Besisukančio rato ritmu
Kaip gimsta tradicinis šiaudų sodas, kokių raštų ir margumynų virsmu pradžiugina velykinis margutis, kas užkoduota tautinio kostiumo simbolikoje, kiek garsų galima išgauti paprasčiausiu skudučiu – šiems ir kitiems slėpiniams šiandienos vaikų širdis įvairiose veiklose atrakina patyrę edukatoriai.
Jau į ketvirtą dešimtmetį įkopęs Klaipėdos etnokultūros centras buvo viena pirmųjų uostamiesčio įstaigų, ėmusių kviesti vaikų grupes į tokias specializuotas edukacines veiklas.
Kaip pasakoja Etnokultūros centro edukacinės veiklos koordinatorė Vaida Vičinskienė, visos programos čia glaudžiai susijusios su gamtos ciklu ir tradicinių švenčių kalendoriumi – tai lyg nuolat besisukantis metų ratas, kuriame kiekvienas sezonas dosnus naujų atradimų.
„Visa mūsų veikla sukasi pagal tą metų kalendorių. Prasideda ruduo – pamažu artėja adventas, Kūčios, Kalėdos, vėliau – Užgavėnės, Velykos, Atvelykis, Joninės, vasaros šventės – kiekvienam laikotarpiui skirtos specialios programos. Tas ciklas tarsi ir nekintantis, bet kartu stengiamės pasiūlyti vis kažką naujo“, – pasakoja V. Vičinskienė.
Kita vertus, nors dalis edukacijų, ypač susijusių su didžiosiomis šventėmis, kasmet pasikartoja, jos niekada nepraranda aktualumo.
„Vaikai pradeda lankyti mokyklas ir mes sulaukiame vis naujų lankytojų, tad auditorija nuolat keičiasi“, – teigia pašnekovė.
Geidžia išvykstamųjų edukacijų
Etnokultūros centro atstovė neneigia: paveikiausias būdas sudominti jaunąją kartą, ypač mažamečius, – teoriją paversti praktika, t. y. leisti jiems patiems išbandyti, kurti ir patirti.
„Vaikai yra aktyvūs, smalsūs, todėl visada siūlome kokį nors darbelį, žaidimą ar ratelį, kad veikla būtų įvairi ir nenuobodi“, – patirtimi dalijasi edukacinės veiklos koordinatorė.
Suprantama, kad veiklos, reikalaujančios ilgesnio susikaupimo, kantrybės ir gilesnio informacijos pažinimo, taip pat pareikalauja daugiau edukatorių pastangų ir išmonės. Tiesa, neretai specialistams tenka susidurti ir su netikėtumais, kurie parodo, kaip pasikeitė vaikų kasdienybė.
„Pavyzdžiui, susirenka jau nemaži vaikai verti šiaudų sodelį ir paaiškėja, kad jie nemoka surišti paprasčiausio mazgelio. Atrodo, toks elementarus dalykas, bet jiems prireikia pagalbos“, – iliustruoja pašnekovė.
Pasak V. Vičinskienės, ypač populiarūs – aktyvūs užsiėmimai: žaidimai, rateliai, muzikavimai. Į pastaruosius kviečiami jau ketverių penkerių metų vaikai, čia jie gali ne tik susipažinti, bet ir išbandyti įvairių liaudies instrumentų. Norėdamas pasiekti kuo platesnę vaikų auditoriją, Etnokultūros centras ėmėsi ir naujos iniciatyvos – įstaigos darbuotojai patys vyksta į mokyklas ir darželius.
„Mažesniems, ypač darželį lankantiems vaikams, sudėtinga kur nors iškeliauti, tad pastebėjome didelį edukacinių veiklų poreikį pačiose įstaigose. Neseniai taip pat startavome su etnožaidynėmis, nes manome, kad tokie aktyvesni užsiėmimai vaikams taip pat turėtų būti labai įdomūs. Mūsų edukatoriai tariasi su mokytojais, kaip galėtų atvykti į ugdymo įstaigas ir pristatyti tradicinius žaidimus. Šias programas siūlysime spalį ir lapkritį, o paskui didžiausią dėmesį tradiciškai skirsime advento edukacijoms“, – artimiausiais planais dalijasi pašnekovė.
Atlaikę pandemijos iššūkius
Per daugiau nei tris dešimtmečius Etnokultūros centras tapo jaukia erdve įvairiems renginiams ir neatsiejama Klaipėdos kultūrinio gyvenimo dalimi.
„Pagrindinis mūsų tikslas – šviesti vaikus, priminti tradicijas ir supažindinti juos su paveldu. Tačiau galima žvelgti ir daug plačiau – juk dalyvaudami mūsų veiklose, vaikai ir jų šeimos randa ne tik Etnokultūros centrą, bet ir visą senamiestį, kitas kultūrines įstaigas“, – kalba edukacinės veiklos koordinatorė.
Dar daugiau – ilgus metus čia dirbanti V. Vičinskienė tikina, kad susidomėjimas edukacinėmis veiklomis neslūgsta. Tiesa, lankytojų srautai banguoja priklausomai nuo sezono, o piku tampa didžiosios kalendorinės šventės.
„Įprastai šios šventės įkvepia šeimas ieškoti turiningų veiklų drauge. Tad jau artėjant Kalėdoms iš karto pajuntame didesnį susidomėjimą ir edukacinėmis mūsų veiklomis, – teigia pašnekovė. – Tai liudija, kad ir šiuolaikiniame gyvenime tradicijos yra gyvos ir reikalingos.“
Šio poreikio nepalaužė net ir viešąjį gyvenimą ilgam įšaldęs pandemijos laikotarpis. Nors V. Vičinskienė neneigia – nerimo ir nuogąstavimų, kaip tai atsilieps lankytojų įpročiams, būta.
„Kai po karantino grįžome į aktyvius darbus, buvo sunku numatyti, ar ir žmonės noriai sugrįš į mūsų siūlomas veiklas, ar jos bus įdomios, aktualios. Tačiau kai viskas įsibėgėjo, pajutome didelį smagumą ir lengvumą – žmonės buvo pasiilgę ir bendravimo, kūrybos ir gyvo ryšio“, – džiaugiasi pašnekovė.
Siekiame tėveliams ir vaikams suteikti turiningą laiką. Tai juk ir pokalbis, ir pažintis, ir tiesiog laikas kartu, kuris, manau, yra didžiausia dovana kiekvienai šeimai.
Tradicijų tąsa – per šeimą
Kaip sako V. Vičinskienė, grįžtamasis ryšys, nuoširdus dalyvių įsitraukimas suteikia dar daugiau prasmės edukatorių misijai.
Rugsėjo pradžioje edukacijai Etnokultūros centre užsiregistravę vienos miesto mokyklos devintokai labai aiškiai pasakė norį kuo daugiau sužinoti apie lietuviškus šiaudinius sodus. Pasak pašnekovės, jie ne tik su dideliu susidomėjimu klausėsi apie šią tradiciją, bet ir patys atsinešė popierinių šiaudelių, iš kurių vėliau kūrė modernias instaliacijas.
„Labai smagu, kai vaikai ir domisi, ir sužino apie tradiciją, ir pritaiko ją savaip, sukuria kažką nauja“, – pastebi ji.
Anot V. Vičinskienės, tai, kad šiuolaikiniams vaikams vis dar aktualios tokios patirtys, neabejotinai rodo ir svarų pedagogų indėlį. „Dažniausiai būtent mokytojai ir inicijuoja tas išvykas, edukacijas, siekia tuo sudominti vaikus ir mato tame prasmę. Savo edukacijomis atliepdami tam tikras mokymosi programas, kuriame prasmingą švietimo ir kultūros bendrystę“, – sako Etnokultūros centro atstovė.
Be abejo, didelis dėmesys skiriamas ir šeimoms, nes būtent jose tvirčiausiai šaknijasi tradicijų išsaugojimo ir perdavimo prasmė, pastebi pašnekovė. Organizuojant užsiėmimus patiems mažiausiems su tėveliais, rengiant šeimoms skirtas kalendorines šventes, siekiama pasiūlyti patrauklių veiklų ir pramogų, kuriose įdomu pasireikšti tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
„Norime tėveliams ir vaikams suteikti turiningą laiką, kad jie drauge galėtų prisiliesti prie kūrybos. Tai juk ir pokalbis, ir pažintis, ir tiesiog laikas kartu, kuris, manau, yra didžiausia dovana kiekvienai šeimai“, – įsitikinusi V. Vičinskienė.
Atveria netikėtų atradimų
Uostamiesčio Etnokultūros centras pristato įvairių Lietuvos regionų tradicijas – pavyzdžiui, advento laikotarpiu skamba senosios dzūkų dainos, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas vietos, Mažosios Lietuvos, kultūros paveldui.
„Mūsų tikslas yra kalbėti apie tai, iš kur mes esame, kas mes esame ir koks tas mūsų kraštas. Juk net ir šiandien dar ne visi Lietuvoje žino, kad tai penktasis etnografinis regionas su savo išskirtiniais bruožais, istorija. Tai atskleidžia ir tautinis kostiumas, ir ritualai, ir amatai“, – aiškina pašnekovė.
Ji džiaugiasi, kad praėjusiais metais didžiulio dėmesio sulaukė palyginamasis renginys, skirtas atskleisti šio krašto savitumui.
„Kvietėme lankytojus susipažinti su Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos Kūčių vakarienės skirtumais, žmonės galėjo paragauti ir skirtingų patiekalų. Tai, kad ant lietuvininkų stalo puikuodavosi ir mėsa, ir saldumynai, daugeliui buvo netikėtumas. Sulaukėme vaikų iš liuteronų šeimų, kurie patvirtino: „Taip, mūsų namuose ruošiamas būtent toks Kūčių stalas.“ Tad tokie ir panašūs atradimai ne tik praturtina, bet ir leidžia giliau pažinti savo šaknis“, – neabejoja V. Vičinskienė.
Paklausta, apie ką dažniausiai pasvajoja Etnokultūros centro edukatoriai, pašnekovė svarsto, kad bene labiausiai norėtųsi daugiau erdvių, kurios būtų atviros visiems klaipėdiečiams ir miesto svečiams – atskirų zonų amatams, muzikai, žaidimams ar kitoms veikloms. Vis dėlto, pasak jos, svarbiausia yra pats procesas, kuris įžiebia smalsumo kibirkštį.
„Per trumpą valandėlę mes galime tik prisiliesti prie vaiko, supažindinti jį su tradicija. Bet ta valandėlė gali būti akimirka, kai įvyksta atradimas – kažką išgirdau, sukūriau savo rankomis ir prisiliečiau prie to, prie ko niekada nebuvau prisilietęs. Galbūt jau suaugę, patys būdami tėvai, prisimins tą patirtį ir norės ją perduoti savo vaikams. Tai ir yra tas ratas, kuris nepaliauja suktis, o mes džiaugiamės galėdami būti jo dalis“, – šypteli V. Vičinskienė.
Projektas „Širdy ir atminty“ portale https://www.diena.lt (2025) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.
Naujausi komentarai