Valerijos Čiurlionytės-Karužienės vadovaujamo Meno skyriaus, vėliau vadinto Vaizduojamosios dailės skyriumi, veikla gerai atsispindi metiniuose darbo planuose ir ataskaitose. Pavyzdžiui, 1946 m. be eksponatų kaupimo ir inventorinimo buvo valomi nuo potvynio nukentėję M.K.Čiurlionio bei kitų menininkų kūrinių negatyvai, gaminamos M.K.Čiurlionio muzikos kūrinių rankraščių nuotraukos. Buvo valomos nuo karo nukentėjusios muziejaus patalpos, ruošiami eksponatai atstatomai ekspozicijai.

1947–1950 m. buvo gaminamos, kaip rašo V.Karužienė darbo plane, „uždaros kasetės blunkančiai Čiurlionio tapybai. (…) Rygoje buvo tik pavyzdinė kasetė padaryta“ (įrašas užrašų knygelėje – aut. past.). Jas gamino dailininkas, medžio specialistas J.Prapuolenis. Tuomet šis meistras gamino ir profiliuotus ąžuolinius, ant tų kasečių uždedamus rėmus.

Regime ypatingą V.Čiurlionytės-Karužienės dėmesį grafikos fondams. Buvo pagamintas didelis stalas grafikos studijoms ir tvarkomas grafikos kabinetas.

Daug jėgų pareikalavo muziejaus patalpų ir eksponatų parengimas atkuriamoms ekspozicijoms. Aptvarkius karo nuniokotą pastatą, 1947 m. M.K.Čiurlonio muziejus vėl atidarytas lankytojams, salėse vėl buvo atkurtos ekspozicijos, rengiamos muziejui priklausančių ir dailininkų dirbtuvėse atrinktų kūrinių parodos. Buvo eksponuoti ir M.K.Čiurlionio kūriniai.

„Muziejus buvo atidarytas balandžio 24 d., kuriame (atidaryme – aut. past.) muziejaus vardu tariau žodį apie muziejaus uždavinių reguliavimą, eksponatų priežiūrą, jų propagavimą ryšium su estetiniu auklėjimu (...)“. (Iš tų metų V.Čiurlionytės-Karužienės ataskaitos juodraščio – aut. past.).

Muziejaus direkcija ir V.Čiurlionytė-Karužienė 1950 m. inicijavo šviečiamojo pobūdžio kasmetes lietuvių dailininkų kūrinių kilnojamąsias parodas Lietuvos miesteliuose, kaimo mokyklose. Tarp kūrinių M.K.Čiurlionio, aišku, nebūdavo. Šią veiklą V.Čiurlionytė-Karužienė labai mėgo ir galvojo, kad ji būtina, nes buvo tiesiogiai bendraujama su vietos gyventojais. Ji ypač pabrėždavo bendravimo su vaikais būtinybę.

Aišku, tokias parodas organizuoti sunkiau nei muziejuje, bet romantiškiau. Paroda aplankydavo kelias vietoves ir vienoje iš jų būdavo dvi dienas ar net savaitę. Vykdavo paskaitos, pokalbiai apie parodoje esančius eksponatus, meno reikšmę žmogui ir jo kasdieniam gyvenimu