Vaikų gerovės siekiantys visuomenininkai sako, kad Lietuvoje labai trūksta šią sritį koordinuojančios institucijos.

Jų teigimu, neužtektų paskirti institucijos, kuri kontroliuotų savivaldybių vaiko teisių skyrių veiklą. Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra sakiusi, kad ši funkcija galėtų būti pavesta Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

„Nėra jokio darinio, kuris koordinuotų skirtingų žinybų ir skirtingų sektorių darbą. Pavyzdžiui, valstybinio ir nevyriausybinio (...). Yra velniava, kairė ranka nežino, ką daro dešinė. Turi atsirasti trys ar keturi žmonės, kurie akumuliuotų tas žinias į vieną, kurie žinotų, kas vyksta rajonuose, kas vyksta valstybės viršuje, kaip bendradarbiauja ministerijos. Jūs nepatikėsite, ministerijos bendraudamos tarpusavyje neturi nė vienos tarpžinybinės programos, iš viso, tai yra absurdas, ministerijos konkuruoja tarpusavyje“, - spaudos konferencijoje ketvirtadienį sakė NVO vaikams konfederacijos direktorė Elena Urbonienė.

Šios organizacijos atstovai spaudos konferencijoje teigė, jog koordinuojanti institucija galėtų būti steigiama Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ištekliais, tačiau koordinavimo funkcija turėtų būti atskirta ir perkelta bent į įstaigą prie Vyriausybės.

„Įsivaizduokite padėtį, kai ožį įleidi į daržą - institucija turi įvaikinimu užsiimti ir dar kažką ten pakoordinuoti. Tai yra departamentas prie ministerijos, čia netgi ne ministerijos padalinys. Įvaikinimo tarnyba, kaip jinai dirba dabar ir kaip šneka tiktai apie metodikų dalybą, ir galbūt ji kartą atvažiuotų patikrinti, kiek yra segtuvų kokios spalvos sudėta vaiko teisių apsaugos skyriuje, jinai nieko nepadarys. Reikia suvokti iš valstybės valdymo pusės - viena ministerija niekada nebus aukštesnė už kitą, kiekviena minsiterija disponuoja tiktai ta informacija, kurią turi viduje, dėl to ir neatsiranda tarpžinybinių programų“, - pabrėžė E.Urbonienė.

Jos teigimu, norint didesnės vaikų gerovės nereikia didinti valdininkų skaičiaus, tačiau būtina investuoti į dirbančius tiesiogiai su vaikais, kad pro jų akis „nepraslystų“ problemos, į mokyklas turi dažniau užsukti ir policininkai, gaisrininkai, kad juos vaikai pažintų ir pasitikėtų, o ne tik sutiktų atsitiks nelaimei.