Devynių amatų meistras

„Tai turbūt vienintelė šventė, kuri sujungia tiek kūrybiškumą, tiek bendruomeniškumą. Kūčios yra šeimos šventė, jos neturi tiek kūrybiškumo kiek Užgavėnių karnavalas, švenčiamas ne šeimoje, o bendruomenėje“, – aiškina pašnekovas.

Savo įvairioms meninėms veikloms, tarp kurių – ir Užgavėnių kaukių gamyba, du jauni žmonės turi sugalvoję ir prasmingą pavadinimą – „Mylika“ (nuo žodžio „myli“). Juo prisistato ir socialiniuose tinkluose.

Paklaustas, ką Šoriai myli, Povilas juokiasi, kad pirmiausia juodu myli vienas kitą, tuomet – savo aštuonmetę dukrelę Vakarę, kuri vos dvejų metukų nupiešė tėvelių kūrybos veikloms logotipą. Beje, labai panašų į Užgavėnių kaukę. Po tuo paveikslėliu, panašiu į kiškio galvą su ilgomis ausimis, slepiasi daugybė Šorių kūrybos veiklų. Tai ir Užgavėnių kaukių gamyba ir edukacijos, ir tekstilinių šviestuvų dirbtuvės, pabodusių drabužių atnaujinimas batikos technika ir kt. Drauge kuria ir mažąją architektūrą renginiams – šviečiančias tekstilines arba nendrines skulptūras.

Viską pora daro laisvu nuo pagrindinių darbų metu. „Ketverius metus iš eilės kūriau smėlio skulptūras Juodkrantėje. Pastarąjį kartą kūriau vėlę,  lipančią ant krikšto – vietinio antkapinio paminkliuko, kokių rasite senosiose Nidos kapinaitėse. Vėlė turėjo keletą pavidalų, o jie atrodė kaip Užgavėnių personažai: arklys, meška, gervė“, – išveda gražią paralelę su artėjančia švente Povilas.

Pasirodo, jis – dar ir mažosios plastikos skulptūrų autorius, surengęs ne vieną savo darbų parodą.

Seniausia: pati archajiškiausia iš visų zoomorfinių kaukių – meškos. / A. Zavackienės ir P. Šorio asmeninio archyvo nuotr.

Kaukės – mėgstamas hobis

Povilas su būsimąja žmona Kristina susipažino Klaipėdoje – dalyvavo nendrinių skulptūrų kūrimo dirbtuvėse. Kristiną į talką – padėti jas rišti – pasikvietė Povilo projekto bendraautorė. Tuomet jaunuoliai ir pajuto vienas kitam simpatiją.

Pagal specialybę Kristina yra tekstilininkė, Povilas – architektas. Vis dėlto pagal veiklas vyras labiau save vadina skulptoriumi. „Gamindavau mažosios plastikos skulptūras iš žalvario, pastaruoju metu lipdau iš bičių vaško“, – dalijasi pašnekovas, šiuo metu su šeima įsikūręs Anykščių ir Utenos sandūroje.

Kai Klaipėdos etnokultūros darbuotojų prašymu pradėjo gaminti pirmąsias Užgavėnių kaukes – su viena jų nutarė pasirodyti dukrelei. Nė nepagalvojo, kad mažylę ji išgąsdins.

„Vakarei buvo labai baisu, kad nebeliko tėčio, – tik kažkoks vaiduoklis. Todėl porą metų Vakarė bijojo tiek persirengėlių, tiek ir kaukių, prašė jų niekada daugiau nesidėti“, – šypsosi tėtis, prisiminęs nelabai vykusią pirmąją dukros pažintį su šia Užgavėnių tradicija.

Žiūrint į XX a. pirmosios pusės Užgavėnių nuotraukas matyti, kad kaimo gyventojai kaukes gamino iš to, ką turėjo po ranka: medžių tošies, avikailių skiaučių, prie kurių priklijuodavo lininius ūsus, barzdas. Naudojo beržų, drebulių, eglių žievę. Kiek vėliau – minkštesnę ir lengviau apdirbamą liepų.

Po Pirmojo pasaulinio karo pradėjo plisti papjė mašė technika. Kaukės darėsi ne tokios statiškos kaip iki tol, o labiau personalizuotos, su įdomiais charakteriais. Kuo toliau, tuo daugiau dėmesio buvo skiriama ne tradicijoms, o pramogai.

Nuo to karto, kai Šoriai dalyvavo pirmoje Užgavėnių mugėje Klaipėdoje, kaukių gamyba užsikrėtė visiems laikams. „Deja, pirmųjų kaukių pardavėme nedaug. Jas taip išdailinome, kad savikaina buvo labai brangi“, – prisipažįsta menininkas ir sako, kad po to karto jiems teko gerokai patobulinti kaukių gamybos technologiją, t. y. ją supaprastinti ir suefektyvinti.

Procesas: vadinamojo kramtyto popieriaus technologija, labiau žinoma papjė mašė vardu, puikiai tinka Užgavėnių kaukėms gaminti. / A. Zavackienės ir P. Šorio asmeninio archyvo nuotr.

Kramtyto popieriaus technika

Papjė mašė, išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia kramtytą popierių. Iš tiesų tai plastiška popieriaus skiautelių pavidalo masė, sumaišyta su klijais. Povilas sutiko pasidalyti savo atradimais ir Užgavėnių kaukių gamybos paslaptimis.

„Svarbiausia, – sako jis, – yra pats procesas. Smagu prieš Užgavėnes kaukes gaminti šeimoje ar draugų būrelyje – nors ir nedidelėje, tačiau bendruomenėje. Tėvams – su vaikais, vaikams – su draugais.“

Pagrindinė žaliava – baltas kopijavimo popierius, kuris, anot menininko, yra kur kas plastiškenis nei laikraščiai ar popieriniai rankšluosčiai.

Jei sugalvosite tokią kaukę pradėti gaminti dar šiandien, iki antradienio, Užgavėnių dienos, tikrai suspėsite. Reikės 3 l talpos stiklainio, plastilino, šlakelio aliejaus, lipalo, guašo arba akrilinių dažų.

Ant stiklainio iš plastilino nulipdykite iškilų norimo Užgavėnių personažo veidą. Uždenkite jį maistine plėvele arba ištepkite plastiliną aliejumi, kad popierinę kaukę paskui galėtumėte nuimti nuo lekalo. Povilas iš savo patirties labiau rekomenduoja aliejų, nes plėvelė slidinėja ir nepatogi pirmiesiems popieriaus sluoksniams tvirtinti.

Kopijavimo popierių suplėšykite skuteliais, mirkykite juos į lipalo ir vandens mišinį (tinka ir tapetų klijai), tuomet sluoksniais lipdykite ant plastilininio lekalo.

Kad kaukė būtų pakankamai tvirta, reikėtų bent penkių šešių popieriaus sluoksnių. Tai padarę, stiklainį su kaukės pusgaminiu statykite prie šilto radiatoriaus ir laukite, kol sluoksniai išdžius. Tuomet dažykite akriliniais dažais ar guašu, padenkite laku, kad kaukė gražiai blizgėtų. Vietoj intensyvaus kvapo lako tinka ir lipalo tirpalas.

Vis dėlto neapsigaukite – gaminti Užgavėnių kaukes ne taip lengva, kaip gali pasirodyti. Pabandęs kiekvienas pasakys, kad lipalas įkyriai limpa prie pirštų, o jaunesnio amžiaus vaikams dažnai pritrūksta kantrybės užlipdyti visus šešis popieriaus sluoksnius. Idealiausias variantas – kad Užgavėnių kaukes gamintų visa šeima. Juk smagu ne tik pamatyti gražų rezultatą, bet ir praleisti laiką kartu su mylimais žmonėmis.

Populiarina archajišką tradiciją

Pačios seniausios kaukės iliustruoja ryšį su mirusiųjų pasauliu: giltinė, velnias, taip pat raguoti ir gauruoti gyvūnai – ožys, meška.

Pačios populiariausios, anot Šorių, – meškutės, ožiukų, lapių, vilkų, pelėdų, raganaičių kaukės. „Vakarės svajonė šįmet – būti lape, nes turi pasidariusi lapės kaukę, tik vis dar laukia pažadėtos pūkuotos lapės uodegos“, – juokiasi tėtis.

Paklaustas, ar jau žino, po kokia kauke pasislėpęs gąsdins žiemą pats, susimąsto. Kadangi niekada nebuvo gerve, turbūt slėpsis po ja, juolab kad tai viena pačių archajiškiausių kaukių.

„Kalbant paprastai, tikėta, kad gervė padeda susilaukti vaikų. Ji yra gausios šeimos palydovė. Giminės, tautos išlikimas senovėje buvo labai aktualus, beje, kaip ir šiais laikais“, – sako menininkas ir pagalvojęs tikslina, kad juodu su žmona kaukių turi gausybę, tad kokios Užgavėnių dieną norėsis – tokią ir pasirinks.

Vis dėlto, prisipažįsta, abu turi misiją skleisti archajiškų Užgavėnių kaukių tradiciją. „Meškų, gervių, t. y. laukinių gyvūnų, paukščių, kaukės galbūt atėjo iš senųjų gentinių laikų, kai žmonės vertėsi medžiokle, o prieš ją atlikdavo tam tikras apeigas. Kai prisijaukino gyvūnus, Užgavėnių procesijoje atsirado arklys, ožys. Dar vėliau žmonės pamatė kitokių negu jie: čigonų, žydų, vengrų, vokietukų ir juos taip pat ėmė jaukintis per Užgavėnių papročius“, – savotišką kaukių evoliuciją dėsto jų kūrėjas.

Pati seniausia iš mitinių būtybių yra giltinė. Kiek naujesni, bet dar ikikrikščioniški personažai – velnias, ragana. „Arklys, nors ir naujesnis, tačiau labai svarbus, nes mitiniame kontekste gali keliauti tiek į dangų, tiek į požemius“, – aiškina Povilas.

Jo dukrytei Vakarei Užgavėnės – viena iš laukiamiausių švenčių, tačiau ji rūpi ne visiems vaikams. Dauguma labiau nori švęsti Helovyną, nes jis kur kas daugiau išpopuliarintas prekybininkų.

Asortimentas: ir kokių tik kaukių nėra pas Šorius – tik ne politizuotų! / A. Zavackienės ir P. Šorio asmeninio archyvo nuotr.

Helovynas – Užgavėnių vagis?

„Helovynas šių dienų vaikams yra kur kas svetingesnis negu Užgavėnės. Todėl bandome ir Užgavėnes padaryti jiems priimtinesnes. Kaip? Šalia tradicinių, archajiškų veikėjų pristatyti ir jiems artimesnius, labiau pažįstamus. Kalbu apie miško gyvūnus: lapes, vilkus, kiškius, pelėdas ir kt. Jais gali būti ir animacinių filmukų, vaikiškų knygelių personažai“, – aiškina P. Šorys ir priduria, kad čia reikėtų neprarasti saiko jausmo.

Kauniečiai ir Kaunui artimų miestelių gyventojai Užgavėnių švęsti vyksta į Rumšiškes, į Lietuvos liaudies buities muziejų, o uteniškių šeimos per šią šventę buriasi Joneliškio kaime, Joneliškio žirgyno teritorijoje.

„Labai puikūs savininkai, draugiška šeimoms su vaikais aplinka, – negaili gerų žodžių Joneliškio bendruomenei Povilas. – Vaikai, pasipuošę pačių gamintomis kaukėmis, kerta blynus, pramogauja su arkliukais, dalyvauja judriuose žaidimuose, stebi Kanapinio ir Lašininio dvikovą.“

Helovynas šių dienų vaikams yra kur kas svetingesnis negu Užgavėnės. Todėl bandome padaryti jas priimtinesnes. Šalia archajiškų veikėjų pristatyti ir jiems artimesnius, labiau pažįstamus.

Ar Šoriai laukia pavasario, kurio atėjimą simbolizuoja Kanapinio pergalė? Povilo žodžiais tariant, jo šeima žino, kad dalykai ateina ne tada, kai jų lauki, o tada, kai išmoksti džiaugtis šiuo momentu. Todėl jie neskubina pavasario, o mėgaujasi gražia žiema, dirba kasdienius  darbus Anykščiuose ir Utenoje, o kaukių darymą vadina ramiu, lėtu ir nuosekliu žiemos hobiu, kuriam pradėti ruoštis galėtų jau nuo vasaros.

Gavėnia – pagyventi lėčiau

Kai dvikovą laimėjęs Kanapinis paskelbia pasninką – septynias gavėnios savaites – Šoriai irgi bando jo laikytis. Sakoma, kad seniau žmonės pasninkaudavo natūraliai, kadangi buvo priversti taupyti. Ypač artėjant pavasariui, kai pradėdavo trūkti javų duonai, mėsos.

Šiais laikais, kai parduotuvėse gausu įvairiausių produktų, pasninko prasmė taip pat pakito. Labiau pasninkaujame dėl sveikatos, dėl religinių įsitikinimų. Vieni per gavėnią susilaiko nuo gyvulinės kilmės maisto, kiti atsisako cukraus, treti riboja socialinių tinklų naudojimą ir t. t.

Paklaustas, kokį pasninką šiais metais rinksis Povilas, vyras pateikia netikėtą atsakymą: „Mūsų su Vakare pasninkas – gavėnia be šiuolaikinės šokių muzikos, kurią labai mėgsta Vakarė, ir be vyresniųjų šokių muzikos stilių – regio ir kumbijos, kurių klausomės mes, suaugėliai. Tai yra tam, kad šiuo laiku pagyventume lėčiau, ramiau. Bandome niekur neskubėti, o dažniau sustoti ir padėkoti“, – surimtėja pašnekovas ir svarsto, kad tai daryti gyvenant kaime yra kur kas lengviau nei didmiestyje. Tačiau ir kaimo ritmas toks, kad dažnai tenka padėkoti tiesiog skubėjimo rutinoje.

Povilas mato ir dar vieną gražų sutapimą: tik tada, kai jis išmoko sustoti ir padėkoti, jo gyvenime atsirado mylima moteris – Kristina.

Anksčiau Povilas buvo didelis muzikinių renginių, ypač džiazo koncertų, mėgėjas, bet kartą dalyvavo džiazo festivalyje ir atėjo sotumo jausmas. „Keletą metų kūriau žalvarinių džiazo muzikantų skulptūrėles, nes dėl džiazo kultūros buvau pamišęs. Tų muzikantų parodą pristačiau 2016 m. „Kaunas Jazz“ festivalyje. Kai su šeima gyvenome Utenos rajone, lankiau profesionalaus perkusininko Sauliaus Auglio afrikietiškų būgnų pamokas“, – muzikinę savo pomėgių pusę atskleidžia menininkas, laisvalaikiu namuose pagrojantis ir gitaromis. Tik laiką, kad galėtų pagroti, sako, tenka taupyti, nes šiuo metu labiau domina prigimtinė lietuvių kultūra ir mitologija, tiksliau, baltiškųjų ir ikikrikščioniškųjų tradicijų prisitaikymas prie šių dienų.

A. Zavackienės ir P. Šorio asmeninio archyvo nuotr.

Švęskite triukšmingai

Užgavėnės – jau po kelių dienų. Kaip reikėtų jas tinkamai atšvęsti? „Nėra teisingo ar neteisingo būdo“, – sako Povilas ir linki, visų pirma, atšvęsti jas draugiškai.

Su niekuo nesusipykti arba, jei pyktis, tai tik juokais. Dar – triukšmingai išsirėkti. Pasilaistyti vandeniu. Uždegti kieme jei ne Morę, tai bent didelį laužą, kad visi juoduliai ir žiemos sunkumai jame supleškėtų. Kas be ko, – visą dieną valgyti daug blynų.

Paklaustas apie Užgavėnių ir politinių aktualijų ryšius, Povilas spėlioja, kokių naujų kaukių užderės šių metų Užgavėnių karnavale.

„Po pandemijos buvo galima išvysti koronaviruso pavidalo morių, prasidėjus karui Ukrainoje – iškraipytų putino grimasų, o šįmet, tikėtina, persirengėlių procesijoje atsiras ir rusiškus naratyvus perėmusių vadovų veidų. Ypač miestuose, kur tradiciniai karnavalai dažnai politizuojami, – prognozuoja kaukių kūrėjas. – Spėju, kad rajonuose šių veikėjų nematysime, nes kuo toliau į kaimą – tuo Užgavėnės natūralesnės, gamtiškesnės“, – džiaugiasi jis.