Kaune labai reikėtų meno projektų inkubatoriaus funkciją atliekančios institucijos. Tokios institucijos būdingos visoms laisvoms visuomenėms, didmiesčiams.

Tokią funkciją Vilniuje atlieka "Menų spaustuvė". Esame atviri visiems kūrybingiems scenos menų žmonėms, padedame jiems realizuoti savo idėjas ir pristatyti jas žiūrovams. Ypatingą dėmesį skiriame naujam turiniui, naujoviškoms kūrybos formoms.
Neturime kažkokios statistinės lentelės, kiek menininkų esame užauginę ir išleidę. Mes tiesiog sukūrėme infrastruktūrą, palankią pradedantiems, jauniems menininkams, įgalinančią juos plėtoti savo veiklą ir išaugti iki stipresnių meno rinkos subjektų.

Šį sezoną per 50 organizacijų „Menų spaustuvėje“ pristatė arba repetavo savo projektus – tai sudaro apie 90 proc. vilnietiškų nevyriausybinių teatrų, šokio operatorių. Yra nemažai kauniečių, kurie kuria ar pristato savo kūrinius po mūsų stogu – tai ir „Psilikono teatras“, ir choreografė Aira Naginevičiūtė, šiuolaikinio šokio šokėjai ir choreografai Mantas Stabačinskas, Raimonda Gudavičiūtė. Savo projektus mūsų erdvėje yra pristačiusi ir „Aura“, ir Kauno valstybinis dramos teatras (KVDT).

Esu įsitikinęs, kad jokių apribojimų, kiek laiko mes galime globoti vieną organizaciją, negali būti. Praėjus tam tikram laiko tarpui, peržiūrime pas mus pasirodančių organizacijų ratą. Yra teigiančių, kad tą patį menininką ar organizaciją reikia ribotą laiką globoti, o paskui išleisti į rinką. Jei Lietuva būtų šalis su normalia kultūros politika, logišku kultūros finansavimu, tai būtų galima daryti.

Tačiau mes kalbame apie posovietinę šalį, kurioje apie kultūros reformą net nėra diskutuojama – deja, nevyriausybiniai kultūros operatoriai pas mus veikia nelogiškomis, diskriminacinėmis sąlygomis. Jei jie neturi savo patalpų, savo scenos – kas dažniausiai pasitaiko – išsinuomoti sceną, kas vienam vakarui neretai kainuoja keletą tūkstančių litų, jiems gali tapti neįveikiama užduotimi. Tuo tarpu mes sceną tokiems kūrėjams suteikiame adekvačiomis jų pajamoms tą vakarą sąlygomis.

Esame kūrybinių veiklų inkubatorius, prioritetą teikiame šiuolaikiniams scenos menams. Dailininkai „Menų spaustuvėje“ savo projektų nepristato. Esame įsikūrę buvusios didžiulės „Tiesos“ spaustuvės dalyje, Vilniaus senamiesčio kampe. Kita dalis jos patalpų atiteko Vilniaus dailės akademijai – dabar ten veikia dizaino inovacijų centras „Titanikas“. Prieš aštuonerius metus, tik pradėję steigtis tame kvartale, sąlyginai sutarėme, kad mes imamės scenos menų, o akademija – dailės. Visko neaprėpsi, be to, nėra prasmės dubliuotis.

Kitas dalykas, kai "Menų spaustuvė" dar tik kūrėsi, nevalstybinių Lietuvos scenos menų situacija buvo itin skausminga. Pavyzdžiui, šiuolaikinis šokis niekur Lietuvoje, išskyrus "Auros" pastatėlį Kaune, neturėjo jokių oficialių erdvių, šiuolaikinis nepriklausomas teatras taip pat susidūrė su panašiomis problemomis – jų išlaidos scenos nuomai ir panašioms išlaidoms buvo neproporcingai didelės, kartais net ir turimos lėšos nepadėdavo norimą dieną gauti profesionalią sceną.

Planuojame, kad netolimoje ateityje kai kurie nepriklausomi kultūros operatoriai „Menų spaustuvėje“ galės įsikurti ir savo biurus. Kol kas jie pas mus tik repetuoja arba pristato savo spektaklius, kitus projektus.

Iš ko mes išsilaikome? „Menų spaustuvė“ gauna bazinę subsidiją administracijai iš Vilniaus miesto savivaldybės. Tačiau jos neužtenka net turimų darbuotojų algoms, komunalines paslaugas apmokame iš pajamų, veiklai pinigų užsidirbame rašydami projektus Kultūros ministerijai, Kultūros rėmimo fondui, ambasadoms, savivaldybėms ir kitoms institucijoms. Esame prašę paramos ir iš Kauno miesto savivaldybės, bet jūsų miesto politika, panašu, tokia, kad kitų miestų atstovai formaliai gali teikti projektus, bet jų projektams parama itin retai skiriama. Mėginome netgi menų inkubatoriaus idėją siūlyti kauniečiams, ir tuometė miesto valdžia pritarė, bet idėja taip ir nebuvo įgyvendinta.

Tiesa, nevyriausybinis laukas nėra labai aktyvus Kaune, jo atstovų nėra daug. Tačiau tai nereiškia, kad, Kaune atsiradus panašiam menų inkubatoriui, nebūtų kam jame pristatyti idėjų. Kai „Menų spaustuvė“ gimė, manęs klausdavo, ką jūs ten rodysite? Nes tuo metu nepriklausomi teatrai apsiribojo Oskaro Koršunovo ir Eimunto Nekrošiaus vardais, netrukus atsirado Anželikos Cholinos teatras. O dabar, kaip minėjau, per sezoną „Menų spaustuvėje“ pasirodė per pusšimtis skirtingų organizacijų. Panašus centras Kaune kaip tik išjudintų šį lauką. Dabar jauni ir nepriklausomi scenos menų kūrėjai kauniečiai labai dažnai traukia į Vilnių.

Neretai išgirstu priekaištų iš kauniečių, esą Vilnius viską uzurpuoja, bet patys gyvybiškų naujų projektų kažkodėl nelabai pasiūlo. Klaipėdoje juda „Kultūros fabriko“ projektas, kuris turėtų atlikti panašias inkubatoriaus funkcijas. Net Šiauliuose kažkas panašaus rengiama. Vadinasi, ir Kaunas tikrai galėtų ir tikrai yra vertas imtis panašios iniciatyvos. Jei tokie centrai atsidarys keliuose miestuose, visam nepriklausomų scenos menų sektoriui bus žymiai lengviau judėti – vyks visai kito masto idėjų apykaita visoje šalyje.
Vertų dėmesio panašaus centro užuomazgų Kaune buvo ir yra – buvo idėja kažką panašaus daryti KVDT priklausančiose Kailių fabriko patalpose, buvusio Mėsos kombinato patalpose veikia „Potiomkinas“.

Jei Kauno valdžia ir vietinė menų bendruomenė tikrai norėtų kažką panašaus steigti, tai, matyt, ir būtų įsteigta. O be vienokio ar kitokio valdžios finansavimo ar bent jau dalyvavimo scenos menų infrastruktūros pokyčiai Lietuvoje kol kas negali vykti.