Tėvams rūpintis savimi – ne prabanga, o būtinybė

– Kas yra „Tėvai ryšyje“?

– Tai projektas, jungiantis tėvus, kurie jaučia, kad gali būti tokiais tėvais, kokiais tapti kažkada svajojo, tačiau kažkodėl tai nepavyko. Tokiais atvejais dažniausiai puolame ieškoti problemų vaikuose ir manome, kad juos reikia keisti. Iš tiesų, tapę tėvais, mes susiduriame patys su savimi. Pavadinimas „Tėvai ryšyje“ – ne tik apie tėvų ryšį su vaikais, bet ir tėvų ryšį su savimi, nes, nejausdami ryšio su savimi, labai sunkiai kuriame santykį su savo vaikais.

– Ką yra ryšys su savimi?

– Labai dažnai mamos, pradėjusios auginti vaikus, save tarsi pameta, kaltina save dėl daugelio dalykų, aukoja save visomis prasmėmis, kad tik vaikai būtų laimingi. Ir tada dažniausiai perdega: būti tėvais – nebegera, būti su vaikais, apie kuriuos taip ilgai svajojome, – nebemalonu. Palaikyti ryšį su savimi – vadinasi, išsiugdyti įprotį bet kurioje situacijoje savęs paklausti, ar joje yra erdvės man. Pavyzdžiui, vaikas prašo pažaisti – su lėlėmis arba lego. Mes nenorime – juk jau žaidėme prieš valandą, bet nedrįstame vaikui to pasakyti, nes nusimins. Tačiau reikėtų pasižiūrėti, ar šioje situacijoje yra erdvės mums patiems – juk reikia ir pailsėti, ir į tualetą nueiti, ir atsigerti. Svarbu suprasti, ar aš šioje situacijoje egzistuoju, ar tik tenkinu vaiko poreikius. Vien tenkinti vaiko poreikius neįmanoma, nes anksčiau ar vėliau perdegsime.

– Net ir versdamiesi per galvą tėvai dažniausiai stengiasi, kad vaikas jaustųsi laimingas, tačiau jeigu jie perdegs, ir vaikas nebus laimingas?

– Tiesa, nes su perdegusia mama niekas nebūtų laimingas. Jeigu tėvai ir neperdegs, dar nereiškia, kad vaikas bus laimingas. Čia jau kita tema: niekaip negalime užtikrinti mūsų vaikų laimės tiesiogine prasme, mes tik galime juos savo pavyzdžiu mokyti, kaip siekti laimės. Šiame pasaulyje yra kasdienių nusivylimų, liūdesio, sielvarto, nesėkmių – tai gyvenimo dalis. Mes negalėsime nurinkti visų akmenukų nuo vaiko gyvenimo kelio. Ir atvirkščiai – leisdami jam nuo mažens susidurti su tomis mažomis gyvenimo kliūtimis, išmokysime, kad laimė – ne tai, kad nėra kliūčių gyvenime. Laimė – kad sutikęs kliūtį aš, visų pirma, žinau, jog turiu užnugarį – mamą ir tėtį. Turint tokį užnugarį daug lengviau eiti per gyvenimą. Nuo pat mažų dienų žinau: kad ir kas nutiktų, yra mama ir tėtis, kurie visada apkabins, paguos, pabučiuos ir vėl išleis bėgti tais takeliais, kur aš vėl griūsiu tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Žinau, kad turiu pas ką sugrįžti, pasisemti stiprybės ir vėl išeiti į gyvenimo kelią. Jeigu mes vaikui taip tik kalbėsime, bet patys gyvensime kitaip, – tai nebus gerai. Vėl grįžtame prie klausimo, kodėl „Tėvai ryšyje“? Nes, visų pirma, aš turiu palaikyti ryšį su savimi. Aš pats turiu taip gyventi, jei noriu perteikti tą gyvenimo išmintį vaikui. Vadinasi, turiu savo pavyzdžiu vaikui rodyti, kad pailsėti yra svarbu. Kreipti dėmesį į save – svarbu. Pažinti save – svarbu. Žinoti, kas man teikia džiaugsmą gyvenime, – svarbu, nes tai mano stiprybės šaltinis. Ir to aš galiu vaiką išmokyti tik pats taip gyvendamas.

Kreipti dėmesį į save – svarbu. Pažinti save – svarbu. Žinoti, kas man teikia džiaugsmą gyvenime, – svarbu, nes tai mano stiprybės šaltinis.

– Esate sakiusi, kad iš esmės tėvystė yra ne apie vaikus, o apie mus pačius...

– Mes galvojame, kad, tapus mama ar tėčiu, reikia turėti kažkokią įrankių dėžutę ir su ja vaikams įdiegti įvairias programas. Iš tikrųjų tėvystė yra labiau apie mus, apie tas programas, kurios jau yra mumyse. Kiek iš mūsų esame prisiekę, kad aš tai jau savo vaikų taip, kaip mano mama, tikrai neauginsiu, aš būsiu visai kitokia mama? Tačiau kai tampame tėvais, staiga susivokiame, kad kalbame su vaikais savo mamos balsu, jos žodžiais. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad mumyse yra daug dar vaikystėje instaliuotų vidinių programų, įsitikinimų, kokia tėvystė turi būti, kas yra gėdinga, kokia mama turėtų būti. Jeigu mūsų mama visą laiką dirbo, rūpinosi vaikais ir niekur nespėjo, tai mes, jeigu į save neatsigręšime, nejausime ryšio su savimi, tikėtina,  būsime lygiai tokie patys tėvai. Tos vidinės programos yra labai gajos ir galingos, labai stipriai veikia pasąmonę, tad, visiškai negalvodami, mes imame ir pasielgiame taip, kaip sakėme sau niekada nesielgsiantys.

– Vienas dalykas yra tėvų ryšys su savimi, kitas – tėvų ryšys su vaiku. Juk mes jį irgi ne visą laiką randame. Dažnai vaikų nesuprantame, norime, kad jie būtų kitokie, nes įsivaizdavome juos būsiant kitokius. Ar tai irgi dažna tėvų problema?

– Žinoma. Turime tam tikrų lūkesčių, o jie yra pats didžiausias ryšio priešas. Mes išsigalvojame kažkokius vaikų elgesio modelius, įsivaizduojame, kokie jie bus, kas jiems patiks, kaip jie elgsis vienoje ar kitoje situacijoje. Ir kai vaikai taip nesielgia, kai jie renkasi visai kitą kelią, nei mes įsivaizdavome, – ryšys su vaikais prarandamas. Ką reiškia turėti ryšį? Vadinasi, būti su tuo, kas yra priešais mano akis. Ir mums labai skaudu, jeigu tai, ką matome, mums nepatinka, jei vaiko pasirinkimus vertiname kaip gyvenimo klaidas. Mes neigiame vaiko pasirinkimus ir bandome visokiais būdais – grasinimais, skatinimais, papirkinėjimais – sugrąžinti vaiką ten, kur, mums atrodo, jis turėtų būti. Tai trukdo išlaikyti ryšį, nes mes palaikome ryšį su įsivaizduojama vaiko versija, o su tikruoju vaiku, tokiu, koks jis yra, ryšio neturime. Labai sunku palaikyti ryšį su vaiku, jeigu nejaučiame ryšio su savimi. Tas kelias turi prasidėti nuo mūsų pačių, nuo to, kiek turime ryšio su savimi. Ar aš dirbu darbą, kuris man patinka? Ar mano santykiai man patinka,  yra jie darnūs? Tik radę ryšį su pačiais savimi, rasime ryšį su vaiku ir pajėgsime leisti jam būti, kuo jis yra, – įsiklausydami, kas jam tikrai svarbu. Gal man tai ir nesvarbu, bet čia juk kalbame ne apie mane. Jeigu mūsų skoniai nesutampa, dar nereiškia, kad jis eina klaidingu keliu. Ne. Apsidairykime aplink – daug žmonių gyvena kitaip negu mes, bet dėl to jiems nei mažiau, nei labiau sekasi. Kiekvienam – savas kelias. Ir mūsų vaikas renkasi savo kelią. Mums svarbu turėti ryšį su juo, kad galėtume jam būti užnugariu gyvenime. Neigiant vaiko pasirinkimus ir norint primesti jam savo tiesas, mes tarsi jį atstumiame ir sakome: su tavimi kažkas blogai, tu nesupranti, kaip reikia gyventi. Taip vaikas pradeda jaustis nesaugus.

Santykiai: šeimų konsultantė R.Cikanaitė įsitikinusi, kad nepalaikydami ryšio su savimi mes labai sunkiai kursime ryšį su savo vaikais. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar gali būti idealūs tėvų ir vaikų santykiai?

– Galbūt ir galima labai pasistengus sukurti idealų santykį, tačiau tik labai ribotam laikui. Iš esmės gyvenime taip nebūna ir tikriausiai net nereikia, kad būtų. Mūsų smegenys visą laiką kuria santykį su gyvenimu per kontrastą. Mes labai džiaugiamės, kai iš šaltos žiemos grįžtame į šiltą kambarį. Kodėl? Nes buvo šalta ir staiga pajutome, kas yra šiluma. Jeigu visą laiką būtų šilta, tikriausiai nebevertintume šilumos, nes nežinotume, ką reiškia, kai visas kūnas sustingęs nuo šalčio. Lygiai taip pat ir santykiai. Kad įvertintume jų darną, reikia ir nutolti. Ryšys ir atsiskyrimas santykiuose yra dvi to paties medalio pusės. Palaikydami ryšį mes turime sveikai atsiskirti vieni nuo kitų – pabūti vieni, turėti savų interesų, sveikai nesutarti, sutarti, kad šiuo klausimu mes nesutariame. Ir tada vėl grįžti į ryšį, į bendrystę kitose srityse, ir vėl sveikai atsiskirti. Manau, idealius santykius galima suvaidinti, jeigu reikia, bet tik kokią valandą. Gyvenime reikėtų paleisti šią iliuziją ir natūraliai jausti santykių tėkmę. Yra laikas, kai mes norime būti kartu, bus momentų, kai norėsime būti atsiskyrę.

– Tai, ką jūs kalbate, tam tikra prasme yra santykių psichologija. Kaip atsitiko, kad finansų specialistė ir žmogiškųjų išteklių magistrė susidomėjo vaikų ugdymu, tėvų ir vaikų santykiais?

– Nutiko vaikai. Suvokiau, kad manyje tikriausiai yra visko daug daugiau, nei aš įsivaizdavau. Suvokiau, kad tas tobulas mano pačios santykis su gyvenimu iki tol, kol gimė vaikai, nebuvo tikras. Iki vaikų gimimo viskas buvo paprasta: aš buvau atsakinga tik už save, dirbau darbą, kuris labai gerai sekėsi, ir net nekilo klausimų apie savo vaidmenį gyvenime ar gyvenimo esmę. Kai tapau mama, suvokiau, kiek daug apie save nežinojau, kaip smarkiai savęs nepažinojau. Ir man tada tapo labai įdomu. Kokie ateina vaikai? Kodėl jie mus, tėvus, taip paveikia? Kodėl mes kartais savęs neatpažįstame? Kodėl vaiką myli iki begalybės, galėtum duoti ranką už jį nukirsti, bet būna momentų, kai tu labai pyksti ant jo, nes jis tau neleidžia išsimiegoti? Toks kognityvinis disonansas: atrodo, kaip įmanoma tam pačiam žmogui jausti tokius stiprius ir visiškai priešingus jausmus? Kaip visa tai savyje sutalpinti? Kai tapau mama, man buvo labai svarbu išsiaiškinti, kaip visa tai vyksta. Ėmiau domėtis viskuo, kas susiję su vaikų psichologija, ugdymu, ir kokį vaidmenį čia atlieka tėvai. Galiausiai pastebėjau, kad tam skiriu daugiau laiko nei tiesioginiam savo darbui. Supratau, kad noriu dirbti būtent gvildendama šias temas.

– Ar tada pajutote poreikį tuo, ką sužinote, dalytis su kitais?

– Panašiai. Kai pradėjau mokytis, klausytis paskaitų, skaityti, viską, ką sužinau ar suprantu, konspektuoti, rašytis – sukaupiau gausybę informacijos. Vieną dieną supratau, kad noriu kurti tėvų bendruomenę, nes tikiu, kad tai vyksta kiekvienoje šeimoje. Blogiausia, kad kai mus tai ištinka, mums iš pradžių būna labai gėda: galvojame, kad tik mes vieni nesusitvarkome su savo mintimis, tik mūsų vienų vaikai neklauso, tik mes vieni nežinome, kaip rasti ryšį su savo atžalomis. Bendraudamas su kitais tu suvoki, kad tai vyksta kiekvienoje šeimoje, galbūt tik temos truputėlį skiriasi. Iš esmės visi tėvai turi kažkokių jautrių sričių, kai tarsi nesuvokia, kas jų viduje vyksta: nesusivaldo, pyksta, labai jaudinasi, nerimauja... Kai tu priklausai bendruomenei, suvoki, kad esi ne vienas toks, nesi kažkoks neadekvatus, tau viskas gerai. „Tėvai ryšyje“ kilo iš noro dalytis žiniomis su kitais tėvais, tarsi normalizuoti ir pritaikyti tėvų patirtis.

– Gal taip yra dėl to, kad nuo seno buvo įprasta, jog tėvystė yra natūrali ir nėra čia ko analizuoti ar mokytis?

– Manau, dauguma mūsų iš tikrųjų, prieš tapdami tėvais, galvojome, kad tai yra natūralu, gamtos užprogramuota ir taip sukasi pasaulis daug daug tūkstančių metų. Iš tikrųjų tėvystė mumyse pažadina kažką labai stipraus, ir mes turime du pasirinkimus. Arba galime apsimesti, kad to nėra, į tai nereaguoti, giliai užspausti tą kažką burbuliuojančio viduje ir taip eiti per gyvenimą. Arba galime pamėginti suprasti, kas čia vyksta, kas su manimi darosi tiesiogine prasme? Tikrai natūralu tėvystėje – begalinė ir besąlygiška meilė vaikams, kurią mes visi pajuntame tapę tėvais. Visa kita – tarsi kažkieno kažkada mumyse pasėtos sėklytės. Augdami girdėjome mamą ar tėtį sakant: neverk, tai ne vyriška, arba kodėl tu išsipurvinusi? Mergaitės turi būti švarios ir gražios. Mes ateiname į tėvystę su visomis šitomis sėklytėmis, kurios jau yra mumyse sudygusios, ir vaikus auginame pagal šitas programas. Ar tai natūralu? Panagrinėję suvokiame, kad viskas, ką dabar manome žinantys, kažkada mums buvo įteigta kito žmogaus. Kiek čia yra mūsų? Ko aš noriu pats kaip mama ir tėtis? Kuo aš noriu tikėti? Atsakymų į šiuos klausimus mes ir ieškome tėvų bendruomenėje.