– Su šeima gyvenate Vilniuje, bet ir Kaune tenka lankytis. Ar dažnai?

– Į Kauną atvykstu dviem progomis. Pirma, man labai patinka Kauno ekskursijos ir kultūriniai renginiai. Kaunas turi du be galo įdomius Art Deco muziejus, kuriuose lankiausi ne sykį. Antra, į Kauną dažnai lydžiu savo turistų grupes. Mano darbinės kalbos – estų, suomių, italų. Vasaromis vedu ekskursijas, dirbu gide. Šaltuoju periodu, kai turistų nėra, sėdžiu namuose prie kompiuterio ir verčiu iš lietuvių, anglų į estų kalbą įvairiausio pobūdžio tekstus.

– Kaip atsidūrėte Lietuvoje? Gal esate meilės emigrantė?

– Labiau esu mokslo ir lietuvių kalbos emigrantė (juokiasi). Gimiau Taline. Po mokyklos baigimo su savo geriausia drauge daug keliavome po tuometę Sovietų Sąjungą, nes kitur tais laikais nebuvo galima. Kartą Taline susipažinome su dviem vaikinukais iš Vilniaus, kurie mus pakvietė į svečius. Nuo to karto Lietuvoje lankydavausi gana dažnai.

1990-ųjų pradžioje draugė išvyko studijuoti į Suomiją. Pasiskundžiau savo lietuviams draugams, kad liksiu Taline viena, o jie man pasiūlė atvažiuoti ir mokytis čia. O, galvoju, puiki galimybė!

Buvo jau pati sovietmečio pabaiga, bet tautų draugystė dar klestėjo ir Lietuva buvo skyrusi estams vieną vietą Vilniaus universiteto (VU) Lietuvių kalbos ir literatūros katedroje. Sovietmečiu tai buvo praktikuojama, kad šalys verstų viena kitos literatūrą ir galėtų su ja susipažinti.

Egzaminus laikiau Tartu mieste estiškai, nes lietuviškai nemokėjau nė žodžio. Atvykusi į Vilnių iš pradžių metus laiko lankiau parengiamuosius lietuvių kalbos kursus. Turėjau fantastišką dėstytoją Arnoldą Piročkiną, kuris per metus sugebėjo mane taip gerai paruošti, kad jau kitais metais tapau pirmo kurso studente. Kaip matote, į Lietuvą atvijo meilė kalbai, kraštui, bet ne vaikinui (šypsosi).

– Ar savo kurse Vilniaus universitete buvote vienintelė estė?

– Tiesą sakant, ne. Buvo dar viena estė, o visi kiti – vietiniai lenkakalbiai ir rusakalbiai jauni žmonės iš lenkiškų ir rusiškų Lietuvos mokyklų. Intriga buvo, kad vieta VU Estijai buvo skirta tik viena, o mes egzaminus Tartu puikiai išlaikėme dviese. Ta kita estė – dar geriau už mane. Žodžiu, pagal viską Vilniuje studijuoti turėjo ji viena, bet aš buvau jauna, kupina jaunatviško maksimalizmo, todėl nuėjau tiesiai į Estijos švietimo ministeriją ir pasiprašiau vizito pas žmogų, kuris skirstė studentus po SSRS šalių universitetus. Sakiau, kad žūtbūt turiu patekti į Vilnių. Tas pareigūnas prie manęs paskambino tuomečiam VU prorektoriui Rolandui Pavilioniui ir paprašė antros vietos. Taip aš atsidūriau Vilniuje, baigiau lietuvių kalbos ir literatūros studijas, o toji estukė supasavo ir grįžo namo jau po pirmo kurso.

Patirtis: kartais su turistų grupe gidei tenka ne tik vaikščioti po miestą, bet ir užsiimti edukacine veikla. Pavyzdžiui, gaminti kibinus. / U. Avik asmeninio archyvo nuotr.

– Ką veikėte po studijų?

– Labai netikėtai ėmiau dirbti suomių kalbos vertėja vienoje suomių įmonėje.

– Jūs – estė, studijavusi lietuvių kalbą, ėmėte dirbti suomių kalbos vertėja. Nesakėte, kad mokate dar ir šitą kalbą. Ar ji panaši į estų?

– Mes, estai, ypač tie, kurie gyveno šiaurinėje Estijoje, visi nuo mažų dienų žūrėjome Suomijos televiziją. Vaikai – animacinius filmus, vėliau – ir visa kita, žodžiu, tie, kas tais laikais gyveno Taline, suomių kalbą tikrai mokėjo. Tiesa, dabartinis jaunimas jos jau nebemoka, nes kalba nėra tiek panaši į estų, kad išmoktum ją savaime, be didesnių pastangų.

– Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis, papūtė nepriklausomybės vėjai, atsivėrė keliai turistams iš kitų šalių. Ar tai lėmė jūsų, kaip gidės, profesinę karjerą?

– Galima sakyti ir taip. Lietuvą ėmė atrasti artimiausi užsienio turistai, tarp jų ir suomiai. Gavau pasiūlymą dirbti gide su į Lietuvą atvykstančiomis suomių grupėmis. Kadangi neturėjau nė žalio supratimo, ką jiems pasakoti, užsirašiau į gidų kursus.

Vėliau dvejus metus dirbau vertėja LR Vidaus reikalų ministerijos organizuotame projekte, kuriame Lietuvos pasieniečiai, policija, migracijos pareigūnai buvo rengiami dirbti pagal ES reikalavimus. Lietuva ruošėsi stoti į ES, ir aš tame procese šiek tiek dalyvavau.

Gyvendama Lietuvoje netapau lietuve, bet per tiek metų, praleistų jūsų krašte, labai save atradau. Mane čia puikiai priėmė.

– Šiuo metu esate laisvai samdoma vertėja, gidė. Ar pasikeitė jūsų darbo krūvis, kai Lietuva įstojo į ES?

– Oi, kardinaliai pasikeitė. Į Lietuvą masiškai ėmė vykti italai, o italų gidų  nebuvo.

– Taigi jums, be suomių kalbos, dar teko išmokti ir itališkai?

– Gyvenimas taip sudėliojo (juokiasi), aš pati turbūt nebūčiau nė piršto pajudinusi. Jei kada nors kas nors būtų pasakęs, kad būsiu suomių kalbos vertėja, o dar italų?! Nesąmonė! – būčiau atšovusi.

– Kokia jūsų italų kalbos istorija?

– Apie 2001-uosius su savo tuomečiu draugu keliavome automobiliu į Italiją. Planavome didelį turą, tačiau netoli Neapolio mūsų automobilis sulūžo. Itališkai tuo metu nemokėjau nei žodžio. Mums stoviniuojant pakelyje prie subyrėjusio automobilio, privažiavo kažkoks vyras su motociklu ir parodė ženklais, kad lauktume. Grįžo su vilkiku ir parsivežė mus pas save į namus. Jis buvo automechanikas. Kol bus atvežta reikalinga automobilio detalė, likome pas italą tris dienas. Gyventi itališkoje šeimoje buvo fantastiška patirtis! Galų gale vyrukas sutvarkė mūsų automobilį ir nepaėmė už tai nė cento! Grįžusi į Lietuvą iš karto susiradau italų kalbos kursus. Norėjau būtinai išmokti šių nuostabių žmonių kalbą.

Žingsnių: daug vaikščioti Ullastina įpratusi ne tik su turistais, bet ir savo augintiniais. / U. Avik asmeninio archyvo nuotr.

– Taip šalia suomių turistų grupių atsirado ir italų?

– Panašiai. Aš agentūroms sakiau, kad nemoku itališkai laisvai kalbėti. O jie man – pasiūlymą: visą vasarą kiekvieną penktadienį lydėsi po naują savaitinę italų turistų grupę. Teko akimirksniu apsispręsti. Sutikau. Dirbau trylika savaičių, pirmosiomis dažnai nė nesuprasdavau, ko manęs tie turistai klausia, užtai vasaros pabaigoje itališkai čiulbėjau kaip lakštingala (juokiasi). Tiesiog nebuvo kitos išeities, kaip tik imti ir ją išmokti.

– Taigi jūsų užsakovai – Lietuvos, Suomijos, Italijos kelionių agentūros?

– Iš esmės taip. Per 20 metų jų ratas labai išsiplėtė. Tas pats ir dėl vertimų. Dažniausiai man nebereikia ieškoti darbų: jie mane patys susiranda. Tiesa, situaciją labai pablogino pandemija, vėliau – prasidėjęs karas Ukrainoje. Suomiai pamažu jau grįžta, o štai italams vis dar atrodo, kad lietuviai gyvena vos ne karo zonoje, todėl nuo ekskursijų į mūsų šalį susilaiko.

– Patinka dirbti su žmonėmis?

– Labai. Kai žiemą nėra turistų, taip jų pasiilgstu… Per kovidą, o Dieve, labai liūdėjau uždaryta.

– Ar jūs sudarote ekskursijų tvarkaraštį, ar agentūra, kuri jus samdo?

– Agentūra. Atvyksta grupė ir aš gaunu iš anksto sudarytą programą. Dažniausiai tai būna pusdienis Vilniuje, Kaune, Trakuose, kai kada važiuojame į pajūrį. Užtai kai turistų grupė atvažiuoja pas mane individualiai, tuomet dirbu pagal savo programą. Vežu juos ir į Pažaislio vienuolyno kompleksą, ir į Žaliakalnį. Trakų rajone, tarp Galvės ežerų, yra tokia mediniais angelais išpuošta Angelų kalva. Turistams ji labai patinka, kaip ir Užutrakio dvaras.

Apie tas pačias Lietuvos vietas italams aš pasakoju visai kitaip nei suomiams. Suomiams daug kalbu apie Kotryną Jogailaitę, nes ji susijusi su Suomijos ir Švedijos istorija, italams – apie Boną Sforcą d’Aragoną – Lenkijos karalienę ir Lietuvos didžiąją kunigaikštienę, kuri buvo Žygimanto Senojo žmona ir Žygimanto Augusto motina.

Reikia rasti raktą į klausytojų širdis, o tuo raktu dažniausia tampa įvykiai, susiję su jų pačių gimtąja šalimi.

– Ar per 20 darbo metų pasitaikė kokių nors komiškų nutikimų?

– Ir komiškų, ir netgi tragiškų: juk tai gyvenimas. Kadangi su grupėmis keliauja daugiau vyresnio amžiaus turistai, būna, kad prireikia ir medikų pagalbos.

Mano darbas ne tik įdomus, bet ir kupinas adrenalino. Be to, fiziškai labai aktyvus: nuolatos esu ant kojų. 10 tūkst. žingsnių kasdien nueinu be mažiausių pastangų.

Kas komiškiausia? Gal žmonių klausimai. Dabar gailiuosi, kad jų niekada neužsirašinėjau.

Savo turistams nesu vien gidė – būnu ir mama, ir psichologė. Ypač mano globos reikia vyresnio amžiaus italams, kurie dažnai nekalba jokiomis kitomis kalbomis, išskyrus gimtąja. Tuo metu, kai turiu grupę, būnu paromis, o ne valandomis su ja.

– Ar tiesa, kad nuo gido priklauso – pamils turistas mūsų šalį ar ne?

– Tiesa. Jo žodis labai svarbus. Gidas gali padaryti „vau“ net ir tose vietose, kur iš tiesų to visai nėra. Tai jo galioje. Arba, tarkim, reikia vesti ekskursiją, o už lango pliaupia lietus. Kaip padaryti, kad tas cepelininis dangus neužtemdytų visų nuotaikos? Tai irgi gido pareiga.

Gido darbas – nelengvas, bet kiek atiduodi savęs, tiek ir gauni grąžos. Su kai kuriais klientais bendraujame iki šiol, vykstame vieni pas kitus į svečius.

Savo turistams nesu vien gidė – būnu ir mama, ir psichologė. Ypač mano globos reikia vyresnio amžiaus italams.

– Ar dar norite kažkur keliauti su šeima, kai jūsų darbas ir taip susijęs su kelionėmis?

– Mano šeiminis gyvenimas taip jau susidėliojo, kad visą Europą esu apkeliavusi, bet toliau jos – nedaug kur. Iš pradžių auginau vieną dukrą, paskui – kitą. Tarp Monos Johannos ir Jogundės Marijos – aštuniolikos metų amžiaus skirtumas.

Svajonėse vis dar kirba aplankyti Lotynų Ameriką. Nors jaučiu, kad amžius daro savo, ir mes, kur buvę, kur nebuvę, vis grįžtame į tą pačią Italiją. Ten visada gerai.

– Turite dvi dukras. Gal bent viena iš jų irgi domisi istorija, gido darbu?

– Vyresnėlė Mona Johanna Kauno Vytauto Didžiojo univesitete baigė psichologiją, bet šiuo metu dirba profesionalia fotografe. Deja, kaip toje lietuviškoje patarlėje – batsiuvys be batų, taip ir aš – nors dukra fotografuoja, bet mama gražių nuotraukų neturi.

Mažoji Jogundė Marija šiuo metu – aštuntokė. Jai puikiai sekasi kalbos. Namuose su ja kalbu estiškai, tėtis – lietuviškai. Mokykloje ji mokosi anglų ir prancūzų kalbų. Beje, kai 2011-aisiais paskui vyrą išvykome į Norvegiją ir praleidome ten šešerius metus, Jogundė lankė norvegišką darželį, ėjo į pirmą klasę, tad laisvai kalba dar ir norvegiškai.

– Jei kas norėtų sekti jūsų pėdomis – pabaigti gidų kursus ir pradėti gidauti, ką pasakytumėte?

– Kai aš pradėjau lankyti gidų kursus, mūsų buvo daug. Gaila, nežinau, kiek iš visos grupės žmonių dabar tuo verčiasi. Tiems, kam patiko, gido darbas yra liga. Jei sykį užsikrėtei, tai jau visam gyvenimui. Aš tiesiog kaifuoju nuo šito darbo. Turistai tai mato ir įvertina. Juk kitas dirba tik tam, kad atidirbtų savo valandas, – be širdies. Pasakysiu taip: kaip  elgiesi su grupe, tokio atgalinio ryšio ir sulauki.

U. Avik asmeninio archyvo nuotr.

– Negi nepasitaiko konfliktiškų žmonių, kurie tik ir laukia, kaip gidą sukirsti ar ant jo išsilieti?

– Žinoma, pasitaiko. Tačiau su 90 proc. konfliktiškų turistų aš sugebėdavau kažkaip sutarti. Beje, buvo net tokių italių, kurios pirmomis dienomis ant manęs tiesiog staugdavo: kodėl lyja, kodėl autobuso langai nenuvalyti, kodėl maistas prastas? Tačiau vėliau kažkaip pavykdavo susidraugauti ir būtent tos staugikės (juokiasi) tapo mano draugėmis.

– Ką jūs darote, kai sulaukiate klausimo, į kurį nežinote atsakymo?

– Sakau tiesiai šviesiai, kad nežinau. Pažadu iki rytdienos pasidomėti. Tiesa, jaunystėje bandydavau kažkaip išsisukinėti, bet paskui supratau, kad grupėje visada atsiras už tave protingesnių, labiau išsilavinusių, prieš kuriuos paskui gali būti gėda. Pati esu buvusi ekskursijose, kur gidas, mėgindamas išsisukti, leptelėdavo kokią nors nesąmonę ir jo vertė mano akyse iš karto krisdavo.

– Kokių pomėgių, be gidavimo, dar turite?

– Kai gyvenome Norvegijoje, labai daug megzdavau. Kai grįžome gyventi į Lietuvą – skaitau knygas. Turime šaunią dvylikos moterų kompaniją. Visos susitinkame kartą per mėnesį „Knygų klube“ ir aptariame vieną perskaitytą knygą. Be to, du kartus per metus visos drauge kur nors vykstame. Žiemą paprastai važiuojame į Juodkrantę, o vasarą – į netolimą užsienį. Šią vasarą lankėmės Saremos saloje, pernai vykome į Latvijos Jūrkalnę.

– Kadangi pradėjome nuo estų ir lietuvių skirtumų, jais ir pabaikime. Minėjote, kad estai per Kūčias turi valgyti daug mėsos...

– Mes Kūčias švenčiame estiškai – su mėsa, kraujiniais vėdarais. Pripratinau prie to ir savo šeimą. O ji mane įpratino kasdien valgyti bulvinius patiekalus – ypač pamėgau jūsų cepelinus.

Daugiau skirtumų? Kai estui sunku, jis eina į gamtą, o ne į bažnyčią. Estai – liuteronai, o jūs, lietuviai, – katalikai. Estijoje katalikų gal net ne  visas procentas. Kodėl tai sakau? Nes su tikėjimu yra susijusių ir daug kultūrinių dalykų.

Charakteriai mūsų taip pat labai skiriasi. Palyginti su lietuviais, estai yra kur kas ramesni. Net vadinčiau juos intravertais: jie nelinkę rodyti savo emocijų.

Lietuviai – atviresni ir emocionalesni. Pamenu, kai mano gyvenime buvo sudėtingas laikotarpis, pažįstami lietuviai mane ir apkabindavo, ir guosdavo, ir liūdėdavo drauge.

Gyvendama Lietuvoje netapau lietuve, bet per tiek metų, praleistų jūsų krašte, labai save atradau. Mane čia puikiai priėmė. Gal todėl man čia viskas tinka: ir maistas, ir tradicijos, ir žmonės. Jaučiuosi čia supergerai! Išduosiu paslaptį: kai gyvenome Norvegijoje, tai aš užjudinau visą šeimyną grįžti namo – į Lietuvą!