Į gimtinę paskutinio poilsio grįžo Marija Tūbelytė-Kulhmann – urna su tarpukario Lietuvos premjero Juozo Tūbelio dukros palaikais palaidota Panemunės kapinėse. Paskutinę mamos valią išpildė Peteris Kulhmannas.

M.Tūbelytė-Kulhmann mirė šį pavasarį, sulaukusi 90 metų. Jos palikimu – unikaliais dokumentais, laiškais, nuotraukomis – besirūpinantis sūnus siekia, kad jo šeimos istorijos artefaktai atsidurtų Lietuvoje.

– Kaip jaučiatės grįžęs į savo mamos gimtinę?

– Lietuvoje lankausi turbūt ketvirtą kartą. 1992 m. mama nusipirko butą Vilniuje ir kiekvieną vasarą čia poilsiaudavo. Jai labai čia patikdavo. Kiekvieną kartą, kai ją aplankydavau, man taip pat labai patiko Lietuva. Visada viešėdavau kartu su mama, todėl, kai 2004-aisiais ji susirgo, nė karto čia nesilankiau.

Kadangi esu vienturtis, neturiu šeimos jausmo. Tačiau štai, atvykstu į Lietuvą ir jaučiu, kad lietuviai yra kaip didelė mano gentis. Daugybė žmonių čia yra mano giminaičiai. Nors neturiu pirmos eilės pusseserių ir pusbrolių, nes mano abu tėvai buvo vienturčiai, turiu tolimesnių pusbrolių ir pusseserių. Po laidotuvių ceremonijos į gedulingus pietus kvietėme žmones ir, manau, 35 iš 50 – mano giminės.

– Kurių dar nepažįstate?

– Ne, nepažįstu. Su savo pusbroliu Kentu Robertsonu-Chodakausku (juos jungia bendras prosenelis – red. past.) apsikeitėme elektroninio pašto adresais prieš dvejus metus, tačiau susitikome tik dabar, Kaune. Jis yra labai susidomėjęs savo šeimos istorija.

– O jūs, ar domitės savo giminės istorija?

– Taip. Aš tam tikra prasme esu šeimos archyvaras. Turiu visus senus laiškus, raštus, dokumentus, nuotraukas. Man patinka istorija, esu ją studijavęs, man visada patiko praeitis. Iš šeimos istorijos žinojau apie tam tikrus esminius įvykius, tačiau anksčiau rasti gerų istorinių šaltinių apie Rytų Europos valstybes buvo nepaprastai sunku. Dabar tai tampa įdomiu analizės objektu – pasaulis tarp Rusijos ir Vokietijos Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino laikais. Žinote, ir visi tie įvykiai Ukrainoje... Apie tai daug kalbama, išleista nemažai knygų ir, manau, vis daugiau amerikiečių sužino, kas yra ta Rytų Europa.

– O kodėl nekalbate lietuviškai? Juk lietuvių emigrantų šeimos stengdavosi išlaikyti šią tradiciją.

– Kalbėjau, kai buvau mažas... Mano tėvas buvo vokietis, o būnant vokiečiu JAV po Antrojo pasaulinio karo reikėjo stengtis į save atkreipti kuo mažiau dėmesio. Taigi namuose kalbėjome angliškai. Mano mama trumpai kalbėjo vokiškai, bet kokia prasmė kalbėti vokiškai, kai mes stengiamės tapti amerikiečių šeima? Lietuvių buvo mamos ir mano kalba, kai buvau mažas berniukas. Kai pradėjau eiti į mokyklą, pradėjau kalbėti angliškai, o ji nustojo kalbėti lietuviškai. Baisu, bet aš nenorėjau kalbėti lietuviškai (juokiasi).

– Buvo sunku išmokti?

– Ne. Norėjau būti dalimi savo bendruomenės, norėjau būti į ją priimtas. Negana to, aš jau buvau laikomas keistuoliu. Kai man buvo penkeri, persikraustėme į Portlandą Oregono valstijoje. Vidutinio dydžio miestas vakariniame JAV krante ir labai konservatyvus. Faktas, kad mano tėvai buvo užsieniečiai, jau vertė žmones elgtis atsargiai. O jeigu dar būčiau vaikas, kalbantis savo užsienietės motinos kalba, iš viso būtų tragedija (juokiasi).

– Minėjote, kad turite nemažai dokumentų lietuvių kalba. Kaip tuomet juos perskaitote?

– Naudojuosi "Google translate" programa (juokiasi). Tai nėra tobulas įrankis, bet man užtenka. Dar turiu Ingridą (Ingrida Jakubavičienė, Istorinės prezidentūros Kaune projektų koordinatorė – red. past.), kuriai siunčiu visus dokumentus. Mes dažnai su ja bendraujame. Iš tiesų, tai pas mane yra ne tiek daug laiškų, kiek nuotraukų, kurios yra unikalios ir niekas kitas jų neturi. Atiduosiu jas šiam muziejui (Istorinei prezidentūrai Kaune – red. past.) arba nacionaliniams archyvams. Tai yra gerai, nes neturiu vaikų, ir kai mirsiu, kur tie visi daiktai nukeliaus? Greičiausiai, jei jų neimtų tokia institucija kaip ši, turbūt viskas būtų išmesta. Ir niekas apie tai nesužinotų. Man pasisekė.

– Jūsų mama buvo menininkė, turbūt paliko ir nemažai paveikslų?

– Man labai patinka jos paveikslai, tačiau namuose liko tik nedidelė dalis. Mama mėgdavo savo paveikslus dovanoti draugams, nemažai pardavė. Vis galvodavau, iš kur jos kūryboje atsirado primityvizmas, bet kai atvažiavau į Lietuvą, supratau. Tie laukai, medžiai, trobelės, avys – visa tai yra čia, visa tai buvo išlikę jos atmintyje.

– Norėjote tapti amerikietiška šeima, tai gal visai nebendravote su lietuvių bendruomene JAV?

– Oi ne, mano mama visada bendraudavo su lietuviais. Išskyrus, kai ji 1968–1972 m. gyveno Taivane, kur ji buvo vienintelė lietuvė. Kai mano tėvas 1986 m. išėjo į pensiją, jie nusprendė apsigyventi arba Pietų Prancūzijoje, arba Sent Pitersberge Floridoje. Pasirinko pastarąjį variantą vien todėl, kad ten buvo labai didelė lietuvių bendruomenė. Turiu nuotrauką, kurioje šešiolikmetė mano mama kažkokiame vakarėlyje yra apsupta draugų. Beveik visi tie draugai iš nuotraukos gyveno Sent Pitersberge. Ji labai mylėjo Lietuvą ir lietuvius. Tai tam tikra prasme ją ir vedė gyvenime. Mama tikrai negalvojo, kad sovietai išeis, ir todėl buvo nepaprastai laiminga, kad galėjo čia sugrįžti.

– Kokią turėjote Lietuvos viziją, susikurtą iš mamos pasakojimų?

– Labai kaimiška, rami šalis su lėtai tekančiomis upėmis, švelniu kraštovaizdžiu, šalta, galbūt šiek tiek pilka žiemą. Prieš atvykdamas čia buvau labai geros nuomonės apie Lietuvą. Nebuvau susikūręs tikslaus vaizdo, bet kai atvykau į Vilnių, pagalvojau: koks gražus miestas su tokiu nuostabiu viduramžių senamiesčiu, kuris niekada nebuvo sugriautas, niekada neperstatytas. Įspūdinga vieta. Ir žmonės labai malonūs.

– Dabar viešite Kaune. Kokia jūsų nuomonė apie jį?

– Nemačiau Kauno nuo 1992-ųjų. Tuomet čia nebuvo parduotuvių, vis dar naudojote talonus. Gatvės buvo tragiškos būklės, pastatų fasadai atsilaupiusiais dažais. Galėjai drąsiai sakyti, kad sovietai jums nieko nepaliko, tik viską atėmė. Bet dabar, manau, Kaunas yra nuostabus. Laisvės alėja, gražiai apkarpyti medžiai, puikūs restoranai, gražiai apsirengę žmonės, kurie atrodo laimingi. Dar man pasirodė, kad yra mažiau geriančių žmonių. Prisimenu, 1992-aisiais jau 11 val. ryte galėjai pamatyti girtus žmones gatvėje. To jau nebėra.

– Į Kauną atvykote tik keturioms dienoms...

– Taip. Bet grįšiu pavasarį ilgesniam laikui. Norėčiau pamatyti vietą, kur augo mano prosenelė. K.Robertsonas-Chodakauskas yra radęs visus dvarus Lietuvoje, kurie priklausė jo šeimai. Jis žino tikslias kiekvieno pastato koordinates, tam išsiaiškinti skyrė kelias savaites. Čiobiškyje yra dvaras, kuriame gyveno mūsų tolimas prosenelis. Jis mirė 1918-aisiais, o jo namas vis dar stovi, dabar ten yra mokykla. Galbūt pavyks tą vietą aplankyti per šį mano vizitą.

– Kaip jaučiatės tyrinėdami savo šeimos praeitį, kuri yra ir Lietuvos istorija?

– Turiu tokią svajonę. Man dabar 61-i, bet jei išėjęs į pensiją galėčiau įsigyti vieną iš savo šeimos namų ir jį suremontuoti, norėčiau čia apsigyventi. Mano senelės brolio namas buvo rekonstruotas. Jį nusipirkto kita šeima, ir jis atrodo nuostabiai. Vis dėlto, kai pradedu galvoti – ką aš čia darysiu? Gyvensiu vienas kokiame nors Lietuvos kaime. Tačiau aš gyvenu Niujorke, mano gyvenimas ten, tad tai yra tik romantinė fantazija. Jei turėčiau tokį namą ir galėčiau čia atvažiuoti vasarą, būtų nuostabu.

– Tad Lietuvą galima vadinti jūsų romantiškąja gyvenimo puse?

– Manau. Kadangi aš neturiu nei brolių, nei seserų, nei vaikų, tai čia yra mano gentis. Ir nors aš visą gyvenimą buvau nuo jos atitrūkęs, jaučiu, kad esu čia kviečiamas sugrįžti. Ir iš tiesų čia jaučiuosi labai gerai, labai natūraliai.