Pagal jo registruotą projektą, nuo bausmės būtų atleidžiamos iki šešerių metų nelaisvės nuteistos nėščios bei nepilnamečių vaikų turinčios moterys. Taip pat būtų paleidžiami nuteistieji iki trejų metų nelaisvės: vyresni kaip 65 metų, turintys vidutinį ar sunkų neįgalumą, nusikaltimus padarę būdami nepilnamečiais asmenys. Kitiems nuteistiesiems bausmės laikas galėtų būti sumažinamas – nėščioms bei nepilnamečių vaikų turinčioms moterims, taip pat padariusiems nusikaltimus dėl neatsargumo.

Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius BNS teigė, kad ši amnestijos idėja verta diskusijos, ir sakė įžvelgiantis „daugiau teigiamų, nei neigiamų dalykų“.

BNS pateikia svarbiausius faktus apie iki šiol skelbtas amnestijas:

Teisiniai pagrindai. Pagal Konstituciją, amnestija – dalinis ar visiškas nuteistųjų atleidimas nuo bausmės – gali būti skelbiama Seimo priimtais amnestijos aktais. Amnestijos įstatymuose nurodomos asmenų grupės, kurioms taikoma amnestija, taip pat amnestijos vykdymo laikas, įprastai apimantis 3 – 4 mėnesius.

Neamnestuojamieji. Amnestija netaikoma nuteistiesiems už sunkius nusikaltimus, ne kartą teistiems, ypač pavojingiems recidyvistams, taip pat – po malonės suteikimo vėl tyčia nusikaltusiesiems.

Septynios amnestijos. Teisingumo ministerijos duomenimis, atkūrus nepriklausomybę buvo paskelbtos septynios amnestijos. Pirmoji paskelbta Aukščiausiosios Tarybos sprendimu 1990 metų gegužės 8 dieną – „atstačius nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

Amnestijos taip pat skelbtos 1993, 1995, 1996, 1998, 2000 ir 2002 metais. 1993 metais amnestija skelbta pažymint Konstitucijos priėmimą, o 2002 metais – pažymint Konstitucijos dešimties metų sukaktį.

Amnestijų iniciatyvų būta kur kas daugiau, pastaroji išsamiau svarstyta 2009 metais siūlant ją skelbti Tūkstantmečio proga. Tačiau ši iniciatyva tąkart nesulaukė palaikymo.

Didžiausia amnestija. Teisingumo ministerijos duomenimis, daugiausia nuteistųjų apėmusi amnestija vyko 2000 metais. Ją inicijavo prezidentas Valdas Adamkus. Po jos asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, skaičius sumažėjo 39 proc., po 2002 metų amnestijos įkalintųjų skaičius sumažėjo 7 proc., po 1995-ųjų amnestijos – 10 procentų. Ministerija neturi duomenų, kokį įkalintųjų skaičiaus mažėjimą lėmė 1990-ųjų amnestija.

„Už“ ir „prieš“. Amnestijų iniciatoriai įprastai pabrėžia, kad atleidus dalį nuteistųjų nuo bausmės ne tik būtų įgyvendinamos tarptautinės konvencijos, laikomasi humanizmo principų, bet tuo pačiu būtų sumažinta įtampa įkalinimo įstaigose, kai kurios jų yra perpildytos. Būtų sumažinta ir našta valstybei išlaikyti nuteistuosius laisvės atėmimo bausmėmis.

Amnestijų oponentai pabrėžia, jog toks proginis malonės suteikimas nesprendžia sisteminių problemų, o paleistieji greitai vėl nusikalsta. 2017 metų pabaigoje siūlymą dėl amnestijos akto išleidimo svarsčiusi ir atmetusi Seimo Peticijų komisija nurodė, kad nors po 2002 metų amnestijos nuteistųjų laisvės atėmimo vietose iš karto sumažėjo 39 proc., netrukus laisvės atėmimo vietų įstaigos vėl pasipildė 32 proc. nuteistųjų. Didžiąją jį dalį sudarė asmenys, kuriems ir buvo pritaikytas minėtas amnestijos aktas.

Vieno kalinio išlaikymas – 23 eurai per dieną

Kalėjimų departamento duomenimis, šiuo metu įkalinimo įstaigose yra 6620 nuteistųjų. Daugiausia jų – 2250 – laikomi Pravieniškių pataisos namų-atvirojoje kolonijoje. Panevėžio pataisos namuose šiuo metu kali 71 besilaukianti ar turinti nepilnamečius vaikus moteris.

2017 metų pabaigoje visų nuteistųjų laisvės atėmimo vidutinė bausmės vykdymo trukmė pagal nuosprendį buvo 6 metai ir 8 mėnesiai.

2017 metais vienam asmeniui išlaikyti įkalinimo įstaigose dienai skirta vidutiniškai 23,31 euro.