Apie mirtį – orų komentaruose

"Mirė Donskis. Donskis mirė oro uoste ką tik!" – interneto eterį vakar rytą be trijų minučių šeštą valandą išsprogdino liudininko šauksmas delfi.lt orų komentaruose.

Čia pat po keliolikos minučių atsirado dar vienas patvirtinimas: "Faktas tikras – Donskis mirė. Infarktas oro uoste, turėjo skristi per Rygą į Maskvą! Nepavyko atgaivinti."

Taip Lietuva išgirdo sunkiai įtikimą žinią – užgeso šviesulys, kurį galbūt ne visi suprato, tačiau jo unikalia atmintimi, stulbinama iškalba, išmintimi ir išskirtiniu aristokratiškumu nesižavėti buvo neįmanoma.

"Santykis buvo su juo labai šiltas ir be galo skaudu, kad nebėra L.Donskio. Itin skaudu jo artimiesiems, jo studentams, kuriuos jis mylėjo ir tikėjo, skaudu ir platesniam ratui žmonių, su kuriais vienaip ar kitaip jis bendravo. Kartu su L.Donskiu dirbome Europos Parlamente. Deja, ir aš pats nebeturėsiu išmintingo, labai išsilavinusio ir geranoriško, palankios sielos pokalbininko, bet mes visi jo neturėsime. Susimąstykime, ką turėjome, ir branginkime vienišo mąstytojo humanisto palikimą", – ragino profesorius V.Landsbergis.

Per Klaipėdą veriasi pasaulis

"Per Klaipėdą veriasi pasaulis. Per Klaipėdą jis atrandamas", – taip viename savo straipsnių apie iškiliausius klaipėdiečius dar 2012-aisiais rašė L.Donskis.

Bet ir jis pats seniai buvo tarp jų. Nors tai išgirdęs turbūt būtų nustebęs. Ir nenuostabu, nes kuklumas šiam korektiškam žmogui buvo įgimtas.

"Širdimi dar nesuvokiu, kad Leonido nebėra. Žinia apie jo mirtį buvo sukrečianti. Šio žmogaus netektį ne tik Lietuva, bet ir Europa veikiausiai įvertins tik po kurio laiko. Netekome ne tik filosofo humanisto, bet labai šviesaus žmogaus, turėjusio savo poziciją ir visada nuosekliai jos besilaikiusio. Jis buvo pavyzdys, kaip reikia išlikti pilietiškam ir būti piliečiu bei neatsitraukti nuo vertybių net ir sudėtingose situacijose", – dėstė Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.

Uostamiesčio vadovas tikino, jog L.Donskio mirtis klaipėdiečius palietė itin skaudžiai, nes jis – Klaipėdos krašto sūnus, ir prasitarė, kad reikėtų pagalvoti apie Leonido atminimo įprasminimą.

"Išėjo žmogus iš didžiosios raidės, išėjo asmenybė, kuria tikėjo ir niekada nenusivylė labai daug žmonių. Ir tai didelis dalykas", – teigė V.Grubliauskas.

Išpranašavo didžią ateitį

Tai, kad L.Donskis nepaprastas vaikas, dar labai ankstyvose klasėse pastebėjo jo mokytojai. Leonidas mokėsi Klaipėdos 19-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar M.Mažvydo progimnazija).

Muzikos mokytoja Vilmanta Gailiūnaitė pamena, kad su L.Donskiu susidūrė pačiais pirmais metais tik atėjusi dirbti į vidurinę. Jis esą labai išsiskyrė ne tik intelektu, bet ir pagarba mokytojams.

Anot pedagogės, jis ją vis paguosdavęs, kai mokiniai neklausydavo muzikos, nes "jie prie to nepriaugę".

Leonidas dar mokykloje domėjosi klasikine muzika, mokytoja pamena, kad su juo buvo labai įdomu diskutuoti apie muzikos istoriją.

Kita M.Mažvydo mokyklos pedagogė Danutė Kiškionienė asmeniškai pažinojo Leonidą ir jo šeimą, nes gyveno kaimynystėje.

Nuo pat pradinių klasių jis į mokyklą atėjo mokytis. Ne paslaptis – kai kurie vaikai ten ateina kitų dalykų.

"Nuo pat pirmos klasės jį supo būriai vaikų. Jis mokėjo pasakoti visokias istorijas ir tuo labai traukė visus. Dar ir šiandien pamenu kolegės lietuvių literatūros mokytojos a.a. Aldonos Žemaitienės įžvalgas, kad Leonidas bus didis žmogus ir neeilinė asmenybė, nes jis matė pasaulį visai kitomis akimis nei jo bendraamžiai. Tokių žmonių Lietuvoje mažai", – teigė D.Kiškionienė.

Žinojo tai, ko nežinojo kiti

Nors pastaruosius 20 metų L.Donskis gyveno Kaune, save jis laikė tikru klaipėdiečiu, į gyvenimą išėjusiu būtent iš uostamiesčio.

Leonidas mokėsi 19-ojoje vidurinėje mokykloje, į kurią vaikščiodavo iš tėvų buto, esančio Baltijos prospekte.

Būtent iš šios mokyklos ėmė sklisti žinia apie vunderkindą, galintį groti, dainuoti, cituoti, reikšti įžvalgas ir nesustojant vardyti įvairiausių kompozitorių, rašytojų, sportininkų, visuomenės veikėjų pavardes. Jų, kaip ir istorinių ar kultūros faktų, jis žinojo begalę.

Profesorius pats yra pasakojęs, kad kol kiti berniukai žaisdavo futbolą, jis skaitydavo knygas ir, kai kieme vaikai dėl to ėmė tyčiotis, būsimasis filosofas juos pribloškė išvardijęs visą plejadą garsiausių pasaulio futbolininkų ir jų laimėjimų pasaulinėje sporto arenoje. To negalėjo padaryti joks kitas vaikas Klaipėdoje.

Tuomet nebuvo nei internetinės duomenų paieškos sistemos "Google", nei "Vikipedijos".

Tačiau tai nesutrukdė būsimajam filosofui žinoti dalykus, apie kuriuos duomenų tuomet niekaip nebuvo įmanoma rasti.

Paklaustas jis galėjo išvardyti visus Nyderlandų futbolo klubo "Ajax" žaidėjus, pasakyti, kiek prancūzų poetas ir nusikaltėlis François Villonas parašė baladžių, arba pranešti, kad tikrasis italų pornožvaigždės Cicciolinos vardas ir pavardė yra Ilona Staller.

Uždainavo S.Quatro balsu

Tačiau labiausiai jis nustebino 1979 m., kai pasirodė Klaipėdos mokyklų vokalinių instrumentinių ansamblių apžiūroje, kur su bendraminčiais sudainavo didelio populiarumo 1978-aisiais susilaukusią Suzi Quatro ir Chris Norman'o dainą "Stumblin' In".

L.Donskis 19-osios vidurinės mokyklos ansamblyje skambino pianinu ir atliko "moterišką" S.Quatro vokalo partiją.

Peržiūroje dalyvavusiems žmonėms tai buvo taip netikėta, kad iš pradžių niekas negalėjo suprasti, iš kur salėje staiga atsirado ta amerikiečių rokerė, – galima buvo pamanyti, jog dainuoja pati S.Quatro, nes Leonidas sugebėjo idealiai pamėgdžioti jos balsą.

Beje, tame ansamblyje mušamaisiais tuo metu grojo artimas L.Donskio draugas Žilvinas Sikorskis, kuris yra Drąsiaus Kedžio pusbrolis.

Būsimasis filosofas mokėjo dainuoti ne tik S.Quatro, bet ir baltarusių grupės "Pesniary" vokalisto bei graikų dainininko Demis Roussos balsu.

Įspūdingai pritardamas gitara jis traukdavo ir roko grupės UFO baladę "Belladonna".

Realūs genialumo bruožai

Būdamas mokinys L.Donskis stebino ne tik muzikiniais sugebėjimais, bet ir mokėjimu sklandžiai ir logiškai išdėstyti savo argumentus, atremti kritiką.

Dar mokydamasis mokykloje jis dalyvavo miesto moksleivių kūrybos konkurse, kurį organizavo laikraštis "Tarybinė Klaipėda". Šiam konkursui Leonidas pateikė interviu su dainininku Simonu Donskovu, kuris buvo jo giminaitis.

Šis žurnalistinis bandymas kažkodėl nepatiko šviesaus atminimo korespondentui Pranui Martinkui, kuris labai karštai ir kritiškai išdėstė savo pastabas ir net suabejojo, ar interviu apskritai derėjo imti būtent iš šio dainininko.

Toks griežtas požiūris nesutrikdė Leonido. Jis taip drąsiai ir logiškai atrėmė įsikarščiavusio P.Martinkaus priekaištus, kad šiam beliko tik patylėti.

Tuomet prakalbo ir viena 19-osios vidurinės mokyklos mokytoja, kuri pasiūlė korespondentui būti ne tik kritiku, bet dar ir šiek tiek pedagogu. Nė vienas jau tada neabejojo: L.Donskis – genialumo bruožų turinti asmenybė.

Bičiuliams trūks Liukos

Nuo vaikystės L.Donskį pažinojęs buvęs dienraščio "Klaipėda" vyriausiasis redaktorius Voldemaras Puodžiūnas tikino, kad jį pribloškė bičiulio mirtis.

"Artimi draugai jį vadindavo Liuka. Mes su juo mokėmės skirtingose mokyklose, tačiau nuolat susidurdavome, nes abu muzikavome. Jis grojo vienos mokyklos ansamblyje, aš – kitos", – pasakojo V.Puodžiūnas.

V.Puodžiūnas su L.Donskiu susidurdavo sovietiniais laikais vykusių estradinių kolektyvų apžiūrose. Bičiuliai konkuravo tarpusavyje, tačiau tai vyko tik scenoje.

"Vaikystėje juk viskas kitaip, kokia ten konkurencija. Liuka buvo išdykęs, tuo metu jis lankė imtynių treniruotes. O viskas prasidėjo nuo to, kad vaikystėje jis sulaukdavo patyčių dėl savo svorio. Kad sugebėtų apsiginti nuo neišauklėtų chuliganėlių, jis nusprendė sportuoti", – pasakojo vaikystės bičiulis.

Tačiau ne tik tvirta ranka tarp klasės draugų garsėjo L.Donskis.

"Dar būdamas 5-oje ar 6-oje klasėje jau skaitė Homero "Iliadą" ir "Odisėją". Jis turėjo fenomenalią atmintį, lyg fotografuodavo puslapius atmintyje, todėl galėdavo pacituoti bet kurią "Iliados" vietą", – prisiminė V.Puodžiūnas.

Vidinė energija degino

Antra L.Donskio aistra buvo sportas.

"O tiksliau – futbolas. Olandijos rinktinė buvo pati mylimiausia, jis viską apie ją žinojo. Su šiuo žmogumi buvo galima kalbėti apie ką tik nori – nuo muzikos, politikos, teatro, meno iki sporto", – prisiminė V.Puodžiūnas.

Tiesa, ne visomis pokalbių temomis bičiuliai sutardavo.

"Jis buvo komunikavimo pavyzdys. Kaip bebūtų suerzintas, niekuomet neparodydavo nepagarbos pašnekovui. Visuomet gebėdavo išlaikyti pagarbų toną. Iš jo man pačiam teko mokytis. Tačiau ne visuomet aš pritardavau jo požiūriui. Vienoje paskutinių diskusijų mes su juo susiginčijome. Tai įvyko dėl imigracijos bangos, kuri užplūdo Europą", – prisiminė V.Puodžiūnas.

L.Donskis palaikė daugiatautės Europos viziją, o V.Puodžiūnas bičiuliui prieštaravo, įtardamas, kad artėja civilizacijų konfliktas.

Kalbėdamas apie bičiulio mirtį, V.Puodžiūnas vos tramdė jaudulį.

"Aš visuomet jam sakydavau, kad jis pasmerktas būti jaunesniu už mane. Jis šešiais mėnesiais jaunesnis už mane. Tačiau liūdna, kad manęs niekada jau nepavys. Jis išėjo labai anksti. Aš iki šiol dar netikiu, kad jo nebėra", – prisipažino V.Puodžiūnas.

Vieno paskutinių telefoninių pokalbių metu V.Puodžiūnas paklausė draugo, kaip jis jaučiasi.

"Mane stebino, iš kur jis semiasi tiek energijos, nes labai intensyviai dirbo. Kas antrą dieną pasirodydavo jo straipsniai, nuolatiniai skraidymai iš vieno pasaulio krašto į kitą. Gal jis turėjo nuojautą? Norėjo viską suspėti, kažką tokio palikti", – apgailestavo V.Puodžiūnas.

Retas humoro jausmas

Žinomas humoristas Raimondas Šilanskas prisiminė studentavimo kartu su L.Donskiu Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose laikus.

"Mes abu su L.Donskiu buvome egoistai. Gerąja šio žodžio prasme. Mes abu stengdavomės tapti kompanijos siela. O kai du tokie į vieną vietą sueina – oho! Tik jis turėjo pranašumų. Jis gražiai grojo gitara ir gražiai dainavo. O merginoms tai ypač patikdavo", – šypsojosi R.Šilanskas.

Humoristas prisipažino, kad universitete visai ne jis, o L.Donskis buvo pripažintas lyderis.

"Mūsų kursas ateidavo pažiūrėti jų kurso spektaklių. L.Donskis visada turėjo savo nuomonę. O ji ne visuomet sutapdavo su valdžios nuomone. Buvo užsispyręs", – pasakojo humoristas.

Buvę L.Donskio studentai sunkiai galėtų įsivaizduoti savo dėstytoją pankuojančio jaunuolio amplua.

"Buvo tokia keista kompanija – poetas Vitalijus Šopis, dabar jau profesorius Rimantas Balsys ir Liuka (L.Donskis). Jie taip siausdavo, kad visi apie juos kalbėdavo. Tiesa, aš ir pats siausdavau, o L.Donskį rasdavau pas merginas bendrabutyje. Jis turėjo savitą humoro jausmą. L.Donskio tam tikrais momentais neišeidavo "perspjauti" net ir man. Anekdotus jis galėdavo pasakoti valandų valandas", – prisipažino R.Šilanskas.

Visi šie jauni vyrai anuomet nevengė rizikuoti, o kartais jų juokeliai galėdavo atsirūgti labai rimtais dalykais ar net baudžiamosiomis bylomis.

"Balandžio 22 dieną visa ši kompanija įsitaisė ant šaligatvio ir dainomis ėmė sveikinti praeivius Vladimiro Lenino gimtadienio proga. Skaitėme patriotinius eilėraščius, dainavome dainas. Visi gi suprato, ką mes darome, ant peilio ašmenų vaikščiota buvo", – prisiminė R.Šilanskas.

R.Šilanskas prisipažino, kad L.Donskio mirtis jį privertė susimąstyti.

"Taip dirbdamas, kaip jis dirbo, vaistams senatvėje neuždirbsi", – atsiduso scenos žvaigždė.

Humoristas susimąstė paklaustas, koks vaizdas jam išliko atmintyje, prisiminus L.Donskį.

"Jo šypsena, kai jis jausdavosi nejaukiai. Tai žmogus, kuris buvo be galo šiltas, tačiau nemokėjo šypsotis", – prasitarė R.Šilanskas.

Prof. L.Donskio biografijos faktai:

Gimė 1962 m. rugpjūčio 13 d. Klaipėdoje.

1973 –1980 m. mokėsi Klaipėdos 19-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar M.Mažvydo progimnazija). 1985 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete baigė lietuvių filologijos ir teatro pedagogikos specialybę.

1987 m. baigė filosofijos studijas Vilniaus universitete (VU).

1987–1990 m. VU Filosofijos katedros aspirantas, 1997–1999 m. – Helsinkio universiteto (Suomija) doktorantas.

1991–1997 m. Klaipėdos universiteto (KU) Filosofijos katedros vedėjas.

1995–1997 m. KU Lyginamųjų civilizacijų studijų centro direktorius.

1991–1993 m. dėstė filosofiją ir kultūros filosofiją VU, Vilniaus dailės akademijoje, 1997–2002 m. dėstytojavo Europos ir JAV aukštosiose mokyklose, nuo 2002 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete, buvo Filosofijos katedros vedėjas.

Daugelio tarptautinių filosofijos ir kultūros asociacijų narys, premijų laureatas.

Paskelbė teorinių straipsnių Lietuvos, Estijos Lenkijos, Švedijos, JAV, Didžiosios Britanijos ir kt. šalių akademinėje spaudoje.

Parašė monografijas "Moderniosios kultūros filosofijos metmenys" (1993), "Moderniosios sąmonės konfigūracijos: kultūra tarp mito ir diskurso" (1994), "Tarp vaizduotės ir realybės: ideologija ir utopija nūdienos civilizacijos teorijoje" (1996), "Tarp Karlailio Klaipėdos: visuomenės ir kultūros kritikos etiudai" (1997), "Tapatybė ir laisvė: trys intelektualiniai portretai" (2005), savo kūrinių išleido užsienyje.

LTV kultūros pokalbių laidos "Be pykčio" autorius ir vedėjas.

2009–2014 m. Europos Parlamento narys.

2006 m. dienraščio "Klaipėda" nominuotas Metų tolerancijos žmogus.

2006 m. dienraščio "Laikinoji sostinė" nominuotas Kauno Minties Riteris.

Europos Komisijos Įvairovės ir tolerancijos ambasadorius Lietuvoje 2004 m.