Istorijos apie pirmuosius Kauno hipius, kurie laisvalaikiu brazdindavo gitara, klausydavo vakarietiškos muzikos ir gerdavo stiprią arbatą. Interviu su mokslininke Egidija Ramanauskaite, tyrinėjusia įvairias subkultūras Lietuvoje.

Kas buvo tie pirmieji hipiai mūsų šalyje?

Visų pirma reikia pasakyti, kad hipiais dauguma jų savęs nevadino. Tai buvo bendraminčiai, kurie domėjosi to laikotarpio vakarų jaunimo muzika ir kultūra. Iš tikrųjų hipiais vadinti to meto vaikinai ir merginos, siekę išeiti už sovietinės sistemos ideologinių rėmų ir mėgautis intelektualine laisve. 

Tuometinis hipių judėjimas ir muzika. Kas bendro?

Septintojo dešimtmečio antroje pusėje –  aštuntojo pradžioje Lietuvą įvairiais nelegaliais komerciniais kanalais pasiekdavo vakarietiški muzikos įrašai, lenkiški ir čekiški muzikiniai žurnalai, kuriuose buvo spausdinamos muzikantų nuotraukos. Jaunimas nelegalioje rinkoje įsigydavo grupės „The Beatles“ muzikos natas, kurias kopijuodavo ir platindavo. Neretai būta bandymų groti perdirbus septynstygę rusiško derinimo gitarą į šešiastygę.

Hipiai klausė ir kopijavo „Led Zeppellin“, „The Doors“, „Rolling Stones“ ir  kitų atlikėjų dainas.  Vien Kauno mieste egzistavo dešimtys susibūrusių muzikos grupių. Be abejo – reikėjo įvaizdžio, todėl buvo auginami plaukai.

„Hipiuojančio“ jaunimo grupelių buvo įvairių. Man teko kalbėtis su intelektualiais hipiais: jie kolekcionavo įrašus, naktimis klausė vakarų muzikos per „BBC“ ir „Amerikos balsą“,  skaitė  Keruaką, Selindžerį, Ginsbergą, mėgo vaikščioti į profesionalaus pantomimos pradininko Lietuvoje Modrio Tenisono spektaklius.

Kokiose Kauno vietose šie žmonės dažniausiai burdavosi?

Pagrindinė susibūrimo vieta buvo prie Muzikinio teatro esantis Miesto sodas. Hipiai čia dažniausiai rinkdavosi ant suoliukų prie sienos.

Reikia nepamiršti ir kitų vietų, tokių, kaip netoliese buvęs „Pieno baras“ ar prie patrankos Istorinio muziejaus sodelyje. Kiti mėgdavo rinktis Senamiesčio prieplaukoje.

Mėgiama vieta, kur hipiai rinkdavosi garsiai skaityti poezijos, buvo kino teatro „Romuva“ fojė. Ten  dirbusios bilietų kontrolierės ar budėtojos jaunimą mielai įsileisdavo.

Tačiau labiausiai mėgiami būdavo „plotai“: visi rinkdavosi pas kurį nors iš draugų namuose klausytis muzikos. Žinoma, tai buvo įmanoma tik tada, kai juose nebūdavo tėvų. 

Ką susitikęs jaunimas įprastai veikdavo? Gal turėjo kokių tradicijų?

Ką veikdavo? Bendraudavo. Tiesiog kalbėdavosi apie muziką, kas kokią knygą perskaitė, apie ką joje parašyta. Kartais į Miesto sodą iš Muzikinio teatro išeidavo pabendrauti Modris Tenisonas. Kalbėdavo jie tada apie filosofiją,  žmogaus egzistenciją, asmens laisvę. Kai kuriuos netgi rimtai sudomino pantomima. Tie, kurie grojo, laisvalaikį leido brūžindami gitaras, organizuodami koncertus. Kiti – mėgdavo keliauti, pavyzdžiui, į Taliną, Rygą ar tuometinį Leningradą. Susibūrę „plotuose“ šokdavo, gerdavo vyną, stiprią kavą, arbatą.

Dažnai veiksmas vyko Laisvės alėjoje ar jos prieigose. Kokią reikšmę pirmiesiems hipiams turėjo ši gatvė?

Laisvės Alėja – miesto širdis ir hipių podiumas. Jaunimas mėgo „šlifuoti Laisvę“. Taip buvo vadinami pasivaikščiojimai laisvalaikiu. Eidami į Laisvės alėją, visi pasiimdavo kas ką turėjo – gitarą, tuometinį latvišką tranzistorių „VEF‘ą“. Jeigu įsigydavo kokį įdomesnį drabužį, būtinai jį apsirengdavo.

Kaip atrodė tuometiniai „gėlių vaikai“?

Kalbant apie aprangą, buvo labai madingos plačios kelnės, vadinamieji „kliošai“, bei velvetiniai švarkai su ženkliukais. Merginos mėgo nešioti ilgus palaidus plaukus, ilgus sijonus ir laisvas palaidinukes.

Susitikę Laisvės alėjoje, hipiai apžiūrinėdavo vienas kitą, matuodavo kieno „kliošai“ platesni. Jei pamatydavo nepažįstamą žmogų dėvėjusį tokias kelnes, iš karto priimdavo jį kaip savą, neretai - čia pat ir susipažindavo.

Pasitaikydavo, kad už laisvesnį elgesį jaunuolius sulaikydavo milicija. Laisvės alėją nuolatos stebėdavo savanoriai viešosios tvarkos saugotojai – draugovininkai.

Tačiau po Kalantos įvykių „Laisvė“ ištuštėjo: jaunimą iš ten vaikydavo tuometinė „milicija“, naudojo jėgą, kirpdavo plaukus.   

Paminėjote Miesto sode susideginusį lietuvių disidentą Romą Kalantą. Gal turite ir apie jį pasakyti kažką tokio, ko dar nesame girdėję?“

Daugiau pridurti neturiu ką. Mano tyrinėtas to meto jaunimas, kuris rinkosi Miesto sode, su Kalanta nebendravo. Draugų rateliai buvo uždari, nepriimdavo nepažįstamų, nes bijojo „saugumo“. Tikėtina, kad Kalanta bendravo su kito ratelio jaunimu.

Ką hipių judėjimas davė Lietuvai apskritai?

Visų pirma, šis judėjimas labai svarbus pačiam jaunimui, nes tai buvo „jų“ judėjimas. Centre sukosi muzikinės grupės, aktyviai veikusios būtent Kaune.

Esu išsamiau tyrinėjusi „Raganių“ grupę, kuriai vadovavo Natanas Gitkinas. Jos solistas Visvaldas Žalnierius parašė kultinę jaunimo dainą „Gėlės“, dar žinomą kaip „Ištirpsta sniegas“. Šį kūrinį, susijusį su jaunatvišku romantizmu bei atitikusį to meto dvasią, žinojo ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje.

Roko muzika valdė, keitė mąstyseną, padėjo pastebėt kontrastus, laužė kanonus. Dėl to hipiai tapo nepriimtini, kaltinami antisovietine ideologija, jais domėjosi saugumas.  

Gal galite pavardinti konkrečias tuomet Kaune „hipiavusių“ asmenų pavardes?

Nežinau ar reikėtų šiuos žmones įvardinti. Jei paminėsiu vienus ir nepaminėsiu kitų – bus neteisinga. Nepaisant visko, „hipiavusio“ jaunimo Kaune buvo daug.

Kokios aplinkybės lėmė kitų subkultūrų atsiradimą Lietuvoje?

Sovietmečio hipiai prisimena savo pirmtakus bitnikus, mėgusius džiazo muziką, taip pat modus, rokerius, ar pankus. Gotai – jau vėlyvesnė subkultūra, atsiradusi po 1980–ųjų. 

Kitų subkultūrų atsiradimo aplinkybės panašios, kaip ir hipių. Kai Vakaruose kildavo nauja muzikos ir kultūrinio stiliaus subkultūrinė banga, ji po keleto metų pasiekdavo ir Lietuvą.

Be abejo, pavyzdžiui, Lietuvos pankų problemos buvo kitokios negu vakaruose, nes pastarieji reflektavo būtent sovietmečio tikrovę. „Verkia mergiotė kruvinom ašarom nuo komunizmo pakraupus“, - vienas iš sovietmečio Kauno pankų kūrybos motyvų, padedantis suprasti socialinį kultūrinį laikmečio kontekstą.