoti prieš kito teises.

– Kokių mitų apie lietuvius esate girdėjusi iš prancūzų?

– Kad visos moterys – prostitutės, o visi vyrai – vagys. Kalbant apie kiną, kartais pasirodydavo žinučių apie Šarūną Bartą, o po ilgos tylos šioje srityje, prieš metus, viename specializuotame žurnale apie kiną perskaičiau tik tokią naujieną – du lietuviai pavogė keletą kamerų. Štai kokia Lietuva kine.

Ir apskritai prancūzai mažai žino apie Lietuvą. Kažkas labai prastai veikia informacijos apie šalį sklaidoje. Nervina, kai žinai, kad Lietuva turi nuostabių dalykų, turi kuo didžiuotis, stebinti, bet tai dulka ir neparodoma. Net kai su išsilavinusiais, neturinčiais išankstinės nuomonės prancūzais kalbu apie būsimą filmą, šie iškart teiraujasi, su kokia dar šalimi bendradarbiausime, ir labai nustemba, sunkiai patiki, kad Lietuvoje irgi kuriamas kinas, kad čia net ir lėktuvų yra, kad ir moterys skraido, kad žmonės išsilavinę. Stereotipiškai manoma, kad Lietuva – atsilikęs kraštas, skurdas, purvas ir smurtas.

Pasakysiu gerai požiūrį perteikiantį pavyzdį – prisistačiusi, kad esu gimusi Lietuvoje, iš pašnekovo išgirdau – aš irgi buvau Rumunijoje. Todėl savo filme noriu parodyti kitokią Lietuvą.

– Koks Paryžius, pristatomas kaip meilės, romantikos, bohemos sostinė, atrodo jums, ten gyvenančiai?

– Labai buržuazinis, nebe bohemiškas – rūkyti nebegalima, triukšmauti vakarais irgi, nes prisistato policija, kavinės užsidaro gana anksti, po antros valandos nakties lieka tik klubai, kur negali bendrauti.

Bohemiškas gyvenimas verda namuose. Nuolatinis flirtas, romantika yra labiau legenda, o ten gyvenantiems Paryžius pirmiausia asocijuojasi su brangumu, didelėmis išlaidomis, nuolatiniu skubėjimu – juk kai kurie transporte per dieną praleidžia ir tris valandas. Žinoma, turint pinigų, gyvenant centre, Paryžius yra fantastiškas. Kitoks Paryžius atrodo gyvenantiems priemiesčiuose, kur nedarbingumas siekia net 20 proc.

Man atrodo, kad prancūzai dar nenukirto savo karaliui galvos, – vis dar yra atskiri sluoksniai, daug kas priklauso nuo to, kokiame rajone gyveni, iš kokios šeimos esi kilęs, mokyklos irgi nėra visos lygios – vienose, dažnai priemiesčiuose, mokosi 30 mokinių, kuriems dėstyti siunčiami jauni mokytojai, kitose, vadinamųjų gerų rajonų, mokosi saujelė mokinių, kurių mokytojai turi daug patirties. Paryžius nėra vienaveidis, kaip ir Prancūzija.

– Sakoma, kad prancūzai kaip niekas kitas moka mėgautis gyvenimu. Kas jiems teikia didžiausią malonumą?

– Bendravimo menas, kuriems jis be galo svarbus. Laisvės pojūtis. Mano draugė vis stebisi – kam jums reikia valandas valgyti, tai – laiko gaišimas, o mes stačiomis prie šaldytuvo pavalgome, ir gerai. Tai – ne laiko gaišimas, o būdas pagražinti santykius ir gyvenimą, nors iš šalies gali atrodyti paviršutiniška, manieringa. Prancūzams svarbu išsakyti jausmus, ne tik pasakyti, kad myli, bet ir mokėti palaikyti bei sulaukti to paties.

– Manote, prancūzams jūsų lietuviškas filmas "Sangailė" įdomus, reikalingas?

– Tiesą sakant, nelabai. Faktas, kad kuriu filmą Lietuvoje, lietuvių kalba, nepadeda gauti finansavimo Prancūzijoje, uždaro daugumą durų. Bet man pačiai svarbu, kad filmas atstovaus Lietuvai, o ne bus prancūzų filmas, susuktas Lietuvoje, nes čia – pigiau.

Norisi, kad per filmą kiti pamatytų ir lietuvių galimybes kurti kiną. Beje, "Sangailės" galimybės gauti finansavimą Prancūzijoje buvo ribotos ir dėl to, kad filmas neva visai nelietuviškas. Esą tai, kad pusę gyvenimo praleidau ne Lietuvoje, reiškia, kad savo tėvynę idealizuoju, romantizuoju, žvelgiu į ją per vakarietės patirtį. Nors filmo siužetas universalus – mergina, norinti skraidyti. Prancūzams labiau norėtųsi tikro "lietuviško" filmo – apie prostitutes, mafiją, smurtą. Noriu pakeisti tokį požiūrį.

Vizitinė kortelė

Gimė 1973 m. Vilniuje.

1991 m. baigė 15-ąją Žvėryno vidurinę mokyklą.

1992 m. nusifilmavo režisieriaus R.Banionio filme "Džiazas". Tais pačiais metais išvyko į Prancūziją.

Prancūzijoje studijavo vizualiuosius menus Avinjono nacionalinėje aukštojoje meno mokykloje ir prestižinėje Paryžiaus aukštojoje dailės mokykloje.

2006 m. sukūrė pilno metražo dramą "Laiko garsai" (pranc. – "Écoute le temps"). 2007 m. filmas rodytas festivalyje "Kino pavasaris" ir tik 2007 birželio 6-ąją atkeliavo į Prancūzijos kino sales. Filmas apkeliavo daugiau nei dvidešimt tarptautinių festivalių, o 2009-aisiais atidarė tarptautinį moterų filmų festivalį "Šeršėliafam".

2011-aisiais buvo festivalio "Kino pavasaris" konkursinės programos žiūri narė.

2012-aisiais gimė sūnus Orsonas.