Padėka už vakcinas

„Lietuvių, turinčių rezidento statusą, tarp per 24 mln. Taivano gyventojų – vos 25. Kai kurie čia gyvena jau porą dešimtmečių. Dalis sukūrę šeimas su taivaniečiais, dar viena dalis dirba akademinį darbą universitetuose, nemažai – tarptautinėse įmonėse, čia atvykę vadovauti ar dirbti jų padaliniuose. Šiuo metu Taivane mokosi ir trys studentai iš Lietuvos“, – pasakoja Aušra Andriuškaitė – antrąjį gimtadienį netrukus minėsiančios Taivano lietuvių bendruomenės įkūrėja ir pirmininkė. Ji su lietuve iš Japonijos Giedre Oki – ir nuotolinės lituanistinės mokyklos „Aušra“ Rytų ir Pietryčių Azijos šalyse gyvenančių lietuvių vaikams iniciatorė.

Taivano sostinėje Taipėjuje Aušra gyvena jau septinti metai. Su vyru taivaniečiu Lin Shih-Chuan augina ketverių metų dukrą Gabiją. Dirba šeimos versle – inžinerijos įmonėje.

Pasak A.Andriuškaitės, po to, Lietuva pirmoji iš Europos valstybių padovanojo Taivanui vakcinų nuo COVID-19, ten gyvenantys lietuviai susilaukė ypatingo dėmesio ir padėkos. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Ji pasakoja, kad iki praėjusių metų birželio ne tiek daug eilinių taivaniečių žinojo apie Lietuvą – nebent kas domisi krepšiniu, kai kas buvo girdėję apie tris Baltijos šalis. Bet neretas manydavo, kad Lietuva – Rusijos dalis, ir reikėdavo jiems aiškinti Lietuvos istorijos vingius.

Daug kuo skiriamės, bet esame panašūs noru gyventi demokratiškoje šalyje.

Bet kai Lietuva pernai vasarą, paskui ir rugsėjį padovanojo taivaniečiams vakcinų nuo COVID-19, mūsų valstybė susilaukė ypatingo dėmesio. Taivanas dėl savo statuso – jis nepripažintas kaip atskira valstybė – negalėjo jų įsigyti, nes tai gali daryti tik šalių vyriausybės. Kinų sukurtų vakcinų efektyvumu čia nepasitikima. Tad kitų šalių paaukotos Vakaruose sukurtos vakcinos taivaniečiams buvo kaip brolystės įrodymas. Pirmoji tai padarė Japonija, antra – JAV, o trečia – Lietuva, pirmoji iš Europos šalių. Vietos žmonių širdyse tai ilgam įsiminė. Ant sostinės simbolio – „Taipei 101“ bokšto sušvito padėkos užrašai „Ačiū Lietuvai", „Taivanas myli Lietuvą“, žiniasklaidoje Lietuva sulaukė didelio susidomėjimo, ji buvo apibūdinama kaip kietas, neįkandamas kaulas, laisvės švyturys, pirmoji domino detalė, sudaužiusi Sovietų sąjungą, drąsi šalis.

„Nuo tada kiekvienas čia gyvenantis lietuvis tapome neoficialiais Lietuvos ambasadoriais – mus kalbina žiniasklaida sužinoję, kad esame iš Lietuvos, rodo dėkingumą, perduoda linkėjimus per mūsų šeimos narius, giminaičius. Kartą taksistas neėmė iš manęs pinigų, kai pasakiau, kad esu lietuvė“, – pasakoja A.Andriuškaitė.

Vietos lietuvių bendruomenė – vienintelė oficiali lietuvių organizacija saloje, tad su ja palaiko ryšius ir Taivano užsienio reikalų ministerija, klausia nuomonės, kaip dar būtų galima stiprinti ryšius. Bendruomenės atstovai turėjo specialius leidimus dalyvauti Taivano nacionalinės dienos iškilmėse, kuriose šalies prezidentė Tsai Ing-wen savo kalboje net dukart paminėjo Lietuvos vardą, dėkodama už paaukotas vakcinas ir džiaugdamasi užgimusia valstybių draugyste. Lietuvius papasakoti apie jų gimtinę kviečiasi ir vietos universitetai.

Žinoma, visi labai džiaugėsi, kai Vilniuje pernai lapkričio 18-ąją atidaryta Taivaniečių atstovybė. Vietos lietuviai vėl susilaukė žiniasklaidos, valdžios ir eilinių žmonių dėmesio. Visas Taivanas stebi naujienas šia tema, didelės reakcijos susilaukė ir diskusijos dėl atstovybės pavadinimo. „Prezidento Gitano Nausėdos pareiškimas, kiek girdėjau iš taivaniečių ir kiek skaičiau komentarus internete, kai kuriuos nuvylė, kad Kinija pagąsdino ir Prezidentas jau grįžta atgal. Bet didžioji dalis supranta, kad demokratinėje valstybėje gali būti skirtingų nuomonių. Kai kurie pajuokavo, kad G.Nausėda norėjo, jog būtų ne Taivaniečių atstovybė, o Taivano ambasada, todėl nesutiko su pavadinimu. Daug kas supranta, kad spaudimas iš Kinijos didelis, jį sunku atlaikyti. Bet labai tikisi, kad didesnės įtakos tai neturės ir Lietuva tikrai neatsitrauks, bus kelrodė žvaigždė kitoms šalims“, – sako Taivano lietuvių bendruomenės pirmininkė.

Kinija grasina

Nors jau gerą pusmetį ir Lietuvos žiniasklaidoje netyla Taivano vardas, tačiau nėra paprasta suvokti jo istorijos peripetijų. Pasak ten gyvenančios A.Andriuškaitės, daug kas mano, kad tai ir yra tikroji Kinija, nes po pralaimėjimo revoliucijoje 1949 m. demokratinė Kinijos dalis pabėgo į Taivano salą, o komunistinė liko žemyninėje Kinijoje. „Nors dažnai sakoma, kad Taivanas nori atsiskirti, būti nepriklausomas, bet, kaip sako mano vyras, ir esame nepriklausomi. Jei sakysime, kad kovojame už nepriklausomybę, pripažintume, kad buvome priklausomi. Todėl dalis taivaniečių mano, kad reikėtų demokratiniu būdu atsiimti visą žemyninę Kiniją, o ne pasiskelbti, jog Taivanas – atskira valstybė“, – sako A.Andriuškaitė.

Pasak jos, dažnai naujai čia atvykusieji klausia, ar nebaisu gyventi Taivane, nes Kinija pastaruosius keturis mėnesius kasdien kerta salos oro / jūrų erdvę. Bet vietiniai pripratę, nes Kinija jai grasina jau keliasdešimt metų, nuo 1995 m. į čia nukreiptos raketos. Taivanas rengiasi atsakomiesiems veiksmams, jei vis dėlto kiltų karas, bet tikimasi, kad to nebus.

Istorijos vingiai

Žemyninės Kinijos ir Taivano istorijos vingiai tikrai painūs. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) doc. Konstantinas Andrijauskas aiškina, kad Kinijos komunistų partija, kuri dabar valdo Kinijos Liaudies Respubliką ir kuri ją įkūrė 1949 m., niekada nevaldė Taivano salos. Ši buvo dviejų paskutinių Kinijos imperinių dinastijų dalis, bet net ir tuo metu jos kontrolė buvo tai didesnė, tai mažesnė, kurį laiką joje buvo įsitvirtinę ir europiečiai, pavyzdžiui, portugalai salą vadino „Formosa“ – gražioji.

„Visas pasaulis mus stebi, ir didelė jo dalis žavisi, kad maža šalis pasirinko būti baudžiama, bet principinga. Jei dabar pradėtume mėtytis, Kinijos pagarbos vis tiek neįgytume“, – sako K.Andrijauskas. (Feisbuko nuotr.)

Pirmieji vietos gyventojai buvo ne etninės kinų kilmės, o daugiau bendro turėjo su kaimyninių Pietryčių Azijos salų ir pusiasalių gyventojais, kalbėjo austraneziečių kalbomis. Dabar jų nedaug belikę, o daugiausia salos gyventojų – etninių kinų kilmės, iš jų didžioji dalis atsikėlę iš kitoje Taivano sąsiaurio pusėje esančių Kinijos provincijų. Dar apie 2 mln. kinų čia persikraustė 1949–1950 m. Nuo XX a. trečiojo iki penktojo dešimtmečių pabaigos žemyninėje Kinijoje su pertrūkiais vyko pilietinis karas, kuriame kovojo dvi politinės jėgos – iš dalies jas galima pavadinti komunistais ir nacionalistais. 1949 m. laimėjo komunistai, o pralaimėjusios Gomindano partijos ir jo kariuomenės likučiai persikėlė į Taivano salą. Tuomet ši jau oficialiai sugrįžo į Kinijos suverenitetą, nes iki tol ją apie 50 metų valdė Japonija. Nuo tada Taivane veikia politinė sistema, kuri iš esmės niekada nebuvo valdoma Kinijos komunistų partijos.

Persikėlusieji iš žemyno 1949-aisiais, nors Taivaną laiko betarpiška Kinijos dalimi, bet nesutinka, kad Kinijos komunistų partija būtų legitimi visos Kinijos vyriausybė. „Jie visą laiką manė, kad Taivano vyriausybė yra visos Kinijos tikroji. Ir iš tiesų iki 1971 m. Kinijos Respublika, o iš esmės – Taivanas, atstovavo Kinijai Jungtinių Tautų organizacijoje, jos Saugumo taryboje. Didžioji dalis pasaulio valstybių, visų pirma – Vakarų, pripažino būtent Kinijos Respubliką (Taivaną)“, – primena K.Andrijauskas.

Pasirinko Pekiną

Tačiau šaltojo karo įkarščio kontekste JAV nutarė, kad gal amerikiečiams geriau megzti santykius su žemynine Kinija, nutraukė oficialius diplomatinius santykius su Taipėjumi ir užmezgė su Pekinu – Kinijos Liaudies Respublikos režimu. K.Andrijauskas aiškina, kad Kinijos diplomatinė praktika tokia, kad kitos šalys negali užmegzti oficialių santykių ir su Kinijos Liaudies Respublika, ir su Taivanu, turi rinktis vieną. Keletą dešimtmečių Taipėjus ir Pekinas tarpusavyje konkuravo dėl pasaulio dėmesio, net buvo vadinamoji čekių knygelės diplomatija, kai į kokią nedidelę šalį atvykdavo ir žemyninės Kinijos, ir Taivano salos atstovai su siūlymais čia investuoti mainais į diplomatinius santykius.

Bet žemyninė Kinija, ypač po aštuntajame dešimtmetyje pradėtų ekonominių reformų, tapo viena svarbiausių ekonominių žaidėjų pasaulyje, tad, nepaisant komunistinio režimo daugelio valstybių, pasirinkimas atrodė daugiau nei natūralus. „Vakarų pasaulis, ypač vokiečiai, mėgsta tokį naratyvą – neva gilūs ekonominiai santykiai veda prie politinių pokyčių, tad ilgainiui susidarys sąlygos, kurios pakeis režimus. Bet iš tikrųjų neatrodo, kad tai galioja“, – mano TSPMI docentas.

Naujoms valstybėms, taip pat ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo tam tikrų dvejonių. Tačiau, primena K.Andrijauskas, taip pat nutarėme užmegzti diplomatinius santykius su Kinijos Liaudies Respublika, iš dalies todėl, kad mums labai reikėjo jos, kaip Jungtinių Tautų Saugumo tarybos narės, pritarimo mūsų nepriklausomybei.

Dabar oficialius diplomatinius santykius su Taivanu užmezgusios vos kelios mažos valstybėlės, iš kurių svarbiausia – Vatikanas, ir tokių mažėja.

Taipėjus įtikinėja

Kadangi Taipėjus šioje konkurencijoje su Pekinu pradėjo nusileisti, jis, pasak K.Andrijausko, į tai atsakė demokratizuodamasis ir taip siekdamas susigrąžinti pasaulio dėmesį, įtikinti Vakarus, visų pirma JAV, kad Taivaną verta ginti, pabrėždamas, kad jie – demokratiški, tikrieji kinai, kurie nebuvo išprievartauti vadinamosios Kultūrinės revoliucijos ir kitų masinių kampanijų žemyninėje Kinijoje. Iki devintojo dešimtmečio Taivanas buvo autoritariškai valdoma politinė sistema, o nuo to laiko jis funkcionuoja kaip viena sėkmingiausių Azijos demokratijų.

Šalyje veikia dvi didžiosios politinės partijos, bet jos skirtingai mato Taivano tapatybę ir santykius su žemynine Kinija. Šalia Gomindano partijos, kuri visų pirma atstovavo persikėlusiems iš žemyninės dalies, susikūrė Demokratinė progresyvioji, kuri labiau pabrėžia vietinę taivanietišką tapatybę. Paradoksas, bet Kinijos komunistų partija šiandien geresnius ryšius užmezgusi su Gomindano partija – buvusiais savo priešininkais, su kuriais dešimtmečius kariavo brolžudiškame kare, nes, skirtingai nei Demokratinė progresyvioji partija, ši sutinka, kad Taivanas ir žemyninė Kinija yra viena valstybė, tik nesutaria, kuri vyriausybė – Pekino ar Taipėjaus – būtų legitimi.

„Bet Taivanas dabar valdomas Demokratinės progresyviosios partijos, kuri mano, kad Taivanui reikėtų atsisakyti norų valdyti visą Kiniją ir eiti taivanizacijos keliu, t.y. galiausiai net pasiskelbti nepriklausoma valstybe. Dalis bendrasaliečių jaučiasi taivaniečiais, neturinčiais daug bendra su žemynine Kinija. Tai ypač ryškėja vykstant kartų kaitai. Tačiau Pekinas su tuo kategoriškai nesutinka“, – sako K.Andrijauskas.

Aistros dėl pavadinimo

Tad nenuostabu, kad kilo ir toks triukšmas dėl Lietuvoje atidarytos Taivaniečių atstovybės pavadinimo. „Vakarų Europoje faktinės Taivano atstovybės veikia jau dešimtmečius, ES jų kelios dešimtys, bet jų pavadinimuose – ne Taivano, o Taipėjaus vardas. Pekinas sutinka, kad kitos valstybės su Taivanu vystytų ekonominį bendradarbiavimą dvišaliu formatu, jei tai nėra diplomatiniai santykiai. Arba net olimpinėse žaidynėse atskira komanda leidžiama dalyvauti Kinų Taipėjaus sportininkams“, – pasakoja K.Andrijauskas.

Bet Taivano vardas – tabu, kad nekiltų asociacijų, jog tai atskira valstybė. Po ilgos pertraukos 2020 m. Europoje atsidarė nauja Taipėjaus prekybos atstovybė Prancūzijos Provanso miestelyje Ekse. Bet, pabrėžia TSPMI docentas, 2021-aisiais Lietuvoje atidaryta atstovybė sukėlė didžiulį rezonansą visame pasaulyje, nes, jau nekalbant apie pavadinimą, ji išskirtinė – po aštuoniolikos metų yra pirma, atidaryta ES šalies sostinėje. 2003 m. tokia įsisteigė Bratislavoje, tiesa, tuomet Slovakija dar nebuvo ES narė. Nuo ankstyvųjų 1990-ųjų atstovybė Baltijos šalims veikia ir Rygoje.

„Didžiausią rezonansą sukėlė atstovybės pavadinimas: jokia valstybė jame neįrašiusi Taivano vardo. Atrodytų, kodėl tai turėtų būti problema... Bet Pekinas mato didžiulę problemą, nes mes lyg ir keičiame status quo, pasaulyje įtvirtintą diplomatinę praktiką. Pasaulyje ši žinia nuvilnijo, nes visi atpratę, kad priešinamasi vienos Kinijos naratyvui. Visi nori suprasti, ką tai reiškia“, – sako K.Andrijauskas.

Jis neabejoja, kad didelė dalis Vakarų valstybių norėtų turėti tokią autonomiją kaip mes. Kinai tikrai mums gali padaryti daug žalos, ir tai daro, bet didžiosioms valstybėms galėtų padaryti kur kas skaudžiau, nes jų ekonominiai ryšiai gerokai gilesni nei mūsų. Daugeliui pasaulio valstybių esame lakmuso popierėlis, ko Kinija gali imtis, jei ir kitos valstybės pabandytų peržiūrėti savo politiką Kinijos atžvilgiu. Pekinas kalba apie raudonąsias linijas, bet jis pats dažnai jas stumdo, kaip nori.

Mus kalbina žiniasklaida sužinoję, kad esame iš Lietuvos, rodo dėkingumą, perduoda linkėjimus per mūsų šeimos narius, giminaičius. Kartą taksistas neėmė iš manęs pinigų, kai pasakiau, kad esu lietuvė.

Pasak K.Andrijausko, juk nesakome, kad Taivanas – nepriklausoma valstybė, kad baigiame su Kinija diplomatinius santykius ar kad nepripažįstame Kinijos vientisumo politikos. Bet jaučiamės turintys teisę pagal tarptautinę teisę atidaryti nediplomatinę atstovybę pavadinimu, kokio nori mūsų partneriai ir koks atitinka tiesą: tai Taivano – šalies ar salos – atstovybė. „Ką padarėme, yra suverenios valstybės teisė. Kai kuriuos dalykus gal buvo galima daryti kitaip, bet, priėmus sprendimą, kelio atgal nėra. Jei dabar pradėtume mėtytis, Kinijos pagarbos neįgytume, ji tai vis tiek prisimins. Visas pasaulis mus stebi ir didelė jo dalis žavisi, kad maža šalis pasirinko būti baudžiama, bet principinga. Prognozuojama, kad ilguoju laikotarpiu tai suveiks Lietuvai naudinga kryptimi. Ar taip nutiks, pamatysime“, – sako K.Andrijauskas.

Draugystė stiprėja

Kinija kaip įmanydama baudžia Lietuvą už draugystę su Taivanu – pažemino diplomatinio atstovavimo lygį su Lietuva iki reikalų patikėtinių, didelių problemų patiria verslininkai. Taivanas tiek valdžios, tiek eilinių taivaniečių lygmeniu stengiasi atsidėkoti Lietuvai už paramą ir bent kiek kompensuoti patiriamus nuostolius – žada mūsų šalyje investuoti 200 mln. dolerių, daugiausia į lazerius ir puslaidininkius, o Taivanas pasaulyje garsėja pažangiomis technologijomis, perimti Kinijos blokuojamas lietuviškas prekes, taivaniečiai ėmė pirkti daugiau lietuviškos produkcijos, aukoja Lietuvos labdaros organizacijoms, kai aprims pandemija, tikimasi ir turistų srauto.

Verslo parodoje taivaniečiai ypač domėjosi lietuviškais maisto ir kosmetikos produktais. (Taivano lietuvių bendruomenės feisbuko nuotr.)

Pernai rudenį Taivane vyko Lietuvos verslo diena, o Lietuvoje lankėsi taivaniečių verslo delegacija. Taipėjuje viešėjo Lietuvos parlamentarų delegacija. Beje, Parlamentinių ryšių su Kinijos Respublika (Taivanu) grupė Seime veikia nuo 2004 m.

Pernai lapkritį į Taivaną atvyko ir pirma oficiali Europos Parlamento (EP) delegacija, kurioje buvo ir du lietuviai – Andrius Kubilius bei Petras Auštrevičius. Komunistinė Kinijos valdžia piktinosi, neva toks vizitas pažeis ES pripažįstamą vienos Kinijos politiką. Tad, galima sakyti, kad Lietuva neiškrinta iš bendros ES užsienio politikos, tik eina jos priekyje.

Jungia idėja

Lietuva ir Taivanas – tolimi ir daug kuo skirtingi kraštai. Taivano lietuvių bendruomenės pirmininkė A.Andriuškaitė pasakoja, kaip atrodo taivaniečių kasdienybė: „Kadangi Taivano sala mažesnė už Lietuvą beveik dukart, o gyventojų beveik aštuonis kartus daugiau, gyvenimas čia vyksta didmiesčio ritmu. Labai gerai sutvarkytas viešasis transportas, jis pigesnis nei Lietuvoje. Savitarnos parduotuvės veikia visą parą. Vietos maistas pigesnis nei Lietuvoje, tad taivaniečiai net retai patys gamina, nes patogiau ir pigiau valgyti ne namuose – už 5 eurus galima tikrai sočiai pavalgyti.“

Čia labai graži gamta: daug nuostabių kalnų, tarpeklių, pajūrio pakrančių, yra karštų versmių. Nors metų laikai keturi, bet sniego būna tik kalnuose, o žiemą Taipėjuje temperatūra nukrinta ne žemiau 13 °C, nors yra nukritę iki 1 °C.

Vis dėlto yra ir neabejotinų panašumų: ir lietuviai, ir taivaniečiai gerai žino, ką reiškia turėti didelį agresyvų kaimyną. Įkvėpti Baltijos kelio 2 mln. taivaniečių, protestuodami prieš Kinijos karinius grasinimus, 2004-aisiais suformavo gyvą beveik 500 km grandinę nuo salos šiaurinio iki piečiausio taško.

„Daug kuo skiriamės, bet esame panašūs noru gyventi demokratiškoje šalyje“, – neabejoja tolimame krašte gyvenanti A.Andriuškaitė.