Lietuva tampa namais vis daugiau žmonių iš Turkijos – nuo studentų iki verslininkų. Pirmasis žingsnis į integraciją – lietuvių kalba. Ischak Akai Lietuvoje gyvena jau 19 metų ir puikiai kalba lietuviškai.
– Galima sakyti – jau lietuvis?
– Galima taip sakyti. Daugiau gyvenau Lietuvoje negu Turkijoje, todėl dabar Lietuva man yra namai.
– Šis centras vadinasi „Balturkai“. Kodėl jis svarbus? Kokia jo esmė?
– Mes visada sakėme: „Balturkai“ – tai vieta, kur susitinka kultūros.
– Kodėl svarbu jungti kultūras?
– Per kultūrą žmonės gali susipažinti laisvai, be spaudimo. Per kalbą kartais žmogus gali pasakyti: „Aš turiu savo kalbą, man neįdomu.“ O kultūra nespaudžia – ji atvira. Visi gali pristatyti savo kultūrą, rasti bendrumų, kažką parodyti ir kažką suprasti.
– Kiek metų gyvenate Lietuvoje, kad taip gerai kalbate lietuviškai?
– Ačiū labai, bet jūs dar gražiau kalbate. Gyvenu Lietuvoje beveik dešimt metų.
– Jūs baigėte čia teisės studijas?
– Taip. Iš pradžių devynis mėnesius studijavau lietuvių kalbą tuometiniame Dailės akademijos padalinyje, vėliau įstojau į Mykolo Romerio universitetą.
– Ar jūs – meilės imigrantas?
– Mano žmona taip pat turkė. Esu tiesiog įsimylėjęs kultūras. Man labai patinka pažinti kitas kultūras ir kalbas. Juk mes nepasirenkame, kur gimti ir kokia kalba kalbėti.
– Galima sakyti, kad įsimylėjote Lietuvą?
– Taip. Gyvenu čia dešimt metų ir man čia labai patinka.
Lietuvių kalba laikoma viena sudėtingiausių, tačiau Vildanė, Lietuvoje gyvenanti 12 metų, sako, kad užsispyrimas ir kasdienė praktika daro stebuklus.
– Ar čia užaugote?
– Gimiau Latvijoje, bet nuo 2013 metų gyvenu Lietuvoje.
– Kaip atsidūrėte Lietuvoje?
– Esu kilusi iš Baškirijos. Anksčiau gyvenau ir studijavau Anglijoje, vėliau – Latvijoje, Turkijoje, o dabar jau dvylika metų gyvenu Lietuvoje. Lankiau lietuvių kalbos kursus, turėjome labai gerą mokytoją Vitaliją, kuri dabar dirba Mykolo Romerio universitete.
– Akivaizdu, kad labai mylite lietuvių kalbą.
– Taip, aš ją labai myliu.
Vildanei antrina ir Suzelė Hat, gimusi ir augusi Lietuvoje.
– Jūsų tėtis – iš Turkijos. Kaip susilieja šios dvi kultūros?
– Socialine prasme jaučiuosi labiau lietuvė: lankau lietuvišką mokyklą, mano draugai – lietuviai. Tačiau šeimos kultūra, religija – labiau turkiška. Manau, tas balansas gyvenime labai svarbus.
– Ką lietuviai galėtų geriau suprasti apie turkų kultūrą?
– Man artimas turkų draugiškumas ir atvirumas. Lietuviai kartais atrodo šaltesni, su jais sunkiau greitai susibendrauti, bet tai nereiškia, kad tai blogai.
– Ar visada lengva būti priimtiems?
– Dauguma žmonių priima labai geranoriškai. Per devyniolika metų buvo vos keli nemalonūs atvejai, bet tai – išimtys.
(be temos)