Šeštadienio interviu

Rima iš „Mango“ jaučiasi labai laiminga

Žinomos grupės narė suderina mokslus, dainavimą ir asmeninį gyvenimą

Populiarios merginų grupės „Mango“ narė Rima Petrikytė šiemet džiaugėsi vasara. Nors merginų grupei šiltasis metų laikas sutampa su itin intensyviu koncertiniu sezonu, Rima tikina, kad suspėjo suderinti darbą ir pramogas. Grupė koncertavo vidutiniškai keturis kartus per savaitę. Visus uždirbtus pinigus mergina atidėjo mokslams. Popgrupės narė studijuoja vadybą Socialinių mokslų fakultete Klaipėdoje, mokslai jai kainuoja daugiau nei keturis tūkstančius litų per metus.

„Klaipėdai“ ji teigė, kad sąsiuvinių ar kitų kanceliarinių prekių dar nepirko. Šiuo metu mieste siaučianti mokyklinių prekių pirkimo karštinė merginos nepalietė. Rima nelaukia mokslų universitete pradžios, tačiau džiaugiasi, kad pradėjo lankyti profesionalios dėstytojos vedamas vokalo pamokas. Prasidėjus naujo albumo įrašams, visos trys „Mango“ merginos tris kartus per savaitę mokosi dainavimo, kvėpavimo, balso lavinimo subtilybių.

- Ar karšta Tau buvo jau besibaigianti šių metų vasara, Rima?

- Į paplūdimį nueiti ir pasimėgauti saule laiko pritrūko. Šią vasarą įdegį gavau soliariume. Nesiskundžiu. Matyt, pripratau prie įtempo koncertų grafiko, todėl suspėjau ir koncertuoti, ir pramogauti. Be to, dar dirbome ir įrašų studijoje, įrašėme dvi naujas dainas. Pačią naujausią - „Aš tau nupiešiu“ - mūsų gerbėjai per televiziją gali pamatyti jau rytoj, TV3 sezono atidarymo šventėje.

Vis dėlto dalyvavau daugybėje vakarėlių, mažai miegojau, susitikau su daugeliu draugų, kurie vasarai buvo sugrįžę į Klaipėdą. Jaučiuosi pailsėjusi ir atsigavusi. Tiesa, šią vasarą rūpinausi ir buitimi. Jau dveji metai gyvenu su draugu, namuose darėme remontą – keitėme langus, vamzdžius, griovėme sienas. Rūpesčių pakako, bet juos nustelbė malonumai.

- Koks įspūdingiausias renginys buvo šiemet, kuriame Tau teko dalyvauti ne kaip dalyvei, o kaip žiūrovei?

- Turbūt nustebsite, bet bene geriausia pastarojo laiko pramoga buvo praėjusio sekmadienio Gargždų 750-ojo jubiliejaus šventė. Su „Mango“ merginomis ir grupės „Pikaso“ nariais nuvažiavom ten tik prieš vidurnaktį, spėjome pamatyti fejerverkus, o paskui linksminomės diskotekoje po atviru dangumi. Keista, bet buvo puiki atmosfera - daug žmonių, visi linksmi, gera muzika, veikė kavinukės su alumi ir šašlykais, gera kompanija. Prisišokome, prisijuokėme, susitikome su draugais, iš širdies pasilinksminome. Ko gero, trejus metus nebuvo tokio renginio, kuriame ne kitus linksminome, o pačios linksminomės. Turėjome net savo „apsauginį“. Iš tikrųjų jis yra „Pikaso“ narių draugas, tačiau jam, matyt, įsijungė profesinės savybės - net į tualetą mus lydėjo.

- Per Jūros šventę koncertavote ir klaipėdiečiams. „Mango“ - retos viešnios Klaipėdos scenoje, smalsu, kaip vertinate koncerto sėkmę?

- Jei atvirai, prieš tą koncertą jaudinomės labiau nei lipdamos į sceną Amerikoje. Didžiulė atsakomybė buvo koncertuoti draugams, savo miestui. Nors minia Teatro aikštėje mus šiltai sutiko, likome nepatenkintos koncerto įgarsinimu. Dėl techninių kliūčių koncertas nebuvo toks, kokio tikėjomės.

Iš tiesų gimtajame mieste koncertuojame vos porą kartų per metus, sostinėje pasirodymų būna kur kas daugiau. Žinau, kad vasarą klaipėdiečiai važiuoja į mūsų koncertus Palangoje ir Šventojoje, todėl labai saviškių neskriaudžiame.

- Ar gali palyginti tą mergaičiukę Rimą, prieš šešerius metus pradėjusią dainuoti „Mango“, su ta, kuri esi šiandien?

- Oho! Sunkus klausimas. Labai labai pasikeičiau. Neseniai žiūrėjau pirmųjų „Mango“ koncertų įrašus. Prisipažinsiu, gėda buvo. Tokia išsigandusi, naivi mergaičiukė, išplėstomis akimis, sukaustytais judesiais. Daugybės dalykų išmokau per tuos metus, daug sužinojau. Aišku, kad pasikeičiau. Nebesu ta pati Rima. Grupėje subrendau. Ką ten... Anksčiau net neišmaniau, kaip reikia rengtis, dažytis, rūpintis savimi, turėjau galybę kompleksų. O ir savo balsu pirmuosiuose įrašuose nesu patenkinta. Dabar jis man atrodo toks bespalvis, silpnutis...

- Beje, kokia Tavo sveikata? Pavasarį visi aptarinėjo Tavo balso stygų problemas.

- Ačiū Dievui, dabar viskas gerai. Nors gydytojas sakė, kad tai gali bet kada pasikartoti, jaučiuosi puikiai. Vokalo pamokos, kurias dabar lankau, taip pat labai padeda.

- Studijuoji vadybą. Negi įsivaizduoji savo ateitį biure, prie popierių ir kompiuterio...

- Aha, dar Rima dėvės klasikinį kostiumėlį ir daug daug dirbs. Įsivaizduoju. Drąsiai. Kažkodėl kai kurie žmonės galvoja, kad scenoje dainuojanti mergina net universitete negali mokytis. Ir dar kaip gali! Kartais erzina toks požiūris. Net kai kurie dėstytojai į mane skeptiškai žiūri. Nebuvo lengva suderinti veiklos populiarioje grupėje ir mokslų, tačiau studijos man visad buvo labai svarbios. Baigiau aukštesniąją mokyklą, įstojau į sutrumpintas vadybos studijas. Mokysiuosi dar pusantrų metų. Iš tikrųjų noriu dirbti rimtą, atsakingą darbą, neabejoju, kad susidorosiu. Tiesa, gerai būtų, kad jis būtų ir nenuobodus, susijęs su kūryba, organizavimu, bendravimu.

- Užsiminei, kad jau kurį laiką gyveni su vaikinu. Ar gali papasakoti, kaip jūs susipažinote?

- Visai smagi istorija nutiko prieš dvejus metus. Jauniausia mano sesuo grįžo iš viešnagės Vokietijoje, nusprendėme atšvęsti, paplepėti, pasilinksminti. Klaidžiojome po Klaipėdos barus, vakarėlį pratęsti ketinome klube. Vienoje kavinėje dėmesį atkreipiau į simpatišką vaikiną, tačiau jis sėdėjo merginų kompanijoje. Kaip išsiaiškinau vėliau, jis parvežė savo kompaniones namo ir leidosi važinėtis po visus Klaipėdos barus, tikėdamasis mane sutikti ir susipažinti. Atrado. Priėjo toks ramus, pasitikintis savimi, be jokių isterijų, kad su žinoma mergina bendrauja, ėmė šnekėtis. Nors iki tol buvau labai išranki vaikinų atžvilgiu, tada jau pirmą vakarą suvokiau, kad noriu būti su tuo žmogumi. Daviau jam savo telefono numerį. Po pusmečio su Aidu ėmėme gyventi kartu.

- Ar galėtum paaiškinti fenomeną, kodėl vis dažniau jaunos poros gyvena kartu nesusituokusios?

- Ai, kad tos vedybos kažkoks bobučių „išmislas“ man atrodo. O kam to reikia? Manau, jauni žmonės gali gyventi ir neįregistravę savo jausmų vienas kitam kažkokiose institucijose. Suprantu tas poras, kurios po daugelio metų draugystės tuokiasi tik dėl to, kad laukiasi vaikelio. Tada gal ir svarbiau tie popieriukai ima atrodyti. Nenorėčiau tradicinių vestuvių. Apie baltą suknelę nustojau svajoti dar devyniolikos. Tiesą sakant, mama nebuvo labai laiminga, kai išėjau gyventi su vaikinu, tačiau dabar jau apsiprato su šiuo faktu. Jei Aidas man pasipirš ir nuspręsime tuoktis, po vestuvių ceremonijos norėčiau tik porą valandų pabūti su artimiausiais žmonėmis, o tada dviese leistis į kokią nors egzotišką kelionę.

- Ar jautiesi laiminga?

- Taip! Dabar kalbu su jumis ir jaučiu, kad viskas gerai, kad neturiu dėl ko skųstis ar dejuoti. Būna dienų, kai aplanko liūdesys, tačiau iš esmės esu laiminga. Tikrai laiminga.