– Prisipažįstu, kad nieko nenutuokiu apie vienuolišką gyvenimą. Todėl turiu paruošusi Jums aibę pačių kvailiausių klausimų. Jei sutinkate, spauskite vienetą (juokauju) arba siųskite mane kuo toliau, nes siųsti po velnių turbūt negalite?
– Nėra kvailų klausimų. Suprantu, kad kai tame negyveni, vienuolių pasaulis gali atrodyti truputėlį mistiškas.
– Ačiū už padrąsinimą, tuomet pradėkime. Ar vienuolės visą laiką turi gyventi vienuolyne?
– Priklauso nuo to, kokiai kongregacijai priklauso. Tarkim, vienuolės benediktinės duoda vietos stabilumo įžadą, kad visada gyvens toje pačioje vietoje. Seserys iš apaštalinių vienuolijų kokioje nors vietoje turi savo centrą, bet pačios gyvena skirtinguose miestuose pagal misijas, kurias atlieka. Kiekviena kongregacija turi bendrą misiją – skelbti Kristų ir nešti į pasaulį Evangeliją, tačiau kiekviena vienuolija tai daro skirtingais būdais. Yra vienuolynų, kurių seserys labiau rūpinasi ligoniais. Kitos – vargšais. Trečios koncentruojasi į švietėjišką veiklą, bet yra ir vienuolynų, kurių misija labai panaši – t. y. visais įmanomais būdais skelbti Kristų.
– Kaip Jūsų seserys skelbia Kristų?
– Pagrindinė mūsų misija – kurti šeimos aplinką. Kad ir kur būtume, kad ir kokį darbą dirbtume, mūsų tikslas – kad žmonėms, esantiems šalia, būtų gera ir jie jaustųsi kaip namuose. Yra seserų, kurios dirba mokyklose ir moko vaikus tikybos. Yra dirbančių skirtingose parapijose ir ruošiančių vaikus, suaugusiuosius sakramentams, dirbančių sekretorėmis. Be to, leidžiame katalikišką žurnalą „Kelionė“. Dalis seserų dirba tam tikrose bažnytinėse institucijose. Tarp jų ir aš: jau daug metų dirbu Vatikano ambasadoje, Apaštalinėje nunciatūroje.
– Skamba sudėtingai… Gal galite pasakyti šiek tiek žemiškiau?
– Apaštalinė nunciatūra – tai Šventojo Sosto diplomatinė atstovybė, kitaip tariant, Vatikano ambasada, kuriai vadovauja apaštalinis nuncijus – popiežiaus atstovas konkrečioje valstybėje. Jis Lietuvoje atstovauja popiežiui, o mes padedame jam atlikti savo misiją.
– Kiek metų esate vienuolė?
– Įstojau į vienuolyną 1990 m., pirmuosius įžadus daviau 1992-aisiais, vadinasi, bus 33-eji.
– Turbūt daug kas klausia, kaip tapote vienuole. Kada pajutote, kad Dievas Jus kviečia eiti vienuolystės keliu?
– Mano šeima buvo tradiciškai katalikiška. Tėvelis, kaip vyrams įprasta, į bažnyčią ėjo rečiau, bet mama ir močiutė ją lankė uoliai. Vedėsi ir mus su seserimi ir broliu. Žodžiu, buvome ugdomi katalikiškai.
Tiek pašaukimas šeimai, tiek pašaukimas vienuolystei ar kunigystei – visi jie yra lygūs. Viskas priklauso nuo to, kiek žmogus jam atsiduoda ir kaip atlieka savo pareigas.
Tačiau apie vienuolyną negalvojau. Kiek save prisimenu, vaikystėje visada norėjau šeimos. Buvo laikas, kai svajojau turėti dešimt vaikų, nes mačiau tokį sovietinį filmą apie mamą didvyrę. Bendraklasės iš manęs juokėsi, sakė: ką tu darysi su ta krepšinio komanda.
Pirmos mintys apie vienuolyną atėjo paauglystėje, kai išgyvenau prieštaravimų kupiną laiką. Širdyje lyg ir norėjau pasaulietiško gyvenimo, svajojau sukurti šeimą, bet kai manęs paklausdavo, ką noriu veikti gyvenime, atsakydavau, kad stosiu į vienuolyną. Tai nebuvo rimti žodžiai, labiau paaugliškas kvailiojimas, kad žmonės greičiau nuo manęs atstotų ir nelįstų į mano gyvenimą.
Tuo metu Lietuvoje prasidėjo Atgimimas. Į mūsų parapiją atkėlė labai aktyvų kunigą, su kuriuo ėmėme kurti vaidinimus. Ar galite įsivaizduoti, pirmame vaidinime, kurį su juo pastatėme, aš vaidinau… vienuolę! Taip ir prilipo. Mūsų parapijos grupelėje buvo dvi Virginijos, tad vieną vadino tiesiog Virginija, o mane – Virginija-Vienuole (juokiasi).
Nuo to karto dažnai apie vienuolyną pamąstydavau, bet visai kita prasme: sakiau sau, kad vienuole būti negalėsiu, nes maniau, kad Lietuvoje nėra vienuolynų. O jei ir buvo seserų vienuolių, tai Kaišiadoryse tikrai apie jas nieko nežinojome. Sovietmečiu jos nedėvėjo abitų ir tikrai apie savo pašaukimą garsiai neskelbė, nes tai buvo pavojinga. Taip ir gyvenau. Be jokių didelių kančių – būti ar nebūti vienuole.
– Ar po mokyklos stojote mokytis?
– Baigusi aštuonias klases labai norėjau važiuoti mokytis į Vilnių ir būti siuvėja, bet tuo metu, norint stoti į siuvėjų mokyklą, reikėjo siuntimo, o kadangi aš jo neturėjau, manęs ir nepriėmė. Šalia buvo laikrodininkų ir batsiuvių mokykla. Pagalvojau – išmokti siūti batus irgi neblogai. Beje, šiandien labai norėčiau tą daryti. Spėju, kad net įgūdžiai grįžtų, tik įrankių reikėtų įsigyti.
– Kas nutiko, kad batsiuve netapote?
– Man dar mokantis Vilniuje, į mūsų parapiją Kaišiadoryse atkėlė seserį vienuolę iš tos pačios bendruomenės, kuriai dabar priklausau. Man ji buvo kažkas toookio… Tiesiog nušvitimas! Ji nebijojo eiti prie žmonių, o ir prie jos nebuvo baisu prieiti. Tos vienuolės namai buvo atviri ir svetingi visiems. Ji galėjo užkalbinti nepažįstamą žmogų ir rasti jam tinkamą žodį. Trumpai tariant, ji buvo kitokia. Jos išvaizda buvo išskirtinė: žili plaukai, skruostai – skaisčiai rožiniai, o vietoj vienos rankos iki alkūnės – protezas, bet tai netrukdė jai džiaugtis gyvenimu ir eiti į žmones.
Mes, vienuolės, privalome palaikyti pasaulį malda. Daryti tai, ką mokame geriausiai.
– Jos linksmumas, guvumas, kitoniškumas Jus kaip reikiant užkabino?
– Be abejo, užsinorėjau būti tokia kaip ji. Ėmėme dažniau susitikti, daugiau bendrauti. Ji sakydavo mums, mergaitėms: „Jei nenorite tuoktis, norite dėstyti tikybą mokykloje, aš galiu nusivežti jus pas save į vienuolyną ir parodyti, kaip mes gyvename…“
Mokytojauti niekada nenorėjau, bet taip troškau būti į ją panaši, kad net mokytoja sutikau būti – kad tik nusivežtų mane į tą vienuolyną. Labai ilgai ji manęs ten nesivežė... Vienuolė mums padovanojo Šv. Raštą, kurio sovietmečiu nebuvome matę. Ėmėme jį skaityti, studijuoti. Sakyčiau, per tuos metus ir įvyko tikrasis vidinis atsivertimas, nes pradžioje net nebūčiau dorai atsakiusi, kodėl išvis einu į bažnyčią – suprask, visi eina, ir aš einu.
Tačiau kai tai pagaliau įvyko, kai aš nuvykau pas Šventosios Šeimos seseris, nuo to momento jau labai sąmoningai norėjau tapti vienuole. Įstojau į vienuolyną beveik aštuoniolikos. Mama džiaugėsi, o tėvelis, kai išgerdavo, visiems girdavosi, kad jo dukra vienuolė. Tą žinią jie priėmė labai ramiai. Gal Dievas žinojo, kaip mane pakviesti, kad tėvai neprieštarautų? (Šypsosi.)
– Kaip reagavo buvę bendraklasiai ir Jūsų batsiuvių kurso draugai?
– Tuo metu aš jau daugiau bendravau su bažnyčios jaunimu. Sąjūdžio laikais kūrėsi įvairių katalikiškų jaunimo grupelių, kurios labai įdomiai gyveno – darė renginius, ėjo į žygius ir kt. Iš jų negirdėjau nė vieno prieštaraujančio balso. Beje, tais laikais tiek man, tiek jiems ta vienuolystė atrodė tarsi koks aukštesnis visuomenės luomas. Vienuoliai (-ės) mums atrodė visapusiškai išsilavinę žmonės, mokyti, aukštos kultūros, dvasingi. Todėl visi džiaugėsi mano pasirinkimu.
– Mums, pasauliečiams, Jūs atrodote lyg ne šios planetos gyventojai: nežinome, ar galite nueiti į baseiną, kavinėje smaližiauti saldumynais, poilsiauti Turkijoje, dalyvauti „Eurovizijoje“… Sakykite, ar vienuolėms rūpi žemiški dalykai?
– Vienuolės, kurios padaro pirmuosius arba amžinuosius įžadus, pasako Dievui „taip“ ir pažada priklausyti tam tikrai bendruomenei. Tačiau žmogiškumas niekur nedingsta. Mes visi ir visos liekame tokie patys žmonės, kaip ir bet kuris iš jūsų, tik mūsų kelias kitas. Mes nekuriame šeimos, gyvename bendruomenėje, su kuria išvien dirbame Dievui.
Tačiau juk ir šeimos žmogus tarnauja Dievui, tik šiek tiek kitaip. Todėl vienuolių „luomas“ nėra nė kiek aukštesnis. Tiek pašaukimas šeimai, tiek pašaukimas vienuolystei ar kunigystei – visi jie yra lygūs. Viskas priklauso nuo to, kiek žmogus jam atsiduoda ir kaip atlieka savo pareigas. Mes nenustojame vaikščioti žeme, taip pat, kaip ir jūs, išgyvename visus žemiškus poreikius, pagundas ir džiaugsmus.
– Pakalbėkime apie džiaugsmus. Pavyzdžiui, atostogas. Ar vienuolės jas turi?
– Žinoma. Atostogas mes planuojame ir per jas keliaujame. Sykį mūsų vienuolyno vyresnioj labai gražiai pasakė: jei kažkur nuvažiuoja viena sesuo, kartu prasiplečia visos bendruomenės akiratis. Juk grįžusi ji pasidalija tuo, ką patyrė.
– Sakėte, kad vienuolėms jų bendruomenė – kaip šeima. Ne paslaptis, kad ir tarp tikrų seserų visko būna, o kaip tarp vienuolių?
– Šeimoje vyras ir žmona pasirenka vienas kitą, o bendruomenėje seserų negalime pasirinkti – mes tiesiog jas gauname. Tarkime, aš iš Kaišiadorių išvažiavau į Marijampolę, nes ten yra Šventosios Šeimos seserų kongregacijos centras, o ten gavau paskyrimą darbuotis Vilniuje.
Trumpai tariant, mes esame surinktos iš skirtingų miestų, o kartais būna – net iš skirtingų kraštų, todėl bendruomenės mes nepasirenkame, bet būdamos joje mokomės pažinti ir mylėti viena kitą. Galų gale, norint atlikti mums paskirtą misiją, juk reikia vis tiek kažkaip gražiai sugyventi. Todėl santarvė yra dar viena – mūsų vidinė – misija.
– Vienuolės gali turėti savo asmeninių lėšų? O gal viską privalo dėti į bendrą katilą?
– Iš tiesų mes viską dedame į bendrą katilą, o jei kuriai vienuolei prireikia didesnio pirkinio, prašome už tai atsakingos sesers leidimo. Toks yra vienas iš neturto įžadų, kurio mes įsipareigojame laikytis. Tačiau vienuolės visada turi šiek tiek „kišenpinigių“ savo einamosioms reikmėms.
– Ir kavai su pyragaičiu kavinėje?
– Žinoma. Dažnai seserys pasikalbėti su kitais žmonėmis susitinka būtent kavinėje. Juk ir jūs panašiai darote? Sakykime, kad tai nėra mūsų kasdienis maitinimosi būdas, bet jei yra poreikis ir tinkama situacija – kodėl gi ne?
– Ar vienuolei leidžiama palikti savo vienuolišką abitą spintoje ir rengtis pasaulietiškai?
– Mūsų bendruomenės seserys stengiasi dėvėti vienuoliškus drabužius, bet mes galime rinktis. Yra seserų, kurios nenešioja abito.
– Ar vienuolės galėtų dalyvauti „Eurovizijoje“, kituose televizijos konkursuose? Socialiniuose tinkluose kartais matome įrašų, kur kitų šalių vienuolės ir dainuoja, ir šoka…
– Teoriškai turbūt gali, bet, manau, tas galėjimas priklauso nuo konkrečios bendruomenės vidaus taisyklių. Aš ir pati esu mačiusi, kaip, rodos, „Italijos balso“ konkurse davyvavo viena italė vienuolė, kuriai ten visai neblogai sekėsi. Kalbant apie tuos projektus, svarbu atskirti, kodėl sesuo vienuolė norėtų tą daryti ir kiek tas dalykas jai padėtų skelbti Dievą žmonėms, kurie žiūrėtų TV laidą ar konkursą. Juk pagrindinė mūsų misija yra apaštalavimas.
– Ar šiuolaikinės vienuolės gali aktyviai veikti socialiniuose tinkluose? Ar jos gali tapti nuomonės formuotojomis, koks savo metu buvo dabar jau paskelbtas palaimintuoju italas Karolis Akutis? Jaunuolis skleidė tikėjimą pasitelkdamas šiuolaikines technologijas.
– Vienuolės gali leisti laiką prie ekranų tiek, kiek tai netrukdo jų darbui, poilsiui, maldai ir buvimui su benduomene. Tačiau tai, pripažinkime, ir tarp vienuolių yra didelis „kovos laukas“ (juokiasi). Formuoti visuomenės nuomonę – kodėl gi ne? Jei kuri sesuo geba tą daryti, tai tikrai galėtų būti vienas iš apaštalavimo būdų.
– Ar vienuolės gali turėti hobių?
– Taip, mes turime hobių ir netgi esame skatinamos jų turėti, nes mylima veikla leidžia atsipalaiduoti ir kur kas geriau pailsėti. Sportuoti seserys irgi gali. Ir važinėtis dviračiais ar riedučiais. Beje, viena iš mūsų vienuolijos seserų puikiai šaudo iš lanko. Sportas mums, kaip ir jums, padeda išlikti žvalesnėms, energingesnėms ir kartu fiziškai sveikesnėms, nebūti apkiautelėms. Žinoma, hobis negali atimti laiko, skirto pagrindinėms vienuolės pareigoms – apaštalavimui ar konkrečiam darbui.
– O augintinį vienuolyne įmanoma turėti?
– Viskas priklauso nuo vienuolyno, kuriame sesuo gyvena. Tačiau yra keli „bet“… Pirmas, augindama šunį ar katę, vienuolė tarsi tampa pririšta prie jo, o jei augintinis bendras – t. y. vienuolyno, – kuri vienuolė tuomet jį prižiūrės? Kyla pavojus, kad seserys nukreips dėmesį ne ten, kur pagal savo pašaukimą turėtų.
– Pereikime prie rimtesnių klausimų. Šiandienos pasaulis serga – karai, nesutarimai politikoje, baimė dėl ateities. Kaip vienuolės išgyvena nūdienos neramumus – karus, konfliktus, netikrumą pasaulyje?
– Labai žmogiškai. Vienos jautriau į viską reaguoja, kitos ne tiek. Kuo galime prisidėti? Visų pirma, malda. Antra, konkrečia pagalba. Kai tik prasidėjo karas Ukrainoje, priėmėme žmones gyventi pas save. Stengiamės nepulti į paniką, gyventi gyvenimą toliau, auginti pasitikėjimą Dievu ir būti pasiruošusios.
– Kaip pirmą vaistą tokioje situacijoje paminėjote maldą. Ar bendra malda yra galinga?
– Labai galinga. Tik klausimas, kiek ilgai mes turime ištvermės išlikti toje maldoje. Prisiminkime pačią karo pradžią: visi meldėmės, aukojome pinigus ir daiktus dieną naktį. Paskui pasaulyje prasidėjo kiti karai, pagalba truputį atslūgo. Paskui ir vėl prisiminėme, kad turime padėti. Toks angavimas – labai žmogiškas, bet mes, vienuolės, privalome palaikyti pasaulį malda. Daryti tai, ką mokame geriausiai.
– Ką galėtų padaryti kiekvienas iš mūsų – paprastais, kasdieniais žingsniais?
– Pradėkime nuo savęs – matykime šalia savęs artimą. Jei matysime žmogų, kuriam reikia pagalbos, ir nebijosime jos suteikti (arba patys jos paprašyti), tai ir pasaulis pamažu darysis geresnis.
– Minėjote, kad iki vienuolės abito turėjote praeiti daug etapų, iš kurių kiekviename reikėjo pasakyti „taip“. Ar niekada nesigailėjote, kad negalėsite turėti šeimos, vaikų, kad gyvensite pagal bendruomenės, o ne savo pačios taisykles ir norus?
– Sakyčiau, kad ne. Man mano šeima – seserys. Jos visos labai skirtingo amžiaus: turime ir mamų, ir močiučių, ir seserų, ir dukrų. Evangelijoje Jėzus sakė, kad gausite šimteriopai namų, šeimų, brolių, seserų… Taip ir yra.
– Ar seserys vienuolės irgi nuodėmingos, kaip mes, pasauliečiai?
– Žinoma. Nė kiek ne mažiau. Kitąsyk galvoji: kai jau ateis pas mane ta sesuo, su kuria man sunkiau, žiūrėsiu į ją meilingu žvilgsniu. Bet vos tik pamatau ją ant slenksčio, ir vėl iš kažkur išlenda tas pats rūstus žvilgsnis, netinkami žodžiai… Deja.
– Ar turite vietą, kurioje jaučiatės ypač arti Dievo?
– Dievo artumą išgyvenu tada, kai kalbuosi su žmonėmis ir jie dalijasi savo gyvenimais. Kai atlieku tarnystę. Tada labiausiai patiriu, kad Dievas yra juose ir man per juos kalba, mane atgaivina ir suteikia visas dovanas, kurių reikia, kad galėčiau daryti tai, ką darau.
Naujausi komentarai