Brangus mamos palikimas

Tikroviškomis lėlėmis 56-erių moteris susidomėjo dar prieš pandemiją, kai Anglijoje gyvenantis sūnus mamai parodė vienos tokios pavyzdį. Ne tik parodė, bet ir nupirko aukcione dovanų, nes žinojo, kad mamai lėlės be galo patinka.

Nuo tos lėlės, anot Rasos, viskas ir prasidėjo. Galbūt ir dar anksčiau, nes vaikystėje ji labai mylėjo lėles. Tą meilę paveldėjo iš mamos, kuri priglausdavo kaimynų išmestas ar atiduotas lėles.

„Net plaukus toms, kurios nuo vaikų žaidimų buvo jau gerokai pliktelėjusios, užklijuodavo. Savo nusikirpdavo ir pritaisydavo lėlėms“, – juokiasi Rasa, kažkada turėjusi net vaiko dydžio lėlę. Tiesa, be galo sunkią, kurią jai, mažai, nešioti būdavo nelengva.

Dar vieną, mamos pusseserės atsiųstą iš užsienio, išsaugojo iki šių dienų. Dabar tai lėlei turėtų būti apie 60 metų. Paklausta, gal ne tik kuria, bet ir kolekcionuoja lėles, Rasa mini kitos moters – Dianos Kapočienės – pavardę, su kuria palaiko ryšius ir kuri turi tikrai didelę įvairiausių lėlių kolekciją. Joje – ir Rasos kurta penkerių metų mergaitės dydžio ir išvaizdos lėlė, kuri atrodo kaip tikra.

Pačios Rasos sandėliuke, dėžėse, dar jos mamos rinktų lėlyčių irgi yra nemažai – apie 150. Būtų buvę ir dar daugiau, jei ne namuose kilęs gaisras, kuris suniokojo daug vertingų ir širdžiai brangių daiktų, taip pat ir lėles. Rasai tada buvo dvylika metų.

Procesas: štai kaip iš paprasto silikoninio kūnelio pamažu gimsta tikroviška lėlė. Nors šis rezultatas dar ne galutinis, bet jau artėjama prie pabaigos. / R. Kuncaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Kuo tikroviškiau

Savo kuriamas lėles Rasa vadina rebornais (angl. reborn – atgimęs). Rebornų kūrėjų tikslas – padaryti lėlę taip, kad ji atrodytų lyg tikrų tikriausias kūdikis arba tam tikro amžiaus vaikas. Kuo labiau lėlė primena tikrą vaiką ar kūdikį, tuo kolekcininkų rinkoje ji vertingesnė. „Kraujagyslės, raukšlytės, odos spalva – viskas turi atrodyti kuo natūraliau“, – aiškina tokių lėlių kūrėja.

Sužavėta sūnaus dovanos, Rasa ėmė ieškoti, kur galėtų įsigyti daugiau tokių lėlių. Kadangi susidūrė su kosminėmis kainomis, nusprendė pati pasigaminti. Naršė internete, rastą informaciją vertė per gūglą. Lietuvoje apie rebornus nebuvo nei informacijos, nei medžiagų, reikalingų jų gamybai. Viską teko siųstis iš užsienio.

Dauguma žmonių, pamatę jos kūrinius, supranta, kad padaryti tokias lėles yra didelis menas.

Su pirmąja lėle pagelbėjo sūnus – viską užsakė, nupirko ir nusiuntė mamai Lietuvą. „Jei ne jis, pati šios košės tikrai nebūčiau užvirusi...“ – juokiasi lėlininkė, eksperimentuoti pradėjusi nuo silikoninių-vinilinių lėlių.

Jos kietesnės ir tvirtesnės už neseniai išbandytą vien silikonu užpildytą lėlės kūnelį. Ši gamybos technika visiškai kitokia – lėlė atrodo dar tikroviškesnė, nes jos rankytės ir kojytės minkštos, juda. Dažnai iš tolo net sunku atskirti, ar rankose tikras vaikelis, ar lėlė. Vienintelis skirtumas – silikonas šaltas, priglaudus tokį kūdikį prie krūtinės išsyk suprasi, kas yra kas.

Rasa juokiasi, kad šio verslo plėtotojai prigalvojo visokių gudrybių, kad tik lėlė kuo labiau primintų tikrą kūdikį. Pavyzdžiui, sukūrė burnytės mechanizmą, dėl kurio kūdikis gali gerti pienuką iš buteliuko. Net išrado širdelės plakimą imituojantį aparatuką, kurį lėlininkai deda į silikoninio kūnelio vidų.

Rasa prisipažįsta, kad savo lėlėms tokių dalykų nenaudoja. Kodėl? Lietuviai ir taip šiuo klausimu labai konservatyvūs, tad Rasa prie savo kūrinių juos nori pripratinti palaipsniui.

Naujausia: šią lėlę Rasa kūrė nuo ankstyvo pavasario iki pat rudens. / R. Kuncaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Vis labiau vertina

Kai prieš keletą metų Rasa su savo lėlėmis dalyvavo vienoje televizijos laidoje, sulaukė ne tik pagyrų, bet ir kritikos. Žmonės negailėjo piktų žodžių, o tuos, kurie kuria ir perka šitaip tikroviškai atrodančias lėles, vadino iškrypėliais.

Šiandien, džiaugiasi R. Kuncaitienė, situacija sparčiai keičiasi į gerąją pusę. Tų, kurių darbas pilti pamazgas ant kitų, visada buvo ir bus, tačiau dauguma žmonių, pamatę jos kūrinius, supranta, kad padaryti tokias lėles yra didelis menas, kuriam reikia įdirbio, vidinio pajautimo, meninės gyslelės ir daug kitų savybių.

Pačią naujausią silikoninę lėlę Rasa gamino nuo ankstyvo pavasario iki pat dabar. Tik prieš savaitę įkėlė jos nuotrauką į feisbuką „Reborn Lėlių Namai“, kur tokio meno gerbėjai gali matyti visus kūrėjos eksperimentus.

„Jei tai būtų pagrindinis užsiėmimas, viskas vyktų kur kas greičiau, tačiau dabar lėlių kūrimu užsiimu tik po darbo ir savaitgaliais. Be to, gyvename nuosavame name, turime nemažai žemės, tad negaliu apleisti ir buities“, – aiškina R. Kuncaitienė.

Paklausta, ar gerai pavyko pirmoji lėlė, Rasa prisipažįsta, kad paėmusi ją ant rankų nesulaikė ašarų. Verkė iš džiaugsmo, nes per daug tikra ji atrodė. „Po kiek laiko, aišku, atradau ir prie ko prisikabinti, bet iš pradžių ta lėlytė man buvo tobula“, – prisiminimais dalijasi ji.

Vos pradėjusi kurti tikroviškas lėles, moteris iš pradžių norėdavo visas pasilikti sau. Paskui pamažu įsisąmonino, kad kuo daugiau „vaikų“ – tuo daugiau su jais reikalų. Silikonines-vinilines lėles, pasak jos, kartkartėmis reikia išmaudyti, o po maudynių – išpudruoti, nes nuo ilgesnio stovėjimo jos sudulka.

Pirmoji: štai kaip atrodo pirmoji beveik prieš penkerius metus Rasos pagaminta lėlytė, kurią paėmusi į rankas moteris verkė iš džiaugsmo. / R. Kuncaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Darbas ilgas ir sudėtingas

Pradėjusi dėti savo rebornų nuotraukas į feisbuką, sulaukė ir kitų moterų, kuriančių panašias lėles, žinučių.

„Lietuvoje mūsų nedaug, be to, visos turime savo braižą, tad konkurentėmis savęs nelaikome“, – aiškina lėlininkė ir priduria, kad kiekvienos šalies lėlininkių braižas taip pat labai skiriasi.

Vienaip atrodo Ukrainos ar Rusijos, kitaip – Anglijos ar Amerikos kūrėjų lėlės, nors ir kuriamos pagal tą pačią technologiją. Amerikiečiai mėgsta išraiškingus lėlių bruožus, pavyzdžiui, ryškius antakius, kurių kūdikiai neturi. Lietuvei labiau patinka kurti europietiškai atrodančias lėles – su šviesiais antakiais, šviesiais plaukučiais, mėlynomis akimis.

Tikras kūdikis mamos įsčiose auga devynis mėnesius, o kiek laiko reikia, kad Rasos namuose gimtų į jį panašus rebornas? Pasirodo, procesas irgi labai ilgas, nes vinilines-silikonines detales (rankytes, kojytes, galvą, kūnelį) arba gryno silikono kūnelius iš pradžių išlieja skulptoriai, o jais prekiauja tam tikros užsienio firmos.

Parsisiuntusi vienokį ar kitokį kūnelį, Rasa turi jį pasunkinti – pila į vidų šiek tiek smėlio, arba stiklo granulių. Paėmus tokią lėlę į rankas ji turi sverti kaip tikras kūdikis – kartais net iki 5 kg. Ūgis taip pat turi atitikti realų.

„Jei darau metinuką, tai vėlgi visi ūgio ir svorio parametrai turi būti tokie kaip vienų metų amžiaus vaiko“, – aiškina Rasa.

Jos svajonė – kai turės daugiau laiko, pamėginti ir pačiai išlieti silikoninį lėlės kūnelį, nes skulptorių darbai labai brangūs, o jei dar limituoto leidimo – tai ypač.

Nuo įsigyto silikoninio kūnelio Rasa dar turi su spiritu pašalinti riebalus, paskui deda gruntą, spalvų, kurių iš pradžių plika akimi net nesimato.

„Čia ne taip, kaip daugelis įsivaizduoja – imi teptuką ir pieši ant lėlės. Darbas vyksta su kosmetine kempinėle. Dažai ją į spalvą ir tapšnoji. Be to, tempas turi būti greitas. Jei per daug užsižaidi vienoje vietoje, gali atšokti apatiniai sluoksniai“, – lėlių gamybos specifika dalijasi pašnekovė.

Iššūkiai: Rasos kurtos lėlės – nuo kūdikio lopšyje iki natūralaus ūgio penkerių metų mergaitės. / R. Kuncaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Tik natūralios detalės

Jei kuria lėlę-kūdikį, plaukams naudoja natūralią angoros ožkų vilną. Jei ant darbastalio – kelerių metukų mergaitę atitinkanti lėlė, jai reikia natūralių žmogaus plaukų.

„Netinka nei brazilų, nei indų plaukai – jie per stori. Bendradarbiauju su kirpyklomis, perku iš jų vaikų plaukus. Štai naujausiam savo darbui panaudojau kaimynų mergaitės kasą“, – atvirauja Rasa, kuriai dažnai tenka pabūti ir kirpėja. Juk po vieną ar du implantuotus plaukelius galiausiai dar reikia gražiai apkirpti.

Pradžioje, kol mokėsi, plaukus įsodindavo didesnėmis sruogelėmis, bet kuo toliau, tuo labiau norisi profesionalumo. Štai kodėl vien su plaukais užtrunka dvi, tris savaites ir daugiau.

Su lėlių akytėmis irgi yra reikalų. Natūraliausiai, anot jos, atrodo firmos „Lauscha“ pūsto stiklo akys, primenančios žmogaus akies obuolį. Ta pati firma gamina žmonių akių protezus, todėl jų kainos gana didelės. Galėtų dėti ir paprastesnes vinilines akytes, bet su jomis lėlės žvilgsnis atrodo plokščias, negyvas.

Kokybiškų akių Rasai iš Anglijos parveža sūnus. Kaip ir specialių dažų, kurių vienam lėlės kūneliui kartais prireikia net iki 14–15 sluoksnių.

Drabužius lėlėms Rasa dažniausiai perka internetu. „Žiūriu į lėlę ir, rodos, žinau, ko jai reikia. Tačiau pasitaiko, kad nuperku lėlei puikius drabužėlius, aprengiu jais ir matau, kad mano pirkinys ne į temą, tuomet tenka apeiti vaikų drabužių parduotuves“, – atvirauja Rasa, anūkėlių dar neturinti, – tik marčią.

Pasitaiko, kad nuperku lėlei puikius drabužėlius, aprengiu jais ir matau, kad mano pirkinys ne į temą, tuomet tenka apeiti vaikų drabužių parduotuves.

Neskirtos žaidimams

Kam skirtos Rasos gaminamos lėlės? Vaikams, anot pašnekovės, tėvai jas perka retai. Visų pirma, dėl kainos, antra – reikia rasti vaiką, kuris mokėtų deramai su ja elgtis, ją prižiūrėti.

Užsienyje žmonės tokias lėles kolekcionuoja. Kiti jomis džiaugiasi kaip vaikais – netikriems vaikučiams perka drabužius, sauskelnes.

Rasa nedrąsiai giriasi, kad neseniai jos darbas buvo įvertintas žinomos lėlių skulptorės japonės Ping Lau, gyvenančios Amerikoje. Ant jos feisbuko sienos puikavosi lietuvės lėlė, skaitanti lietuvišką knygelę „Tili tili dūda“.

Ping Lau – garsi skulptorė, leidžianti skirtingų lėlyčių kūnelių serijas, skirtas tokiems lėlininkams (rebornistams) kaip Rasa. Paskui tie skulptorių kūriniai (šablonai) pasklinda po visą pasaulį, o iš jų gimsta skirtingos lėlės, sukurtos pagal meistrų fantazijas, meistriškumą.

„Įdomiausia, kad kūneliai – tie patys, tačiau lėlės kiekvienam kūrėjui išeina skirtingos“, – aiškina buhalterės išsilavinimą turinti kaunietė, lėles kurianti jau penkerius metus. Šįmet pirmą kartą dalyvavo lėlių parodoje Pakuonyje. Rodė nuotraukas, aiškino žmonėms, kaip viskas daroma nuo A iki Z.

Paklausta, pagal ką ekspertai ir kolekcininkai vertina tokias tikroviškas lėles, Rasa mini kelis kriterijus. Pirmiausia žiūrima į skulptoriaus, kuris kūrė lėlės kūnelį, vardą. Antra – vieno ar kito modelio tiražas. Tarkime, tiražas – 1 tūkst. egzempliorių, ir viskas: daugiau tokių kūnelių nebus.

„Esu įsigijusi vieną lėlės kūnelį su pasu, limituoto leidimo. Jei gerai pamenu – 801-ąjį egzempliorių. Lėlės su sertifikatais – pačios brangiausios, nes dažnai būna, kad autorius tokio modelio daugiau nebegamina“, – aiškina R. Kuncaitienė. Jos minėtoji japonė Ping Lau savo darbus dažnai kartoja, todėl jie pigesni.

Dar vienas tokios lėlės kokybės ženklas – natūralumas. Kuo daugiau ant silikoninės odos raukšlyčių, vos matomų kraujagyslių – tuo jos vertė ir kaina didesnė. Beje, kūdikiai neturi būti lėliškai gražūs, o kuo tikresni ir natūralesni.

R. Kuncaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Vargas su blakstienomis

Pagaminti tokią tikrovišką lėlę gali užtrukti net iki pusės metų, nes darbo eiga priklauso nuo daugybės faktorių. Vienas iš jų – oras. Jei lauke apsiniaukę, darbus reikia atidėti, nes prie lempos šviesos ir natūralaus apšvietimo lėlės kūnelio spalva gali smarkiai skirtis. Rasa juokiasi, kad šiuo tikslu net įsigijo specialią lempą, kokias perka tik kosmetologės.

Sunkiausi darbai? Anot lėlininkės, blakstienų darymas. Jas Rasa irgi įsodina vos po kelis mikroskopinius plaukelius. Dar vienas iššūkis – tinkamai parinkti antakių formą ir spalvą.

„Kartais nuo ilgo žiūrėjimo ir derinimo taip paskausta akis, kad norisi trenkti viską į šoną. Sprandas irgi pavargsta. O jau kiek kantrybės reikia! Juk po kiekvieno dažų sluoksnio turi išlaukti, kol jis išdžius“, – darbų specifika dalijasi kūrėja, dažnai, kol vienos detalės džiūsta, dirbanti prie kitų.

Prakalbus apie tokių lėlių kainas, Rasa sako, kad jos priklauso nuo lėlės kūnelio dydžio, gamintojo vardo, modelio tiražo. Lietuvoje, palyginti su užsieniu, tokios lėlės nebrangios.

Šiuo metu lėlininkė ir vėl mokosi. Šįkart – kurti lėles, kurių kūneliai išlieti vien iš silikono. R. Kuncaitienė prisipažįsta, kad visada svajojo namuose turėti silikoninę tikrovišką lėlę, tik įpirkti branguolės negalėjo, todėl nusprendė pasigaminti pati. „Mano akimis žiūrint, išėjo nuostabi!“ – negaili jai komplimentų autorė ir nežada sustoti.