Šventė teisėtai išsidūkti

„Visais laikais per Užgavėnes visi teisėtai galėdavo išsisiausti, išsidūkti ir leisti sau daugiau nei įprastai kasdienybėje. Šmaikštaujama ir daug atleidžiama, neįsižeidžiama. Užgavėnės – tokia šventė, kurios net neįmanoma suvaldytiׅ“, – įsitikinusi kurtuvėniškė Ramunė Mikėnienė.

Kaip įprastai per Užgavėnes, taip ir šiemet Šiaulių rajone, Kurtuvėnuose, bus smagi veselia (vestuvės) – kieminės ir kaimynus lankys veselininkų (vestuvininkų) svita su įspūdingais jaunaisiais, bus, žinoma, ir piršliai, kartu sukiosis ir velniukai su raganomis, ir Lašininis su Kanapiniu.

„Turime labai senų ir įdomių kaukių: malpa, giltinė, ožys, gervė, meška, mergaitė ant šieno. Tokie šmaikštūs tie veselininkų palydovai. Aišku, bus ir muzikantų su visokiais barškaliukais ir tarškaliukais, – kovo 4-osios planus, kaip švęs Užgavėnes, atskleidžia Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros centro Bazilionų kultūros centro Kurtuvėnų salės meno vadove dirbanti R. Mikėnienė. – Ir, aišku, vyrai rengiasi moterimis, moterys – vyrais. Svarbiausia, kad niekas neatpažintų, kas po ta kauke slepiasi, kol nepasibaigia šventė. Jeigu niekas neatpažįsta, sako, kad tam žmogui bus labai sėkmingi metai.“

Pašnekovė pastebi, kad būtent Žemaitijoje Užgavėnės būdavo švenčiamos ypatingai, siautulingai. „Manau, kad Žemaitija turi savitą Užgavėnių šventimo stilių. Paprastai žemaičiai labiau susikaupę, Kurtuvėnų krašto žmonės – gana uždaro būdo, bet per Užgavėnes  tikrai smagiai paišdykauja, moka susivienyti, pasikviečia kaimynų, persirengėliai kieminėja, o juos priimantys būna labai dosnūs ir vaišingi“, – pasakoja Kurtuvėnų apylinkėse gimusi, užaugusi ir Užgavėnių tradicijas puoselėjanti kurtuvėniškė.

Ne veltui Kurtuvėnų Užgavėnės įtrauktos į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Beje, šiemet į šį sąvadą įtrauktos ir Kretingos rajono Grūšlaukės Užgavėnės. Visoje Lietuvoje nuo seno žinomos ir garsiosios Platelių Užgavėnės Plungės rajone.

Daug kur Lietuvoje įprasta, kad Užgavėnes vainikuoja išraiškingo stoto ir bruožų Morės sudeginimas, tačiau kurtuvėniškiai turi savo išskirtinę čiūčialą.

Blogybės sudega ant laužo

Užgavėnės – bendruomenės šventė, švenčiama antradienį, likus septynioms savaitėms iki Velykų. Šventės paskirtis – budinti gamtą iš žiemos sąstingio. Šios kalendorinės šventės papročiai susipynę su senaisiais baltų tikėjimais, magiškais veiksmais, skatinančiais gyvastingumą, vaisingumą ir derlingumą, todėl per Užgavėnes voliojamasi ant žemės, melžiamas ožys, perkamos bergždinikės, persirengiama kita lytimi ir gausiai laistomasi vandeniu.

„Užsuka į namus persirengėliai ir tuoj teiraujasi, ar yra netekėjusių mergaičių, nes turime jaunikių, išpiršime, bus veselia, ir čiumpa merginas už parankės vestis. Kas senovinį lagaminą nešasi su visokiais daiktais ir ką nors siūlo pirkti arba mainytis. Prisikarpo, prisidaro iš anksto visokių nuotraukų ir neva siūlo nufotografuoti žmones – šie pozuoja ir iš karto gauna iš anksto paruoštą šmaikščią nuotrauką. Visur  vandeniu laistosi – taip žmonės buvo laiminami, nes laistymas vandeniu buvo siejamas su vaisingumu“, – apie persirengėlių šėliones Kurtuvėnuose pasakoja R. Mikėnienė. Triukšminga persirengėlių kompanija traukia per miestelį, buria, gydo, prekiauja, maldauja, šoka ir dainuoja.

„Stengiamės, kad pagrindinis pulkas būtų su tradicinėmis medinėmis kaukėmis, su kostiumais. Visi kviečiami, laukiami ir iš to veseleninkų pulko niekas neišvys“, – žemaičių svetingumu neleidžia suabejoti kurtuvėniškė.

Tarp veselininkų įsimaišo ir svetimšalių kareivių, ir giltinė, ir gervė, raitelis ant arklio, ir politikų, kurie ant krūtinės pasikabina lentelę: „Aš esu politikas, paremkite mane“, – apranga kaip ubagėlio, metalinė dėžutė pinigėliui įmesti, nes eis į savivaldybę ar į Seimą, todėl prašo paramos. Anot R. Mikėnienės, konkrečių šių dienų politikų Kurtuvėnų Užgavėnėse dar nepasitaikė, bet žmonės išradingai sugalvoja persirengti ir šiuolaikiškomis jūrininko, gelbėtojo, klouno, kunigo, plėšiko ar kitokiomis šmaikščiomis kaukėmis.

„Esu iš šio krašto. Augau su 1909 m. gimusia močiute, kuri pasakodavo apie tas šventes. Anuomet mažiems vaikams, mergaitėms Užgavėnės buvo baisiausia šventė, nes persirengėliai vaikus bandydavo pagauti ir neštis parduoti, tai vaikai, pamatę persirengėlius, po visus namus išsislapstydavo, kad jų nerastų. Merginas visas bandydavo nupirkti, bergždinikė – geriausia veislė, brangiausiai nupirks. Pelenais barsto, į užantį vandenį pila. Užgavėnės būdavo siautulingos, gana šiurkščios“, – senąsias tradicijas primena kurtuvėniškė.

Pokyčiai: Kurtuvėnų Užgavėnės įtrauktos į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, tačiau kurtuvėniškė kultūros darbuotoja R. Mikėnienė pripažįsta, kad, išeinant vyresniajai kartai, senąsias tradicijas išsaugoti nelengva. / Šiaulių rajono savivaldybės Kultūros centro nuotr.

Jos nuomone, senais laikais, kai žmonės daug ko sau neleisdavo dėl religinių įsitikinimų, prietarų, susiklosčiusio gyvenimo būdo, būtent per Užgavėnes būdavo daug kas leidžiama ir atleidžiama, o suvaldyti tos šventės niekam nepavyko.

Žmonės Užgavėnių dieną gamindavo labai daug mėsiškų patiekalų, kepdavo blynų. Daug visi tą dieną valgydavo, ir išgerti sau leisdavo, nes 46 gavėnios dienos jau būdavo be jokio riebalo, tai žmonės leisdavo sau skaniai, sočiai ir daug prisivalgyti, išsidūkti.

Daug kur Lietuvoje įprasta, kad Užgavėnes vainikuoja išraiškingo stoto ir bruožų Morės sudeginimas, tačiau kurtuvėniškiai turi savo išskirtinę čiūčialą.

„Pas mus Kuotri kasmet vis kitokia sumeistravota. Ją nešioja ant karties, vežioja rogutėse arba arklio vežamam vežime. Kuotri simbolizuoja erotiškumą, linksmybes, surenka iš miestelio visą negatyvumą, todėl eitynių pabaigoje dainomis palydint sudeginama su tomis visomis blogybėmis ant laužo. Tai simbolizuoja visų nuodėmių už praeitus metus atleidimą per ugnį ir atgimimą naujiems metams. Savotiški viduramžiai“, – šypteli Kurtuvėnų meno vadovė.

Ar yra dėl ko įsižeisti?

Pastaraisiais metais vis pasigirsdavo raginimų nebešvęsti Užgavėnių, neva jose esantys personažai įžeidžia vienos ar kitos tautybės žmones, o gal net pažeidžia žmogaus teises.

Kurtuvėnuose meno vadove dirbanti ir gyvąją Užgavėnių tradiciją dar iš savo močiutės perėmusi R. Mikėnienė sutinka, kad dažnai tokie vertinimai atsiranda dėl šventės tradicijų neišmanymo.

Jos manymu, nuo senų senovės žmonės, gyvendami savo aplinkoje, patirdami ką nors nepažįstamo, nežinomo, nesuprantamo, visuomet stengdavosi perprasti: ar priimdami, ar atmesdami, ar pašmaikštaudami. Kiekvienoje bendruomenėje atsidūręs naujas žmogus turi integruotis į tą aplinką, į čia gyvenančią bendruomenę.

„Per metus išaiškėdavo, kas kaime ar miestelyje buvo piktas, tinginys, per daug išgerdavo ar kokių nuotykių turėjo. Užgavėnės tapdavo proga patraukti vieniems kitus per dantį, vieniems kitus savotiškai paauklėti: pavyzdžiui, vartus užriša, kokius buities rakandus paslepia ar ant stogo užkelia, užremia duris, jeigu į namus neįsileidžia. Tai tarsi priminimas: pagalvok pats, žmogau, kaip tu elgeisi per visus metus, kad tave per Užgavėnes taip šmaikštaujant skriaudžia“, – paaiškina R. Mikėnienė.

Turi būti bent vienas žiburiukas, kuris pasiūlytų prisijungti pažaisti tą smagų žaidimą – persirengėliais pabūti, pasimokyti Užgavėnių dainų,  labai gražių, šmaikščių.

Kitų tautybių žmonės paprastai irgi būdavo aktyvūs vietos bendruomenių nariai: užsiimdavo prekyba, gydydavo, pasiūlydavo burtų ar vaistų. „Vietos žmonių gyvenimo būdui tai būdavo neįprasta, todėl per Užgavėnes kurdavo jų kaukes tarsi bandydami įsikūnyti ir patirti kito žmogaus būdą: ir aš noriu pabūti tuo prekeiviu, kitos tautos atstovu, kaip aš atrodysiu, kaip aš jį matau, kaip elgiuosi jo kailyje, – persirengimo ir kaukių prasmę aiškina pašnekovė. – Lygiai tas pats ir su gyvūnų kaukėmis. Gervė, meška, ožys, arklys – tie gyvūnai irgi gyveno šalia žmogaus nuo seno, taigi gyvūnų kaukės irgi buvo tarsi būdas susitapatinti su jais, įsikūnyti. Žmonės pasislėpdavo po kaukėmis ir leisdavo sau pakvailioti, išsišėlti, lankydami kaimynus išreikšti save per tą kaukę.“

Gervė per Užgavėnes visus snapu užkabinėja, kleksi, barškina snapu, lenda į kišenes, tikrina visus puodus – bando maisto paragauti. Arkliukas prašo šieno. Ožys visus laisto vandeniu: užeina į namus ir klausia, ar duosi kopūstą, jeigu neduoda, sako: „Aš tave apmyšiu“ ir laisto vandeniu.

„Kiekvienas turi savo funkcijas ir persirengę tomis kaukėmis žmonės įsikūnija į tuos gyvūnus ar kitokius, nei jie, žmones. Ši tradicija ir šiandien išlikusi. Kur čia diskriminacija ar patyčios? Tai šventė. Tik mes dabar sunkiai priimame viską, ypač kitokius, nei įpratę, esame pasidarę labai jautrūs, tai ir Užgavėnės užkliūva“, – pastebi kultūros darbuotoja.

Ypatingai: Plateliai nuo seno garsėja ne tik Užgavėnėmis, bet ir ličynų (kaukių) meistrais. / A. Kuprelytės nuotr.

Nepaisė sovietų draudimų

Kurtuvėnuose Užgavėnių šventimo tradicija gyvuoja jau daug metų. Vis tik savotiškas šios šventės atgimimas siejamas su 1971-aisiais, kai vietos mokytojos Janinos Čepulytės-Lukoševičienės iniciatyva ir pastangomis kurtuvėniškiai ėmė vėl puoštis medinėmis kaukėmis, vadinamomis ličynomis, vėl prasidėjo persirengėlių kieminėjimai, bet sovietinei valdžiai tai nepatiko, tad šventę bandyta slopinti.

Kaip skelbia Nacionalinis kultūros centras, Kurtuvėnų Užgavėnės tapo savotiška pasipriešinimo sovietinei santvarkai forma – žmonės linksmindavosi ir niekas jiems nieko negalėjo padaryti.

„Tuomet, sovietmečiu, Užgavėnės nelabai galėjo būti viešai švenčiamos. Bandyta jas paversti žiemos palydų švente, švenčiama šeštadienį prieš tikrąsias Užgavėnes. Tačiau antradienį, tikrąją Užgavėnių dieną, patykiukais žmonės, ypač vaikai, persirengdavo ir kieminėdavo po kiemus. Tradicija išlaikyta ir perduota, – džiaugiasi R. Mikėnienė ir pasidalija savo vaikystės prisiminimais: – Mano tėvai gyveno nedideliame kaime. Nors buvo draudžiama, jie, kokie keturi–šeši žmonės, persirengę, su kaukėmis, susėsdavo į vežėčias, pasiimdavo akordeoną ir važiuodavo. Pas vieną kaimyną pašoka, pabūna, važiuoja pas kitą. Telefonų tuomet nebūdavo, bet labai greitai  pasklisdavo garsas, kad jau važinėjasi persirengėliai.“

Mažieji persirengėliai atneša laimę į namus. Juos būtinai reikia  apdovanoti, kad namuose visus metus gyventų laimė.

Anot pašnekovės, vaikai buvo nenutrūkstama Užgavėnių grandinė – jie kiekvienais metais apie vidurdienį keliaudavo per kiemus su kaukėmis. „Ypač sovietmečiu persirengėlių vaikų žmonės labai laukdavo. Jeigu jau vaikas užėjo, tai būdavo laikoma palaiminimu tiems namams. Žmonės pasiruošdavo: ir skanių čirvinių blynų prikepdavo, ir kapeikų paaukodavo ar kokį skanėstą, saldainį duodavo“, – pasakoja kurtuvėniškė.

Atneša į namus laimę

Ypatingas Užgavėnių atgimimas prasidėjo 1992 m., kai įsikūrė Kurtuvėnų regioninis parkas ir kartu su vietos gyventojais imta vėl švęsti šią šventę, tapusia didžiausia metų švente, jungiančia bendruomenę.

2003 m. iš vietinio etnografinio ansamblio susikūrė folkloro ansamblis „Kurtuovė“, kurio tuometė vadovė Edita Ramančionienė stengėsi puoselėti vietos tradicijas, sukvietė senąsias dainininkes, mokė liaudies dainų. Dabar tai tęsia R. Mikėnienė, vadovaujanti „Kurtuovės“ ansambliui.

„Didžiuojamės žmonėmis, padedančiais mums puoštis gražiomis kaukėmis. Buvo liaudies meistrai Vitalijus Lukošaitis ir Enrikas Mejeris,  apie 1970 m. išdrožę tas autentiškas ličynas. Vietos meistrai Aurimas Šimkus, Laimonas Bartkus, Darius Ramančionis labai gražių ličynų yra pagaminę ir puoselėja senąsias tradicijas. Dabar kartu su mumis Užgavėnes švenčia garsus kaukių meistras Saulius Tamulis, taip pat Jonas Vaicekauskas. Jie yra liaudies meistrai, drožia, gamina medines kaukes. Jomis puošiamės ir kasmet važiuojame į Užgavėnių šventę Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse – reprezentuojame Kurtuvėnų Užgavėnių tradiciją su „Kurtuovės“ ansambliu. Labai daug mums padeda ir Sofija Popova-Stanelytė“, – su pasididžiavimu Užgavėnių tradicijos puoselėtojus vardija R. Mikėnienė.

Organizatorių nuotr.

Jos teigimu, būtent šių žmonių pastangomis Užgavėnių tradicija Kurtuvėnuose gyvuoja, nors žmonių mažėja, vaikų miestelyje vos keli belikę. „Nelengva išsaugoti tradicijas. Laikas, deja, mums negailestingas. Senieji žmonės, kurie išsaugojo tą tradiciją iš senų laikų, mus palieka. Jie dar prisimindavo senąsias Užgavėnes, kuriose patys dalyvaudavo, ir stengėsi mus palaikyti, patarti, kaip daryti, koks tas veselininkų pulkas turi būti. Dabar bendruomenė keičiasi. Namus perka nauji gyventojai, todėl gana sunku bendruomenę suburti. Vieni noriai priima mūsų tradicijas, o kiti tiesiog vartus užsidaro ir mes juos aplenkiame“, – šypteli Kurtuvėnų meno vadovė ir mėgėjų teatro režisierė.

Kaip šiuolaikiniam žmogui švęsti Užgavėnes, kai, atrodo, visi skuba, kaukes gaminti, juolab – iš medžio drožti, laiko nelieka ir gausybės patiekalų greičiausiai jau niekas negamina?

„Viskas priklauso nuo paties žmogaus, ko jis nori. Vienas Užgavėnių nepašvęsi. Turi būti susitelkimas – bent vienas žiburiukas, kuris pasiūlytų prisijungti pažaisti tą smagų žaidimą – persirengėliais pabūti, pasimokyti Užgavėnių dainų, labai gražių, šmaikščių“, – siūlo R. Mikėnienė ir ragina pasiieškoti meistrų ir įsigyti medinę kaukę,  reprezentuojančią Lietuvą ir mūsų tautos tradicijas.

„Vaikus reikia paskatinti persirengti, užsidėti kaukę – tai labai gražu. Svarbu, kad žmonės, pas kuriuos persirengėliai užeina, juos priimtų, nebijotų įsileisti, pavaišintų ar kokį centą paaukotų. Pas mus kaime sakydavo, kad mažieji persirengėliai atneša laimę į namus. Juos būtinai reikia apdovanoti, kad namuose visus metus gyventų laimė. O kas nenori namuose laimės?“ – retoriškai klausia Kurtuvėnų Užgavėnių puoselėtoja.

Kuo išskirtinės Platelių Užgavėnės?

Aldona Kuprelytė

Žemaitijos nacionalinio parko Kraštovaizdžio skyriaus specialistė, kultūrologė

A. Vilko nuotr.

Iki šių dienų Užgavėnės Plateliuose švenčiamos dvi dienas – pirmadienį yra Mažosios Užgavėnės, antradienį – Didžiosios.

Pirmadienį po pietų eidavo ubagais. Tai buvo nedidelės grupelės po dvi, tris ar keturias moteris ir pusmerges. Dabar pirmadienį eina tik mažieji persirengėliai, moterys ubagais nebeina. Antradienį eidavo didieji persirengėliai – tik vyrai, persirengę įvairiais moteriškais ir vyriškais veikėjais. Šiais laikais moterys eina antradienį kartu su vyrais.

Pagrindiniai Užgavėnių veikėjai Plateliuose: seniausi – gervė, ožys, meška, velnias; vėlesni – daktarai, giltinė, čigonai, vestuvininkai, kareiviai (caro, sovietiniai ar kitokie, priklausė nuo laikmečio), Kanapinis, Lašininis.

Užgavėnių tradicija Plateliuose niekuomet nebuvo nutrūkusi, net karo metais žmonės per Užgavėnes eidavo persirengėliais.

Seniau kompanijos važinėdavosi arkliais arba eidavo pėsčiomis po kaimus, Platelių miestelį, dabar tik Morę arklys veža, o persirengėliai eina pėsti arba važiuoja automobiliais, kai kas – net traktoriumi. Kaukės dabar gaminamos iš įvairesnių medžiagų.

Persirengėlių kompanijai vadovavo Užgavėnių vadas. Persirengėlių grupėje buvo rinkikas, dar vadintas kiaušianešiu, ir vienas arba du muzikantai. Grupės būdavo didelės, iki penkiolikos žmonių, veždavosi Morę, kurią vakare sudegindavo. Užgavėnės baigdavosi Ubagų baliumi, dar vadinamu vesele.

Visoje Lietuvoje per Užgavėnes važinėdavosi arkliais, laistydavosi vandeniu, sūpuodavosi sūpuoklėse, kurias žemaičiai vadina lingynėmis.

Seniau Užgavėnių šventės apeigos buvo atliekamos, kad ūkininkams užaugtų geresnis derlius, gyvuliai sveiki augtų, karvės daug pieno duotų. Žmogus dabar mano esantis mažiau priklausomas nuo gamtos, niekas nebeatlieka apeigų, kad derlius būtų geresnis. Žmonių, gyvenančių iš žemės ūkio, dabar irgi mažuma. Svarbu buvo surasti ir netekėjusias mergeles (bergždinikes). Laikui bėgant, keitėsi personažai, Užgavėnių šventės sakralumas nunyko.

Plateliai nuo seno garsėja ne tik Užgavėnėmis, bet ir ličynų (kaukių) meistrais. 1996 m. Žemaitijos nacionalinis parkas pirmą kartą Platelių informacijos centre organizavo Užgavėnių kaukių parodą. Nuo 1999 m. jau visos Žemaitijos Užgavėnių kaukių parodos vyksta Platelių dvaro svirne. Nuo 2000 m. paroda tapo konkursu. Nuo 2002 m. vertintos ne tik tradicinės Užgavėnių kaukės, bet ir dekoratyvinės.

1996 m. Žemaitijos nacionalinio parko direkcija įsigijo pirmąsias Užgavėnių kaukes. Šiuo metu kolekcijoje – apie 400 kaukių iš visos Žemaitijos, turime ir Didžiosios Lietuvos kaukių. Idėja kurti Užgavėnių kaukių ekspoziciją kilo pirmajam Žemaitijos nacionalinio parko direktoriui Vidmantui Bezarui. Platelių dvaro arklidėje yra vienintelė Lietuvoje Užgavėnių kaukių ekspozicija.

Plateliškiai ir aplinkinių kaimų žmones taiso senas kaukes, gamina naujas. Jos dabar gali būti ne tik iš medžio, bet ir megztos, iš audinių sudaigstytos, iš kailių, iš popieriaus. Turime ir meistrų, kurie gali išdrožti medinių kaukių: tai Rita Jonušaitė-Kalpokienė, Vytas Jaugėla, Antanas Vaškys.

Grūšlaukės Užgavėnės papildė kultūros paveldo sąvadą

Įamžino: Prancūzijos dokumentinių kino filmų studija „Les Films Figures Libres“ 2019 m. sukūrė dokumentinį kino filmą ir apie Grūšlaukės „laukinius žmones“. / R. Stonkuvienės nuotr.

• Šiemet į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įrašytos Užgavėnės Grūšlaukėje (Kretingos r.), jų šaknys siekia daugiau negu 100 metų. Grūšlaukės Užgavėnių svarbą liudija ir tai, kad ši tradicija išliko gyva nepriklausomai nuo istorinių ir politinių pokyčių. Grūšlaukiškiams tai viena svarbiausių metų švenčių. Tądien į Grūšlaukę stengiasi atvykti ir čia gimę, augę žmonės. Dalyvaujantys vaikštynėse dažniausiai perima kaukes ir personažus, kuriuos anksčiau kūrė jų tėvai ir seneliai.

• Užgavėnių rytą persirengėliai ir muzikantai pradeda triukšmingas vaikštynes, trunkančias beveik 10 valandų, aplanko kiekvieną sodybą ir sveikina šeimininkus dainomis, šokiais, juokais, išdaigomis. Persirengėliai dėvi unikalias kaukes, kurias gamina vietiniai meistrai. Jiems būtina aplankyti kiekvieną sodybą, pasveikinti šeimininkus prakalbomis, dainomis, pašokdinti ir palinksminti juokais. Šeimininkai dosniai atsidėkoja nuoširdžiu priėmimu ir vaišėmis.

• Svarbus Užgavėnių momentas – Morės sudeginimas, simbolizuojantis žiemos pabaigą ir pavasario pradžią. Po vaikštynių kaimo aikštėje rengiamas šventinis susibūrimas su blynais, arbata, šokiais, žaidimais ir įvairiais linksmintojais.

Užgavėnių burtai

• Koks Užgavėnių dieną oras, toks bus oras ir vasarą. Jei Užgavėnių dieną sninga, tą metą bitės daug medaus prineša.

• Jei Užgavėnių dieną sninga, tą metą bitės spies. Gali kelis kartus spiečius leisti.

• Užgavėnių dieną paimama linų pluošto sauja ir sukama į siūlą. Kuo ilgesnis ištęsiamas siūlas, tuo ilgesni ateinančią vasarą linai užaugsią.

• Užgavėnių dieną jaunimas, suaugusieji važiuodavo pasivažinėti, kad linai užderėtų, geresni užaugtų.

• Jei Užgavėnių dieną besivažinėjant iš rogių išvirsta mergina, ji tą metą ištekės, jei vaikinas – jis tą metą iš savo šeimos išsiskirs – ves.

• Jei Užgavėnės be sniego, plika, tą metą bus reti, prasti rugiai ir žieminiai kviečiai – pūrai.

• Jei Užgavėnės mėnesio pabaigoje, tą metą bus geras javų derlius.

• Užgavėnių dieną ūkininkai eina į savo sodą, barsto žirnius, kad tą metą daug obuolių jiems užaugtų.

• Jei Užgavėnių dieną bus saulėta, bus gražus, šiltas, sausas pavasaris.

• Jei Užgavėnių dieną verpsi, tų metų linuose pelės lizdus suks.

• Užgavėnių dieną negalima siūti rūbų, jie greit susidėvės (suplyš).

• Užgavėnių dieną negalima virvių (šniūrų), pančių sukti (vyti), pelės tuos pančius, virves sukirs.

• Jei Užgavėnių dieną linksmai praleisi, daug kartų sočiai valgysi mėsos, blynų, visus metus gerai valgysi.

Parengė Aldona Kuprelytė

Kas laukia per šias Ožgavėnes Rumšiškėse?

Ožių melžimas, ragučių gydymas, velnių ir raganų baidynės, žirgų lenktynės, gervių peštynės, meškų maurojimas, blynų vartaliojimas, šiupinio maišymas, Lašininio kapituliacija, Kanapinio inauguracija ir atsisveikinimas su visomis žiemos negandomis, kurios supleškės kartu su More! Būryje ir ne po vieną iš kiemų varysim žiemą! Šiemet kviečiame atšokti į Ožgavėnes su ožiais! Kovo 1 d. 12 val. kils didžiulis Ožgavėnių siautulys Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse. Nelik namuose – prisijunk prie šventinio šurmulio ir bent trumpam pamiršk visas blogas mintis ir negandas!

Lietuvos etnografijos muziejaus inf.

Kaip persirengti ožiu?

• Ožiai apsiaučiami išverstais kailiniais, rankas iškiša per kailinių rankovę, ant suimtų kūlokų pririša žieminę kepurę, kuriai iš abiejų pusių įmaliavoja kreida akis ir pritaiso medinius rantuotus ragus.

• Ožys tarp kojų turi prisirišęs vilnonę kojinę, pilną pelenų, – tai ožio kulė. Kiti persirengėliai tyčia kapoja per tą kulę, kad pelenai dulkėtų.

• Ožiu rėdomasis apsivelka išverstais kailiniais, eina visomis keturiomis – kojomis ir rankomis. Po pilvu pasikabina kokį kapšelį pelenų, kuriuos bešokinėdamas dulkina. Ragus nusipina iš šiaudų, pritaiso uodegėlę, kurią virvute judinamas ožys šokinėja ir bliauna.

• Paimamas vežlankis, prie galų pritvirtinama įtempta virvė. Vežlankis apžergiamas, galai išsikiša į viršų, virvė laikosi per petį. Prie pirmojo galo pririšamas išriestomis šakomis kelmas. Apsisupama balta drobule, kuri apsiuvama prie ragų ir uodegos, kad žmogaus veido nesimatytų. Apsitaisiusio ožio iš po drobulės kojų irgi nesimato. Prie antrojo vežlankio galo pririštas kulis. Barzda padaroma iš linų, ragai apsmaluojami, kad nedraskytų.

• Kad ožio smalsuoliai nepešiotų, jo uodegą padaro iš dagilių. Kartais uodega būna ir iš vatos – užpylus vandeniu, besišvaistydamas po trobą, ožys visus aptaško.

• Ožio kaukė laikytina vienu svarbesnių žemaičių Užgavėnių persirengėlių būrio personažų. Šios kaukės nebuvo Rytų Aukštaitijoje ir Užnemunėje.

Lietuvos etnografijos muziejaus inf.