Nors universitetų ir studentų skaičius tarpukario Lietuvoje buvo gerokai mažesnis nei dabar, studentų korporacijų buvo keliskart daugiau nei šių laikų Lietuvoje. „RePublica“ korporantės Agnės Ambrazevičiūtės manymu, taip galbūt yra todėl, kad esame didesni individualistai ir kiek kitaip suvokiame valstybę, poreikį ir pareigą jai padėti.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto korporacija „RePublica“, bendradarbiaudama su kolegomis iš kitų organizacijų, parengė knygą apie Lietuvos tarpukario studentų korporacijas. Jos tęsė Vokietijoje atsiradusias korporatyvizmo tradicijas, turėjo savo simboliką, hierarchiją ir net garbės teismus.

„Garbės teismai išliko iki šių dienų, tik klausimų, kuriuos reikėtų spręsti garbės teismuose, gerokai mažiau. Tada buvo svarstomi ir tokie klausimai, kokios mados turėtų būti toleruojamos, kiek mes galime keistis, kokius drabužius dera dėvėti. Be abejo, ten būdavo daugiau politinių klausimų“, – pasakoja A. Ambrazevičiūtė.

– Kokios yra korporacijų šaknys? Kada, kokiose šalyse ir kodėl jos atsirado?

– Ši knyga apie lietuvių studentų korporacijas tarpukariu, bet kadangi ji tokia pirma, neišvengiamai reikėjo pateikti platesnį kontekstą. Korporacijos atsirado XVII–XVIII a. vokiečių žemėse, Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijos regionuose. Tam tikrų studentų bendruomenių, kurios davė pradžią studentų korporacijoms, buvo jau XIV–XV a. Vokietijoje, Austrijoje. Maždaug XVIII a. pabaigoje susiformavo studentų korporacijos, vokiškai vadinamos „corps“, kurių šaknis turime ir mes. Jos ir yra tos korporacijos, kurios kai kuriose Europos šalyse išliko iki šių dienų.

– Pereikime prie tarpukario, kurį Jūs ir aprašote knygoje. Skaitant susidaro įspūdis, kad (bent jau kalbant apie Lietuvą) tai korporacijų aukso amžius – jų buvo daugiau kaip 60. Ar korporacijas kurdavo tik akademinė bendruomenė (studentai), ar tą darė ir kitos visuomenės grupės?

– Iš tikrųjų jos buvo kuriamos universitetuose, remdamosi tam tikrais kitais akademiniais judėjimais. Visi kiti visuomenės nariai korporacijose atsirado nuėję studento kelią, t. y. buvę studentai. Manau, kad korporacijos yra akademiškos bendruomenės ir jų kilmė bei pradžia yra būtent universitetuose.

– Kokie tokių korporacijų pavyzdžiai? Kokios korporacijos ir kokiais tikslais buvo kuriamos?

– Lietuvoje korporacijos buvo kuriamos remiantis platesniu pagrindu negu Vokietijoje, Austrijoje, iš kur jos ir kilo. Mūsų šalyje veikė regioniniu pagrindu susikūrusios studentų korporacijos, pvz., „Samogitia“, kitos buvo įkurtos tautiniu pagrindu, pvz., buvo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, žydų, vokiečių, baltarusių, ukrainiečių, latvių korporacijos. Taip pat jos veikė ir profesiniu pagrindu, pvz., medikų korporacija „Fraternitas Lituanica“, vyrija „Plienas“ subūrė technikus studentus. Vis dėlto kad ir koks pagrindas buvo, tikslai, tradicijos, veiklos principai buvo panašūs.

– Tarpukariu studentai bendrame visuomenės kontekste reiškė labai daug, buvo labai gerbiami, nes jų nebuvo tiek daug, kaip šiais laikais, ir jie turbūt buvo gerokai svarbesni formuojant visuomenės nuomonę, galėjo būti svarbūs visuomenės dalyviai, aktyviai dalyvaudavo reikšdami savo pilietinę ar politinę poziciją, pasirinkdavo gana kūrybingus būdus tai daryti.

– Tarpukariu tik vienas šeimos narys (galbūt net ne kiekvienos šeimos) galėjo sau leisti prabangą studijuoti universitete. Be abejo, studentų buvo gerokai mažiau, jų vaidmuo buvo daug didesnis ir, kaip jūs teisingai sakote, studentai aktyviai reiškėsi pilietiniame gyvenime. Kai kurios studentų korporacijos buvo įkurtos tikslingai, tarkim, veikė studentų blaivininkų korporacija. Ji kiekvieną semestrą organizuodavo paskaitas, rašydavo atsišaukimus, studentai važiuodavo į savo gimtinę, rengdavo paskaitas apie alkoholio žalą. Moterų korporacijos dažniausiai užsiimdavo labdaringa veikla, rinko aukas našlaičiams, tam tikromis ligomis sergantiems asmenims gydyti ir pan.

– Skaitant apie tarpukario korporacijas, galima rasti informacijos ir apie špagavimąsi, ir apie įvairiausias akcijas su senoviniais ginklais.

– Taip, ginklas yra studento korporanto draugas, bet iš tikrųjų draugas jis buvo ne tarpukariu. Ginklai (rapyros, špagos) atėjo iš ankstesnio laikotarpio. Tais laikais studentai vieni atvykdavo į kokį didelį nepažįstamą miestą, todėl buvo vieni ši tų, kuriems buvo leista nešiotis ginklą. O vėliau atsirado daug su tuo susijusių tradicijų. Špaga ir rapyra buvo naudojamos ir vidiniuose korporacijų renginiuose, tačiau tarpukariu tai buvo draudžiama – ginklai kelia grėsmę, todėl buvo uždrausta juos nešiotis.

Tačiau ne viskas, kas draudžiama, taip greitai „išeina“ – mes radome informacijos, kad korporacijose vyko ir dvikovos. Nors špagos yra išlikusios, bet tai daugiau simbolika, prisiminimas to, kas buvo anksčiau. Be abejo, kai kuriose užsienio korporacijose vyrų kovos vyksta iki šiol. Sukurtos griežtos taisyklės, vykdoma griežta priežiūra, visuomet budi medikas. Yra garbė turėti kardo kirtį, bet tai nebėra esminis korporacijų atributas.

– Teko skaityti, kad kai kurios korporacijos netgi turėdavo savo garbės teismus ir ten, pavyzdžiui, net buvo keliami tokie klausimai, kokia mada yra garbinga, kokius drabužius dera arba moralu nešioti. Turbūt garbės teismai buvo rengiami įvairiausiais klausimais?

– Garbės teismai išliko iki šių dienų, tik klausimų, kuriuos reikėtų spręsti garbės teismuose, gerokai mažiau. Tada buvo svarstomi ir tokie klausimai, kokios mados turėtų būti toleruojamos, kiek mes galime keistis, kokius drabužius dera dėvėti. Be abejo, ten būdavo daugiau politinių klausimų. Tarkim, tarpukariu korporacijoms kliuvo svarbus vaidmuo vaduojant Vilnių ir skatinant visuomenę nepamiršti šito klausimo. Garbės teismuose būta ir skirtingų tautybių korporacijų susidūrimų: galbūt įžeidė lietuvį, galbūt lietuvis įžeidė kitos tautybės korporantą. Tada garbės teismų tikrai reikėdavo gerokai daugiau negu dabar.

– Ant Jūsų rankos yra žiedas, kuris išduoda, kad esate korporacijos narė. Šiek tiek kalbėjome apie vyriškus simbolius. Kokie yra tarpukario ar daugeliui korporacijų bendri simboliai? Kokiais principais korporacijos veikė?

– Korporacijos vienija bendruomenes ir organizacijos idėjas. Jos yra grindžiamos amžinos narystės principu, kitaip sakant, jeigu tapai studentų korporacijos nariu, juo būsi visą gyvenimą (be abejo, jei to norėsi ir sieksi). Taip pat labai svarbu vertybės, kuriomis vadovaujasi studentai. Jos nėra kažkokios ypatingos ir kitiems žmonėms nepriimtinos, tiesiog jos dažniau prisimenamos, minimos. Galima paminėti pagarbą, savitarpio pagalbą, atsakomybę, savigarbą.

Taigi kiekvienas studentas ugdomas tapti atsakingu visuomenės nariu, atsakingai žiūrėti į savo vaidmenį tiek korporacijoje, tiek visoje visuomenėje, galvoti apie tikslus, kurių galėtų siekti per visą savo gyvenimą ir taip prisidėti prie akademijos, savo korporacijos, visos valstybės ar regiono stiprinimo.

Taip pat reikia paminėti, kad studentų korporacijos buvo vienos iš pirmųjų studentų bendruomenių, kurios rėmėsi demokratijos ir tolerancijos principais. Kitaip sakant, studentų bendruomenėse valdymas pagrįstas demokratija, kiekvienas narys turėjo galimybę pasisakyti, jo nuomonė buvo išklausoma ir į ją buvo atsižvelgiama.

– Turbūt kiekvienoje korporacijoje hierarchija buvo šiek tiek kitokia? Jūs pati esate filisterė. Ką tai reiškia ir kokios yra pakopos?

– Pakopos yra bendros visoms korporacijoms ir atspindi natūralų ir žmogaus augimo kelią. Hierarchija susideda iš trijų grandžių. Pirma pakopa – jaunieji nariai (mūsų korporacijoje jie vadinami juniorais, taip pat gali būti vadinami jauniais). Dažniausiai juniorai yra pirmakursiai ir antrakursiai – studentai, tik ką įstoję į universitetą, galbūt dar nelabai susigaudantys, kur pakliuvo, kas yra akademija.

Vėliau jie tampa senjorais (kitose korporacijose jie vadinami tikraisiais nariais). Tai tie studentai korporantai, kurie sudaro korporacijų pagrindą. Jie – aktyviausia korporacijų grandis, nes jau yra išmokę, nuėję junioro kelią, bet dar nepradėję savarankiško šeimos, profesinio gyvenimo, todėl, galima sakyti, turi daugiausia laiko, kurį gali skirti korporacijai.

Baigę universitetą, jie tampa filisteriais, arba sendraugiais (išvertus iš vokiečių kalbos – senaisiais ponais), filistrais. Tai korporantai, kurie dabar yra daugiau patarėjai, švenčių dalyviai, ir finansiškai padedantys korporacijai. Reikia pasakyti, kad korporacijos yra tam tikra žaidimo forma, bet, be abejo, tas žaidimas padeda tobulėti, ugdyti kitus.

– Kas nutiko korporacijoms sovietmečiu? Jos buvo uždraustos ar bent kiek veikė pogrindyje? Ar buvo tęsiamos tradicijos bent slaptai?

– Korporacijos buvo uždraustos, tradicijų nebebuvo galima laikytis viešai, bet dalis korporacijų veikė pogrindyje. Jos daugiausia veikė prisimindamos korporacijai ir Lietuvai svarbius įvykius, juos paminėdavo. Bėda ta, kad į korporacijas nebuvo galima priimti naujų narių. Jeigu ir priimdavo, tai būdavo vienetiniai atvejai per metus ar keletą metų. Taigi ilgainiui korporacijų narių mažėjo, todėl daugelis jų ir nunyko. Be abejo, kitos korporacijos bandė atgimti užsienyje, egzilyje, vėliau kai kurios korporacijos atgimė ir Lietuvoje.

– Nepriklausomoje Lietuvoje gyvename ilgiau negu tie žmonės, kurie gyveno tarpukariu, bet korporacijų yra ne tiek daug, kiek buvo tada. Kiek suprantu, yra devynios aktyviai veikiančios studentų korporacijos?

– Galima sakyti, kad dabar yra apie dvylika. Be abejo, vienose narių daugiau, kitose – mažiau. Tačiau korporacijų yra ir dar viena kita nauja atsiranda kasmet ar kas porą metų. Taip, dabar korporacijų vaidmuo gerokai sumažėjęs, bet tai natūralu, nes joms priklauso daug mažesnė studentų dalis.

– Kodėl natūralu? Juk kitose šalyse korporacijos gana populiarios.

– Korporacijos yra žinomos, bet jos nėra tokios populiarios kaip senaisiais laikais. Tiesa, bandėme skaičiuoti, kiek mūsų yra. Aktyviųjų narių būtų iki 500, o jeigu pridėtume filisterius, suskaičiuotume iki 1 000. Kai pagalvoji, skaičius nėra toks jau mažas ir galima nuveikti svarbių darbų. Ši knyga yra vienas iš tų darbų, nes ją rengė ne tik mūsų korporacija, bet ir korporacijų „Neo-Lithuania“, „Saja“, skautų „Vyties“ nariai. Knyga yra vienas iš materialių liudininkų, kad korporacijos vis dėlto gali nuveikti daug svarbaus netgi nebūdamos labai gausios.

– Kaip čia yra, kad į korporacijų veiklą nori įsitraukti mažiau studentų? Galbūt dabar jauni žmonės mažiau pilietiškai aktyvūs? Kodėl jos nebėra tokios populiarios kaip anksčiau ir atlieka mažesnį vaidmenį?

– Viena vertus, korporacijoms atsirado labai daug konkurentų – organizacijų, kurios taip pat traukia narius, sudomina kito tipo bendruomenėmis, judėjimais. Apskritai tie judėjimai yra sumenkę, poreikio ir paskatų priklausyti jiems gerokai mažiau. Tarpukariu buvo natūralu priklausyti bent vienai dviem draugijoms, o dabar mes galbūt esame didesni individualistai, galbūt šiek tiek kitaip suprantame valstybę, poreikį ir pareigą jai padėti. Taigi menksta ir poreikis priklausyti korporacijai. Turbūt dėl to ne kiekvienas korporacijas ir atranda.