“Klaipėdos” apžvalgininko požiūris

Savojo “Aš” tirpdymas

Socialinių mokslų daktaras

Jau ir baugu yra stebėti tai, kas dabar vyksta Lietuvoje. Ne tik dėl to, kad pradedi nebesusigaudyti kasdien tave užgriūvančių sensacijų ir demaskavimų lavinoje, o todėl kad iš visų įmanomų skylių pradėjo lįsti žemiausi žmonių instinktai bei kitos gaivališkos jėgos: pagieža, pyktis, įniršis, neapykanta, agresija, egoizmas, fanatiškumas...

O juk apie tai lyg ir buvome primiršę. Jei ir pasitaikydavo tokių ir panašių dalykų, tai būdavo pavieniai atvejai, visiškai nepanašūs į grupinį taškymąsi seilėmis, rėkimą viens ant kito išvertus akis, tautos vadų portretų badymą skėčiais ar šiaip organizuotą skandavimą už arba prieš kažką.

Gaivališka ir galinga jėga

Minioje visada veši žemiausi, sunkiausiai valdomi instinktai. Baisiausia, kad jie visada yra užkrečiamojo pobūdžio. Žiūrėk, pradeda minioje koks nors iš įniršio net mėlynas visa gerkle bliauti kokią nors nesąmonę. Tuojau pat tą pasigauna vienas, antras, trečias... Visas choras. Tame rėksnių būryje rasite ir visiškai ramių, kultūringų ir tikrai netriukšmingų žmonių, bet tas nelemtas emocinis užkratas visus tiesiog sulygina. Psichologai sako – minioje asmenybė išsilydo. Ir tai yra absoliuti tiesa. Tad ką galima pasakyti apie žmones, impulsyvius, užgaulius, liguistai ambicingus, linkusius į įtaigą. Jie taip “išsilydo”, kad po to reikia daug laiko sugrįžti į savąją vėžę.

Tačiau minia dėl to savo gaivališkumo yra galinga jėga. Jos bijo visi be išimties politikai ir valstybės veikėjai. Nušvilps, išjuoks, apšauks, pašvinkusiais kiaušiniais apmėtys. Tačiau ji gali tave ir išaukštinti, padaryti mesijumi, vadu, tribūnu. Dėl šios priežasties kai kurie politikai minią dažnai naudoja savo tikslams pasiekti. Ir Lietuva čia – ne išimtis. Visada taip buvo, yra ir bus. Juk po kokio nors mitingo gali drąsiai sakyti, kad tave palaiko tauta (tarsi minioje atsispindėtų kokie nors tautos bruožai), kad tu esi teisus, o priešininkai klysta, mat per jų organizuotą mitingą buvo mažiau rėkiama, skanduojama ir smerkiama.

Neurotizavimasis

Žiniasklaida taip įsišvankavo, kad bet kokios diskusijos, reportažai ar žinios prasideda ir baigiasi vienu ir tuo pačiu – prezidentūros skandalu. Darbovietėse ir namuose tai dažniausiai būna pagrindinė pokalbio tema. Kodėl vis dėlto žmones tai taip jaudina? Juk iš esmės jie nė per nago juodymą nieko negali pakeisti. Be to, jei kas nors “ten” ir pasikeis, tai “čia” viskas liks kaip ir buvę. Tačiau informacijos lavina, užgriuvusi jo psichiką, tiesiogine to žodžio prasme taranuoja nusistovėjusius elgesio stereotipus, įprastą įvykių tėkmę, laužo įsitikinimus, pažiūras bei sukelia daugybę kitų nemalonumų, kurių pats žmogus pradžioje ir nejunta, o pajutęs nesugeba paaiškinti, kas vis dėlto įvyko.

Įvairių socialinių kataklizmų metu keičiasi net labai tvirtos psichikos asmenybių elgesys, ką bekalbėti apie nesubalansuotas, išsiderinusias asmenybes. Pastarieji pirmieji kyla į kovą teisybės ieškoti. Pirmieji regimi tokios būsenos simptomai būna neapibrėžtas nerimo ir pavojaus jausmas, emocinis nepastovumas, padidėjęs jautrumas, irzlumas. Dažnai stebimi įvairūs vegetaciniai sutrikimai: galvos skausmai, padidėjęs kraujo spaudimas, svaigimas, niežulys ir kt.

Nerimas skatina aktyvumą. Tokie žmonės nori ką nors daryti, kažką veikti, kur nors vykti. Padidėjęs emocingumas ir motorinis aktyvumas atima daug energijos, todėl jie greit pavargsta, tampa dirglūs, pikti, nekantrūs, nepakantūs bet kam, kas galvoja ir kalba kitaip, nei jie mano.

Visa tai galima įvardinti kaip tam tikrą visuomenės neurotizavimąsi, t.y. kaip visuomenės konfliktą su jos pačios puoselėtomis vertybėmis. Be abejo, psichologiją traumuojančių situacijų gausa taip pat veikia neurotiškai.

Tokių psichiką traumuojančių situacijų nūnai yra daugiau, nei gali žmogus pakelti. Įsivaizduokite tuos, kurie balsavo už Rolandą Paksą ir dabar yra juo nusivylę. Tie, kurie liko ištikimi savo pasirinkimui, vis dėlto jaučia nerimą dėl tos atskilusios savo bendraminčių dalies, dėl kaskart silpnėjančių pozicijų, dėl neaiškių perspektyvų. Nerimsta ir aiškūs Prezidento priešininkai – norisi veikti, norisi paskubinti įvykius, norisi rezultatų, tačiau viskas taip lėtai vyksta, taip neapibrėžta ir neaišku.

Dabar štai sukvieskite tokius žmones į vieną vietą, į minią. Kas bus? Baisi pačių prasčiausių ir gėdingiausių žmogaus savybių demonstracija. Žmogaus kaip asmenybės degradacija, spektaklis, už kurį, beje, mokėti nereikės.

Gyventi reikės toliau

Tačiau aiškiausiai ir vaizdingiausiai ta visuotinė sumaištis vis dėlto regima per atskirų asmenų požiūrį ir veiksmų prizmę. Antai anądien S.Daukanto aikštėje Vilniuje galėjai regėti veikėjus, kurie paskutinį kartą viešumoje buvo pasirodę, kai, badydami skėčiais Algirdą Brazauską, neįleido jo į Arkikatedrą priesaikos priimti.

Arba vėl: praėjusios savaitės pradžioje prezidentūroje veik vienu metu nerimas sukvietė asmenis, kurių elgesys, apranga, kalbėjimas aiškiai rodė, kad jie S.Daukanto aikštės rūmus supainiojo su žinomu pastatu – Vasaros gatvė 5. Kaip jie ten papuolė, kas juos ten įleido, aiškinamasi iki šiol, bet galima garantuoti, kad taip ir neišsiaiškins, nes keista jų savybė atsidurti paradoksaliausiose ar labiausiai saugomose vietose mokslui nors ir yra žinoma, bet dar nepaaiškinama.

Tokia visuomenės neurotizacija yra labai blogas dalykas, nes, politinei situacijai nurimus, neurotiniai reiškiniai dar ilgam išlieka. Tiek atskiri asmenys, tiek jų grupės dar ilgai jaučia įtampą, nepasitikėjimą, priešiškumą. Tai santykiai labai panašūs į šeimos ryšius, kada išaiškėja vieno iš sutuoktinių neištikimybė. Gyventi reikia kartu, bet kad labai sunku.

Netrukus taip bus ir mums. Anksčiau ar vėliau politinis skandalas nurims, problemos išsispręs, o visuomenės viduje liks negeras jausmas, kaltė, persipynusi su gėda, kad nors ir trumpam, bet vis tiek buvai kažkur ištirpinęs savąjį “aš”.