Visi iki šiol atsimena su Vilniaus ir jo krašto grąžinimu glaudžiai susipynusią frazę "Vilnius mūsų, o mes – rusų". Kodėl ji, išpopuliarinta per radiofoną Pupų Dėdės, radosi?

Sugrįžimo kaina

Pasak istorikų, šios frazės ištakų reikėtų ieškoti 1939 m. rugpjūčio 23-iąją Viačeslavo Molotovo ir Joachimo von Ribbentropo pasirašytos nepuolimo sutarties slaptuosiuose protokoluose, pagal kuriuos Sovietų Sąjungai atiteko kai kurios Europos šalys ir dalis Lenkijos, o kita jos dalis ir Lietuva – Vokietijai. Pastaroji nedelsdama rugsėjo 1-ąją puolė Lenkiją ir pasiūlė Lietuvai tai daryti kartu, atsiimant beveik 20 metų lenkų okupacijoje prabuvusį Vilnių ir jo kraštą. Tačiau Lietuva atsisakė šio Vokietijos pasiūlymo – laikėsi neutralumo. Tuo metu sovietai užėmė dalį lenkų okupuoto Lietuvos krašto, o rugsėjo 19-ąją – ir Vilnių.

Pasak istoriko Antano Jankūno, rusams ir vokiečiams teko dar kartą derėtis dėl Lietuvos. "Abu agresoriai sutarė: Lietuva su Vilniaus kraštu patenka Sovietų Sąjungos įtakon, o vokiečiai mainais gauna dalį Lenkijos, – aiškino istorikas. – Tuomet sovietai pasiūlė Lietuvai derėtis dėl Vilniaus grąžinimo ir, Josifui Stalinui šiuo klausimu diktuojant sutarties sąlygas, spalio 10-ąją Maskvoje pasirašyta Sovietų Sąjungos–Lietuvos savitarpio pagalbos sutartis, kuri tapo gerai suplanuotos mūsų šalies okupacijos pradžia. Pagal sutartį mainais už atgautą Vilnių ir jo krašto dalį (kita mūsų buvusios teritorijos dalis atiteko Baltarusijai) turėjome įsileisti Trojos arklį – 20 tūkst. Sovietų Sąjungos karių."

Sugaudė Laisvės varpas

Anot istorikės dr. Aušros Jurevičiūtės, Lietuvos kariuomenė savo žygį į Vilnių pradėjo prie demarkacinės linijos ties Širvintomis. Iš čia per radiją tiesiogiai visai šaliai buvo transliuojamas šis iškilmingas įvykis. Prie transliacijos punkto sukurtą laužą supo tūkstantinė minia. Čia sulaužytos demarkacijos liniją žymėjusios gairės ir įmestos į laužą.

"Vietos gyventojai su ašaromis akyse stebėjo gairių deginimą. Prie buvusios administracijos linijos gyventojai pastatė vartus, kuriuose buvo užrašas "Sveiki, karžygiai". Prie jų sustojo visa Lietuvos kariuomenės vadovybė, ir div. gen.Vincas Vitkauskas, pasveikinęs karius, tarė: "Marš į Vilnių!" Kariams žengiant per administracinę liniją, per radiją pasigirdo iš Karo muziejaus Kaune transliuojamas Laisvės varpo gaudimas", – pasakojo istorikė.

Pagerbė J.Basanavičių

Mūsų kariuomenė per Vilnių spalio 28-ąją žygiavo tris valandas. Po šventinių kalbų sostinėje suskambo Lietuvos himnas, giedamas tūkstantinės minios, sugaudė visų Lietuvos bažnyčių varpai.

"O kitądien, spalio 29-ąją, iškilmės tęsėsi pamaldomis Aušros Vartų koplyčioje, kurioje pirmą kartą po devyniolikos metų pamaldos vyko lietuvių kalba. Po šv.Mišių minia, sugiedojusi "Pulkim ant kelių", patraukė į Katedros a., kur Gedimino pilies bokšte buvo iškilmingai iškelta lietuviška trispalvė. Po Lietuvos kariuomenės parado visi nužygiavo į Rasų kapines, kuriose pagerbė palaidotus karius partizanus, savanorius kūrėjus, karius, šaulius ir tautos patriarchą dr. Joną Basanavičių. Visų kapai buvo papuošti laisvojo Vilniaus gėlėmis. Šiomis apeigomis buvo baigtos Lietuvos kariuomenės istorinio žygio į Vilnių iškilmės", – apie 75 metų senumo įvykius pasakojo A.Jurevičiūtė.

Kodėl neįžengė anksčiau?

Prieš penkerius metus "Kauno dienos" kalbintas, dabar jau miręs dimisijos plk. ltn. Petras Narinkevičius prisiminė žygį į sugrąžintą Vilnių. 1939 m. spalį jis, 9-ojo pėstininkų pulko antrojo bataliono adjutantas, drauge su kitais bendražygiais ties Vieviu dešimt dienų laukė leidimo kirsti anuometės Lenkijos sieną. Mat anksčiau įžengti į Vilnių neleido sovietų kariuomenė, tuo metu plėšusi sostinę. Pradėti žygį buvo leista tik spalio 27-ąją. Tomet, P.Narinkevičiaus pasakojimu, perpjovę Vievio kelio užkardą, sudeginę demarkacijos liniją žyminčias gaires, kariai nužygiavo senuoju Vilniaus plentu į sostinę, kur buvo džiaugsmingai sutikti lietuvių.

Kaune tebegyvenantis 102 metų žygio į Vilnių dalyvis dimisijos mjr. Juozas Vainauskas prisimena, kad dar mokydamasis Joniškio progimnazijoje ir Lietuvos prezidento A.Smetonos karo mokykloje girdėjo šūkį "Mes be Vilniaus nenurimsim". Šiuos kiekvienam lietuviui suprantamus žodžius girdėjo ir Alytuje, kur nuo 1938 m. vadovavo ulonų pulko būriui. Tad nekantriai laukė leidimo žygiuoti į grąžintą Vilnių.

Lenkai sutiko niūriai

"Leidimo laukėme prie demarkacijos linijos Varėnos rajone. Visi supratome, kodėl rusai delsia duoti leidimą pradėti žygį į Vilnių – pro mus geležinkeliu Sovietų Sąjungos link dundėjo ešelonai su sostinėje prisiplėštu turtu, – pasakojo J.Vainauskas. – Pajudėjome tik spalio pabaigoje. Jodami centrinėmis Vilniaus gatvėmis matėme ne tik rudeninių gėlių puokštes po mūsų žirgų kanopomis, abipus gatvių besišypsančius lietuvių veidus, bet ir niūrius už jų nugarų stovinčių lenkų žvilgsnius."

Anot pašnekovo, kelias dienas pailsėjusiems ulonams buvo įsakyta saugoti kelius Valkininkų link. Mat jais sparčiai judėjo Sovietų Sąjungos kariuomenė. "Man jau tada buvo aišku – prasideda Lietuvos okupacija", – tvirtino J.Vainauskas, braukdamas neklusnią prisiminimų ir šiandieninio nerimo ašarą dėl nesiliaujančios dabartinės Rusijos agresijos kaimynų atžvilgiu.

Pribloškė skurdas

Kitas žygio į Vilnių liudininkas Antanas Kvaščiauskas yra pasakojęs, kad 1939 m. spalio 28-ąją jis drauge su kitais eiliniais kariais, vilkinčiais šiltą išeiginę uniformą, į Vilnių važiavo traukiniu. Išlipę geležinkelio stotyje, Pylimo g. laisvu žingsniu leidosi Katedros a. link, kur buvo iškilmingai sutinkama Lietuvos kariuomenė.

Tą atmintiną Lietuvai 1939 m. spalio šeštadienį mūsų kariai žengė per sovietų kariuomenės išgrobstytą Vilnių – buvo išvežti ne tik gamyklų įrenginiai, bet ir Vilniaus gudų istorinis archyvas, turtingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentų. Be to, sostinę alino čia iš Lenkijos plūstantys pabėgėliai. Tad Vilniuje labai trūko prieglobsčio ir maisto – kai vieni sostinės gyventojai klojo po Lietuvos kariuomenės kojomis gėles, kiti tuo metu godžiai srėbė karių dalytą karštą viralą iš mobiliosios virtuvės.

"Pakeliui užsukome pasidairyti į kelias parduotuves – jose viskas buvo šluote iššluota. Knygyne negalėjau rasti net Karlo Marxo "Kapitalo", kurį norėjau perskaityti, nes domėjausi ekonomika. Kažkokioje galanterijos parduotuvėje mano draugas nusipirko paskutinę porą odinių pirštinių. Mėginome išgerti kavos restorane "Bristol" – tas irgi buvo tuštutėlis. Nuotaikos nekėlė ir visur skambanti lenkų kalba", – yra sakęs A.Kvaščiauskas, kuris po mitingo pėstute pasiekė Geležinkelio stotį ir sėdo į traukinį, vežusį karius atgal.

Lenkams nekerštavo

O štai kaip džiugiai Lietuvos kariuomenės įžengimą į Vilnių sutiko Lietuvos inteligentija. Žinoma visuomenės veikėja, lietuviško knygyno Vilniuje įkūrėja ir pirmos lietuviškos operos "Birutė" solistė Marija Šlapelienė 1939 m. spalio 29-ąją iš sostinės rašytame laiške dukrai tvirtina neturinti žodžių savo džiaugsmui išreikšti "tokioje laimingoje visai tautai dienoje". Tiesa, apie Vilniaus susigrąžinimo kainą laiške ji neužsiminė.

Gedimino ordino medaliu apdovanota kaunietė Birutė Federavičienė, 1939 m. dirbusi Lietuvos generaliniame konsulate Vilniuje, yra teigusi, kad ši tarnyba, nepaisydama Lenkijos padarytų skriaudų, išdavė tūkstančius tranzitinių vizų šios šalies kariuomenės, politikos, verslo, kultūros ir kitų visuomenės sluoksnių atstovams, bėgusiems į Europą nuo nacių Vokietijos ir sovietų okupacijos.