1991-ųjų sausio įvykių dienomis Aukščiausiosios Tarybos (AT) apsaugai vadovavęs Artūras Skučas nėra užrašęs savo prisiminimų, todėl dabar jam buvo nelengva prikelti iš atminties tos lemtingos paros įvykius.

Trūko ginklų ir žinių

Pusmetį prieš kruvinuosius Sausio įvykius AT pastato Vilniuje apsaugą iš "Skydo" policininkų perėmė architektas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys A.Skučas.

AT Apsaugos skyrius Sausio įvykių dienomis smarkiai išaugo – jame buvo apie 120 patriotiškai nusiteikusių vyrų. "Tačiau mes neturėjome ginklų, mažai teišmanėme, kaip saugoti pastatus ir žmones. (Tik po Sausio įvykių buvo surengti pirmieji mokymo kursai, vėliau – stažuotės Prancūzijoje ir JAV.) Nepaisant to, 1991 m. sausio 11-ąją pradėjome rengtis rimtai gynybai, nes abejojančiųjų, kad sovietai puls, buvo mažai", – prisiminė atsargos pulkininkas leitenantas A.Skučas, dabar dirbantis Krašto apsaugos ministerijoje.

Užminavo rūmų laiptus

Sausio 13-osios naktį AT gynyba buvo patikėta Apsaugos skyriui, Savanoriškajai krašto apsaugos tarnybai (SKAT) ir Krašto apsaugos departamentui (KAD). Pastarasis buvo įsikūręs antruosiuose ir trečiuosiuose AT rūmuose, o savanoriai – pirmame, antrame ir ketvirtame centrinių AT rūmų aukštuose.

"Mūsų skyrius rūpinosi trečio aukšto, kuriame buvo AT pirmininko, jo pavaduotojų ir AT Prezidiumo narių kabinetai, apsauga. Apsaugos skyriaus vyrai taip pat išduodavo ir tikrindavo leidimus į parlamentą, kontroliavo visas įeigas į pastatą ir jame patruliavo. Mums labai padėjo karatė ir kitų Rytų kovos būdų specialistai, suvažiavę iš įvairių Lietuvos miestų. Jiems vadovavo, atrodo, Romas Vitkauskas, dabartinis žinomos bendrovės "Baltic Cliper" vadovas, karatė juodojo diržo savininkas. Man tomis dienomis buvo suteiktas komendanto statusas", – po savo atmintį naršė A.Skučas.

Vienu svarbiausių AT gynybos žingsnių tą istorinę Lietuvai naktį A.Skučas vadina AT centrinių rūmų pirmo aukšto laiptų, vedančių aukštyn, užminavimą – įsiveržus rusų kariškiams, laiptai būtų sprogę ir atkirtę įsibrovėlius nuo trečio aukšto gynėjų, kuriems būtų susidariusios patogios sąlygos gintis. Minavimo darbus atliko SKAT vyrai, vadovaujami Jono Gečo. Jiems priklauso ne tik laiptų, bet ir parlamento stogo užminavimo idėja. Ji taip pat buvo įgyvendinta. J.Gečo savanoriai rūpinosi ir gynybiniais pastato vidaus įtvirtinimais: atsigabeno maišų su smėliu ir juos tinkamai išdėliojo, sutvirtino langus, atliko daugybę kitų svarbių darbų.

Turėjo vieną kulkosvaidį

Sausio 11-ąją parlamente po truputį ėmė rastis ginklų. Vieną kitą šautuvą padovanojo į Vilnių iš visos Lietuvos plaukę žmonės. Vienas kaunietis J.Gečui atidavė per visą sovietmetį slėptą Kalašnikovo automatą.

"Vidaus reikalų ministerija parlamento vadovybės apsaugai davė penkis pistoletus. Tai buvo padaryta nuošaly įvykių besilaikiusio VRM ministro Marijono Misiukonio pavaduotojo Vaclovo Zabarausko iniciatyva. Inkasatoriams skirtų ginklų – keturis automatus ir apie 20 pistoletų davė Vilius Baldišius, anuomet vadovavęs Lietuvos bankui. Prieš pat kruvinųjų įvykių pradžią nedideliu autobusiuku iš parduotuvės "Medžioklė. Žūklė" atsivežėme šešiolika medžioklinių šautuvų. Tą naktį mūsų skyriaus vyrai turėjo apie 40 įvairių ginklų, – yra suskaičiavęs 1991-ųjų AT Apsaugos skyriaus vadas.– Policija įrengė savo postą ketvirtame AT aukšte: pasistatė vienintelį kulkosvaidį, o policininkai buvo ginkluoti keliais automatais ir snaiperiniais šautuvais. Tačiau pagrindiniais parlamento gynėjų ginklais visgi tapo išardytų laiptų turėklų metaliniai strypai ir pasiryžimas ginti Lietuvos laisvę."

Tarp AT apsaugos buvo ir Operatyvinė grupė, kuriai vadovavo Robertas Vaitkevičius, buvęs kriminalistas, lig šiol vadovaujantis apsaugos bendrovei "Vilniaus skydas". Šios grupės vyrai stebėjo parlamento aplinką, žvalgė padėtį įvairiose Vilniaus vietose. O SKAT snaiperiai budėjo ant Martyno Mažvydo bibliotekos stogo ir prie Žvėryno tilto anapus Neries.

Į užsienį – per Kauną

Pašnekovo nuomone, parlamento apsaugai labai pasitarnavo Ryšių tarnyba, vadovaujama Tado Vyšniausko – dabartinio Lietuvos radijo mėgėjų draugijos prezidento. "Jis aktyviai parlamente dirbo po 1990 m. Kovo 11-osios, – prisiminė A.Skučas. – Tadas tada kaip tik buvo susidomėjęs mėgėjišku, kitaip tariant, trumpabanginiu, radijo ryšiu. Manau, kad sovietų kariuomenės puolimas buvo sustabdytas būtent radijo ryšio mėgėjų dėka."

Kai rusų kariuomenė nutraukė telefoninį AT ryšį su pasauliu, parlamente pradėjo veikti mėgėjiška radijo stotis. Ji perduodavo naujausias žinias kolegoms į Kauną, šie – užsienio trumpabangininkams, o tie – pagrindinėms pasaulio informacinėms agentūroms.

Dabartinis Europos radijo sporto federacijos viceprezidentas kaunietis Algis Kregždė, 1991 m. sausį organizavo trumpabangininkų radijo klubo narių budėjimus daug galingesnėje nei parlamente Kauno radijo stotyje. Jis prisimena, kad lemtingąją naktį radijo mėgėjams aktyviausiai talkino amerikietis radistas Rodžeris Bartas. Būtent jis perduodavo kauniečių siųstus pranešimus pagrindinėms JAV žiniasklaidos priemonėms. Vėliau R.Bartas buvo apdovanotas Sausio 13-osios medaliu.

A.Skučas prisiminė, kad koridorius AT centriniuose rūmuose, kur buvo įrengtas radijo ryšio mazgas, buvo taip sumaniai užgriozdintas baldais, kad tik žinantieji galėjo rasti tunelį, kuriuo buvo galima nušliaužti į svarbiąją patalpą.

Sausio dienomis įvairiose pasaulio šalyse buvo penkiolika radistų, aktyviai talkinusių Lietuvos kolegoms.

Buvo ir V.Landsbergio dubleris

Pasinaudojus parlamente veikusia mėgėjų radijo stotimi, apie kruvinus įvykius Vilniuje buvo pranešta žurnalistui Romui Sakadolskiui, tuomečiam "Amerikos balso" bendradarbiui. Jis apie padėtį Lietuvoje informavo JAV valstybės departamentą. A.Skučo nuomone, tik po to, kai JAV prezidentas George'as Bushas pasikalbėjo telefonu su Michailu Gorbačiovu, šis pagaliau atsiliepė į Vytauto Landsbergio skambutį. Iki tol jo Sovietų Sąjungos vadovas buvo nepasiekiamas. Po šio dviejų valstybių vadovų pokalbio sovietų armijos agresija atslūgo.

"Sunku pasakyti, kas dar galėjo įvykti Sausio 13-osios naktį, jei agresija nebūtų nuslopusi. Manau, kad kariškių planuose buvo parlamento puolimas. Gal jiems sutrukdė įsakymas iš Maskvos ar staigiai po pasaulį pasklidusios žinios iš Lietuvos? O gal planus sutrukdė paprasčiausias rūkas, tvyrojęs tą naktį? Juk tokiu oru neįmanoma panaudoti, pavyzdžiui, dujų miniai, susirinkusiai prie parlamento, išblaškyti – dujos nusėda ant žemės, nepasklidusios ore", – svarstė A.Skučas.

AT Apsaugos skyrius buvo pasirengęs bet kokiai sovietų armijos agresijos baigčiai. Buvo numatyta įvairių variantų, kaip iš parlamento galėtų saugiai pasitraukti jo vadovybė. "Tiesą sakant, Vytautas Landsbergis tvirtino nepaliksiąs parlamento jokiu atveju. Net ir tuomet, jei įsiveržtų kariškiai, – griežtą profesoriaus nuostatą prisiminė AT Apsaugos skyriaus vadas. – Tačiau mes vis tiek buvome numatę variantą, kaip būtų galima Pirmininką saugiai išvesti iš AT rūmų. Tam parinkome vieną mūsų apsaugininkų, ūgiu ir išore panašiausią į V.Landsbergį. Reikalui esant, jis būtų persirengęs Pirmininko drabužiais ir likęs sėdėti jo kabinete už rašomojo stalo, o V.Landsbergį būtume išvedę iš rūmų kaip eilinį savanorį."

Architekto metamorfozės

Į namus A.Skučas grįžo tik 1991 m. gegužės mėnesį – iki tol nuo 1990 m. gruodžio pradžios gyveno viename parlamento kabinete, kur ir miegojo, ir maistą gaminosi. Trumpam namo buvo grįžęs tik gruodžio 24-osios vakarą. Po Kūčių ir vėl išskubėjo į parlamentą.

Ne vienus metus Krašto apsaugos ministerijoje dirbantis A.Skučas dabar savo laisvalaikį daugiausiai skiria kūrybai – yra parengęs ne vieną fotografijų parodą, išleidęs dvi eilėraščių knygas, rašo trečiąją. Gailisi, kad istorinėmis Sausio dienomis nei užsirašinėjo, nei fotografavo – buvo nepaprastai užsiėmęs.

Arvydas Anušauskas

Istorikas

Pirmosiomis 1991 m. sausio dienomis Sovietų Sąjunga didžiuosiuose Lietuvos miestuose ėmė telkti karines pajėgas. Atskraidino Pskovo desantininkų diviziją, garsiąją KGB "Alfos" grupę. Sausio 9 d. paskelbtą M.Gorbačiovo ultimatumą Lietuvai (reikalauta atkurti Lietuvos TSR konstituciją) pradėjo vykdyti sovietinė kariuomenė, jėga užimdama Lietuvos miestuose Krašto apsaugos departamento pastatus, o sausio 11-ąją – Spaudos rūmus Vilniuje. Čia buvo pralietas pirmasis Lietuvos laisvės gynėjų kraujas.

A.Skučas didžiuojasi savo gausia šeima – žmona Egle, dviem dukromis ir dviem sūnumis, kurie jau visi suaugę. "Tikiu, kad ir jie lemtingomis Lietuvai valandomis pasirinks tinkamą barikadų pusę", – neabejoja atsargos plk. ltn. Artūras Skučas, Sąjūdžio aušroje perspektyvaus architekto specialybę paaukojęs Lietuvos laisvės siekiui ir ilgainiui tapęs pirmuoju AT Apsaugos skyriaus vadu bei V.Landsbergio patarėju.