Aš – Asta. Aš esu alkoholikė. Aš Romas. Aš esu alkoholikas. Aš – Albinas. Aš esu alkoholikas. Tokius prisipažinimus šeštadienį tarė į atvirą grupės „12“ dvidešimtmečio renginį susirinkę anoniminiai alkoholikai.

Kitų metų birželio 20 d. vilnietis Romas minės 24-ąsias metines be alkoholio. Iš velnio lašų liūno išbridęs dailininkas dieną, kai nusprendė nebegerti, prisimena tarsi gimtadienio datą.

Sostinėje gyvenanti Asta negeria 19 metų ir 7 mėnesius. Tiek laiko vidutinio amžiaus moteris jaučiasi laiminga. Gyvenimas iki tol nebuvo rožėmis klotas.

Vilnietis Albinas be svaigiųjų gėrimų apsieina 21 metus. Geriant buvo pasiekęs tokį lygį, kad net bandė žudytis. „Alkoholizmas – tai dvasinė liga. Kiekvienas priklausomas žmogus kenčia, jaučiasi vienišas, praradęs viltį. Ateina laikas, kai net alkoholis neišvaduoja iš tos beviltiškos būsenos, iš skausmo. Kuo toliau, tuo lieki vienišesnis. Santykiai su artimaisiais nutrūksta. Kai degtinė nebepadeda, kyla mintis, kaip kitaip išsivaduoti“, – priklausomybės kamuojamų žmonių emocinės būklės svarstykles apibūdino Albinas.

Kai jis užgerdavo – tai po mėnesį, kartais ir po du. Po to sekdavo ilga pauzė. Romo atvejis kitoks: jis alkoholiu svaigindavosi 4-5 dienas iš eilės. Po daugiadienių daugiau nei savaitę bandydavo atgauti jėgas, o sveikatai pasitaisius – vėl linko į taurelę.

Asta buvo pasiekusį tokį lygį, kad nusmigdavo ir po 100 g. „Organizmas visai netoleravo alkoholio“, – prisiminė šiandien puikiai atrodanti moteris.

Kaip suprasti, kad eini keliu, vedančiu alkoholizmo link? „Kandidatas į alkoholikus tradiciškai yra labai fainas žmogus – vyras ar moteris: išsilavinęs, gal net turintis savo verslą, bet leidžiantis sau atsipalaiduoti savaitgaliais – penktadienį, šeštadienį. Tai – pradžia“, – simptomus apibūdino Romas.

„Pirmas signalas tada, kai kas nors iš artimų žmonių pasako pastabą dėl tavo gėrimo“, – likimo draugui antrino Albinas. Tačiau pridėjo, kad tuo metu alkoholį pamėgę žmonės nesiklauso, savo ligos jie nepripažįsta.

O kaip suprasti, kad priėjai liepto galą? „Tai nusakyti kur kas paprasčiau: prarandi darbą, šeimą, vaikus, tavęs šalinasi tie žmonės, kuriuos laikei draugais“, – pasakojo Romas.

Jis atkreipė dėmesį, kad esmė, ne kiek išgeri, o ką tai tau reiškia, kaip jautiesi, kokios alkoholio vartojimo pasekmės.

„Priklausomybę vertiname trimis lygmenimis: fizinė, protinė ir dvasinė. Fizinė reiškia tai, kad mano kūnas kitaip reaguoja į alkoholį nei kitų žmonių. To pakeisti negaliu. Raugintas agurkas jau niekada nebus šviežiu agurku. Tai aš tas raugintas agurkas liksiu visam gyvenimui, to jau nepakeisiu. Tačiau tai man netrukdys, jei išsivaduosiu iš protinės priklausomybės. Tai reiškia, kad manęs nepersekios mintis užsukti į kavinę išgerti ne tik  kavos, bet ir 50 g. 50 ar 100 g nieko nereiškia, jei nesi alkoholikas. Bet aš gi 20 metų gerdamas sužinojau, kad tas 50 g man bus ne viena, net pirma taurelė...“ – pasakojo Romas.

Nenugalėdamas savęs pamažu degraduoji – tiek profesiškai, tiek socialiai. Kad gyvenimas pasikeistų iš esmės, turi keisti mąstymą, požiūrį – priversti protą galvoti kitaip. „Išgirdus, kad negalėsiu išgerti nė lašo, buvo tragedija. Maniau, kad gyvenimas praranda prasmę, jei negaliu pakelti taurės šampano per Naujus metus, o per Velykas išgerti alaus. Tai buvo protinė, dvasinė priklausomybė. Per mūsų susirinkimus, bendravimą ir išnyko ta proto priklausomybė. Dabar mano protas taip negalvoja, baimė gyventi be alkoholio išnyko. Be svaigalų gyvenu jau 23 metus ir džiaugiuosi dabar tuo gyvenimu, kuriuo anksčiau bijojau. Anoniminių alkoholikų susirinkimai ir padaro tą stebuklą – išvalo protą, keičia mąstymą“, – aiškino Romas.

Anoniminių alkoholikų grupės „12“ susitikimus lanko įvairiausių sluoksnių ir profesijų žmonės: medikai, pedagogai, menininkai, politikai, net kunigai. Pastaruoju metu daugėja ir jaunimo – vos 20–25 metų žmonių, kurie į taurelę įniko dar paauglystėje. Visi jaučiasi saugūs, nes anonimiškumas – garantuojamas.

„Svarbu sau pripažinti diagnozę – aš turiu problemą ir man reikia pagalbos. Ateinu į grupę, pasakau, kad esu Romas, esu alkoholikas ir niekas manęs neklausinėja, kur gyveni, ką dirbi, kokio dydžio alga“, – prisijungti prie grupės drąsino Romas.

Jis užtikrino, kad ligą pripažinusiems žmonės dvylikos žingsnių programa padės atstatyti sugriuvusius santykius su savimi, su žmonėmis, su aplinka – per tikėjimą ir per pasitikėjimą Dievu. „Nebrukame vieno dievo – kiekvienas gali turėti savo, tačiau kažkuo tikėti reikia, ar būtum katalikas, ar budistas“, – sakė Romas.

Nustojus gerti – gyvenimas sugrįžta. „Juk iki tampant alkoholiku žmogus sukūrė šeimą, turėjo darbą, draugų. Vadinasi, pašalinus ligą, visi šie įgūdžiai grįš ir gyvenimas susitvarkys. Paprastai tam užtenka vienų metų“, – kalbėjo Albinas.

Šiuo metu Lietuvoje veikia per 120 anoniminių alkoholikų „12“ grupių, dar apie 20 jų yra Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje, kur didelės emigravusių lietuvių bendruomenės. Ši draugija nesudarinėja narių sąrašų, nerenka jokių nario mokesčių, tad tikslaus šias grupes lankančių žmonių skaičiaus niekas nežino. Manoma, kad jų gali būti apie 3 tūkst. Vienintelė sąlyga jas lankyti – norėti atsikratyti šios nepriklausomybės.