V.Karčiauskas – romantiškas darboholikas

Puošti miestus, žmones ir jų namus dailininkui Vytautui Karčiauskui – nesibaigiantis iššūkis. Nors laiką menininkas planuoja minučių tikslumu, ekspromtams vietos lieka.

Vietoj akmens – pieštukai

– Kaip jaunuolį iš provincijos užbūrė menas?

– Vaikystėje nesvajojau būti kosmonautu ar reaktyvinio lėktuvo pilotu, tačiau ir į dailės parodas nebuvau vedžiojamas.

Galbūt atrasti svarbius dalykus padėjo savotiškas atsitiktinumas. Kartą su bendraklasiais išsiruošėme daužyti mokyklos langų. Žaisdamas indėnus buvau išugdęs taiklią ranką, bet tąsyk sviesti akmens, kaip kiti, nepajėgiau. Sustingau, už stiklo išvydęs skulptūras.

Mano knygose ir sąsiuviniuose visi leninai būdavo „išgražinti“. Nuo mažens puikiai sekėsi piešti, mėginau lipdyti iš upės pakrantės molio. Kai atėjo laikas apsispręsti, kur pasukti po mokyklos, nedvejodamas pasirinkau Telšių dailės technikumą.

– Buvote maištininkas namuose?

– Tėvai sprendimą sutiko ramiai. Ir kiti mano broliai pasirinko sau mielas profesijas: du yra muzikantai, trečias – mokytojas.

Geležis pasidavė greitai

– Kaip susidraugavote su metalu?

– Kiekvienas stengiamės palikti kažką fundamentalaus. Šį troškimą patenkinti galima įvairiai: didžiuojantis sėkme, pinigais arba tiesiog daug dirbant.

Metalas man padėjo realizuoti sumanymus – norėjosi ne popieriaus lapo plokštumos, o tūrio.

Vienintelį kartą buvau suabejojęs savo pasirinkimu, kai išvydau, kaip savo darbus kuria talentinga tekstilininkė. „Kodėl aš turiu tiek vargti?“ – nusmelkė mintis. Vėliau su įspūdį man palikusia menininke drauge sukūrėme puikių darbų.

Stodamas į technikumą Telšiuose, pasirinkau medį, tačiau per egzaminus vienas dėstytojas pasiūlė pagalvoti apie metalo specialybę. Sakė, kad mano piešiniai – „juvelyriniai“. Daug galvos nesukau – ką anuomet galėjau išmanyti? Mano žinios apie metalą apsiribojo tuo, kad jis yra kietas.

Kalvyste susižavėjau, netrukau tapti žinomas. Būdavau pats vežiojamas po parodas kaip kažkoks eksponatas, nestigo rimtų užsakymų. Pripažinimas lydėjo ir Talino valstybiniame dailės institute, kuriame vėliau studijavau.

Išbandymai – vynu ir šlove

– Apsuko galvą žvaigždžių liga?

– Man sekėsi, nestigo iškalbos, turėjau nesuskaičiuojamą daugybę draugų. Studijuojant Telšiuose netruko įtraukti bohemiškas gyvenimas – vakarėliai, merginos... Atsitokėjau suvokęs, kad ir vakar vynas liejosi, ir užvakar, o kūrybai laiko visai nebeliko.

Audringų dienų buvo ir Taline. Sunku atsispirti, kai nuostabus miestas tau po kojomis, naktimis ūžia diskotekos. Pirmieji metai prabėgo kaip sapne. Grįžęs į Taliną po vasaros atostogų pamačiau pluoštus darbų, kuriuos atsivežė kiti studentai. Sveikas pavydas privertė suimti save į rankas. Supratau, kad jei nedirbsiu, nieko ir nepasieksiu.

Matyt, nebuvau toks gabus, jog galėčiau be jokių pastangų eiti į priekį. Talentą reikėjo maitinti, įtvirtinti.

– Ką apie tai manė aplinkiniai?

– Kol sukausi bohemoje, viskas buvo tvarkoje. Iš jos pasitraukus daug kas pasikeitė. Vakarėlių liūtams tai buvo nesuprantama.

Atrodytų, kad man viskas sklandžiai klojosi, tačiau aplinkos pasipriešinimą, persmelktą pavydo, patyriau. Ir dabar jo yra aplink. Manau, kad pavydą pats išprovokuoju, nes dirbu beprotiškai daug.

Keliuosi anksti, tuo kartais gąsdindamas žmoną Eugeniją, keliauju į dirbtuves ir tik po kelių valandų grįžtu, kad papusryčiaučiau. Atrodytų, kad parodų ir visuomeninės veiklos jau gana, kad jau galėčiau sustoti. Bet patinka tai, ką darau. Prieš metus Eugenija pradėjo priekaištauti esą mane užvaldė darboholizmas. Tada padariau pauzę – vaikščiojau su anūkais, bendravau su žmona, namams skyriau laiko. Eugenija galiausiai pati už galvos susigriebė.

Pilietiškumo syvai – Klaipėdoje

– Kartu su žmona 1988-aisiais steigėte Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Klaipėdos skyrių, šiemet buvote pasiūlytas kandidatu akcijos „Aš – pilietis“ rengėjams. Kaip menininkas tapo ir visuomenininku?

– Viskas prasidėjo regint apleistą, šiukšlėse skendintį Klaipėdos senamiestį. Norėjome jį matyti kitokį – papuoštą skulptūromis, gėlių vazonais, išvaduotą nuo dulkių ir automobilių triukšmo.

Pradėjome ieškoti bendraminčių, rinkti jų parašus. Netikėtai sulaukiau bičiulio iš Estijos skambučio, kuris išpoškino: „Revoliucija! Mes savo vėliavą iškėlėm!“. Pasikalbėjome su žmona ir nusprendėme nesėdėti rankų sudėję. Jau pradėta mūsų visuomeninė akcija įgavo naujų spalvų ir kitą pagreitį.

Buvome budriai stebimi saugumiečių. Nusprendus iškelti trispalvę teko su jais susitikti, man buvo duotos instrukcijos. Teatro aikštėje visos mūsiškių kolonos turėjo laukti saugumiečių mašinos. Jei būčiau vadovavęsis nurodymais, visus būtų išvežę.

Šeimoje – be akibrokštų

– Esate maksimalistas?

– Įpratau dar jaunystėje – jei kitas triūsia dvylika valandų per dieną, turiu dirbti keturiolika.

Buvau drąsus. Turėdamas puikias dirbtuves Talino senamiestyje, užsigeidžiau erdvesnių, šviesesnių. Nužygiavau pas dėstytojus. Jų delegacija, apsilankiusi mano valdose, kone akibrokštu mano pretenzijas palaikė.

Aplinkiniai apstulbo ir kai mėginau įsiūlyti Talino centre turėtą būstą. Jo man nebereikėjo – dirbau ir gyvenau Lietuvoje. Niekas negalėjo patikėti, kad turtą noriu padovanoti. Galiausiai raktus ir dokumentus nunešiau į namų tarnybą ir paprašiau įkurdinti kokią nors jauną šeimą. Taip ir atsitiko. Su žmona netgi buvome aplankę tuos žmones.

– O šeimos uoste karaliauja santūrumas?

– Eugenija – pirma ir vienintelė moteris, užkariavusi širdį. Susipažinome su ja studijų metais Telšiuose.

Mūsų šeimyninio gyvenimo formulės pagrindas – meilė ir draugystė. Kai šie dalykai yra, nereikia ieškoti kitų moterų, galvoti, kam galėtum širdį išlieti. Vertybės dabar absurdiškos – žmonės išgarsėja griaudami kitų gyvenimus. Tai glumina.

– Ar dar rašote meilės laiškus?

– Nemėgstu, nors senajam paštui Klaipėdoje jaučiu daug sentimentų – esu jam sukūręs ir padovanojęs antspaudą, įsteigęs ekspoziciją ir daug parodų surengęs. Savo žmonai jausmus neseniai kitaip išsakiau. „Aš tave labai myliu“, – parašiau trumpąją žinutę, kai ji gėrė kavą.

Iškėlęs galvą

– Gražuolėms esate nukalęs ne vieną karūną. Kas, jūsų nuomone, labiausiai puošia moterį?

– Kuklumas, truputis paslapties. Nuogumas manęs neimponuoja.

– Žmona ir abi dukros – menininkės. Kaip nutiko, kad esate žavių, kuriančių moterų apsuptyje?

– Gaila, kad dukros tik dvi. Jurga nuo mažens matė mūsų su Eugenija kūrybinę virtuvę. Raginau ją rinktis juvelyrikos studijas, tačiau Jurga stipri – norėjo daryti savaip. Manau, kad jai buvo svarbu nepatekti į tėvo šešėlį – todėl pasirinko grafiką ir tik vėliau pasuko į juvelyriką.

Laurą norėjome apsaugoti nuo menininkės kelio, bet ji užsispyrė ir savo pasiekė – mums nežinant įstojo į Dailės akademiją.

– Stiprios moterys pakursto ambicijas?

– Šiais laikais vyrams sunku – kasdien reikia įrodinėti, kad esi tvirtas, išlaikai šeimą. Kai aplink tiek šaunių verslininkų, didelis malonumas šalia jų atsistoti ir pareikšti: „Esu dailininkas, bet jūs tiek pinigų neturite“.

Pakovoti reikėjo. Buvau susidūręs su reketininkais – pečiuiti vyrukai pareikalavo mokėti duoklę. Išrėžiau, kad tai jie turi mane remti! Prisimenu, prieš akis buvo jau prabėgę gyvenimo kadrai. Atsilaikiau.