Dažnai tenka girdėti, kad Vilnius, teisingai nubraižius jo teritoriją, būtų beveik du kartus mažesnis, nei yra dabar. Miestas ryja aplinkines gyvenvietes ir plečiasi visiškai nevaldomai. Tai liudija ir Vilniaus riboženkliai, kurie apie miestą įspėja tūnodami miškuose.

Atsiveria panorama

Gretimos Baltarusijos piliečiai į Vilnių paprastai atvažiuoja dviem keliais – Lydos ir Minsko plentais. Netoli vienas kito į Vilnių atsimušantys keliai yra skirtingo dydžio, kraštovaizdžio ir kitokie juose pastatyti Vilniaus pradžią žymintys riboženkliai.

Į sostinę atvažiuojant nuo Minsko pusės plačiu greitkeliu su skiriamąja juosta jau iš kokio kilometro matyti skarda dengtas kiek apsilupinėjęs didelis Vilniaus riboženklis. Tiesa, pamatęs jį, apie čia prasidedantį miestą dar negali įtarti – nei įprastų priemiesčiams gamyklų, nei nedidelių gyvenamųjų namų. Kiek akys užmato – pievos ir keli krūmokšniai.

Pravažiavus šį ženklą šalikelėje stovi kitas, kuris informuoja apie už kilometro esančią miško aikštelę. Tad Vilniaus riboženklį pravažiavę dar galite dairytis poilsiui skirtos miško pavėsinės.

Itin žalias ir kelias nuo Lydos pusės. Tiesus siauras kelias, vedantis į Vilnių, rudens pradžioje – nuostabiai gražus.

Kirtus Vilniaus pradžią žymintį oficialų kelio ženklą miškeliu tenka važiuoti dar kokį kilometrą. Kairėje pusėje įvažiuojant į miestą atsiveria Tarptautinio Vilniaus oro uosto kilimo takai ir išsirikiavę lėktuvai, galima pamatyti ir virš miesto kylančius bei besileidžiančius lėktuvus.

Nuo abiejų kelių susikirtimo sankryžos atsiveria visa miškuose paskendusio Vilniaus panorama. Tai vienas iš nedaugelio kelių į miestą, kuris atveria ne daugiabučių namų ar gamyklų, o miesto senamiesčio vaizdą.

Dar vienas žalias ir net žalesnis už jau aprašytą kelią į Vilnių yra į sostinę įsiremiantis Nemenčinės plentas.

Paprastas miesto pradžią žymintis kelio ženklas, o ne didelis metalinis riboženklis čia pastatytas visai netoli Nemenčinės, kuri oficialiai nuo Vilniaus turėtų būti nutolusi maždaug 20 km.

Nuo šio miestelio važiuojant sostinės link ir kirtus miesto riboženklį drąsiai viename iš miško keliukų galima pastatyti automobilį ir eiti pagrybauti. Ir tai visai ne išsigalvojimai, nes rudenį net ir darbo dienomis Vilniaus miesto teritorijoje grybautojų yra ne vienas.

Važiuodamas šiuo keliu imi mąstyti, kad žinomo užsienio interneto portalo „Business Insider“ Vilniui žaliausių Europos sostinių 20-uke skirta tik 13 vieta visiškai neatitinka tikrovės. Šio sąrašo sudarytojai į miestą tikrai atvažiavo ne nuo Nemenčinės pusės.

Taip manyti verčia tai, kad kirtus miesto riboženklį mažiausiai 10 km tenka važiuoti tikrų tikriausiu mišku, pravažiuoti Valakupių ir Liepynės girininkijas, kelio ženklą, įspėjantį apie ant kelio galinčius išbėgti žvėris, kirsti sraunų laukinį Veržuvos upelį ir jo hidrografinį draustinį, ir tik tuomet atsiveria miestas, kurį pirmiausia pristato grėsmingi Saulėtekio alėjos studentų bendrabučiai.

Tik užmetus akį į miesto žemėlapį matyti, kad minėtame miške slepiasi prabangių gyvenamųjų namų kvartalai ir sodai.

Modernus įvažiavimas

Šiltaisiais metų mėnesiais į Vilnių vadinamuoju Molėtu plentu dažniausiai grįžta miškuose prie ežerų pailsėję miestiečiai.

Iš laukinės gamtos į civilizaciją grįžtančius vilniečius miesto prieigos pasitinka itin moderniais vaizdais. Kairėje kelio pusėje jau iš tolo akį traukia besisukanti vėjo jėgainė, o priartėjus dar labiau dėmesį sukausto kelios į dangų nukreiptos plokštės su saulės baterijomis.

Jokios laukinės gamtos privažiavus sostinę nelieka nė kvapo, tačiau ir miesto pastatų nelabai daug. Atvykdamas į Vilnių iš šios pusės vargiai pasijausi įvažiavęs į didelį miestą. Be įdomiai atrodančių alternatyvių energijos jėgainių, šioje miesto vietoje daugiau beveik nieko nėra: verslo pastatai stūkso vos kas keliasdešimt metrų vienas nuo kito, eismas gatve itin judrus, o riboženklio užsižiūrėjęs į kelis stovinčius šviesoforus greičiausiai nė nepamatysi.

Greičiausiai dėl pievų apsupto kelio būtent čia stovi daugiausia didelių vairuotojams skirtų reklamos stendų. Šis kelias į miestą yra vienas iš nedaugelio, kurio iš abiejų pusių negaubia miškai.

Visiška nuobodybė

Pačių išraiškingiausių ir vaizdingiausių kelių į miestą tikriausiai reikėtų tikėtis atvykstant iš didžiųjų miestų. Būtent toks miestas yra Kaunas, tačiau įvažiavimas į sostinę nuo Kauno pusės tikriausiai yra vienas nuobodžiausių ir niūriausių.

Skriejant autostrada Vilniaus link miesto riboženklis vairuotojus pasitinka likus maždaug dešimčiai kilometrų iki realios miesto pradžios.

Vienas iš trijų didžiųjų metalinių riboženklių, po kuriuo kabo lietuviškas ir angliškas užrašas „Sveiki atvykę į Europos krepšinio čempionatą 2011“, stovi labai gražioje vietoje prieš pat mišką netoli Didžiulio ežero. Tiesa, šiuo metu užmesti akį į šį riboženklį trukdo greta vykstantys kelio tiesimo darbai.

Pravažiavus mišką atsiveria pramoninio Vilniaus vaizdai: rūkstantys milžiniški „Vilniaus energijos“ kaminai, daugybė didelių gamyklų, automobilių remonto dirbtuvių, sunkvežimių.

Būtent dėl šio vaizdo susidaro įspūdis, kad miestas svečių nenori įsileisti, iki centro verčia važiuoti ilgai, lėtai ir nuobodžiai, žiūrėti į vienodas gamyklų sienas ir pasikartojančias reklamos iškabas.

Tai galima laikyti ir bendru daugelio kelių į miestą bruožu, nes kirtus riboženklius iki tikrojo miesto kone iš visų pusių tenka gerokai pavažiuoti.

Įvažiavimas į sostinę nuo Ukmergės pusės, ko gero, labiausiai išsiskiria iš visų į miestą vedančių kelių. Daugelis šį kelią vadina vienu gražiausių ir miestietiškiausių.

Apie netrukus atsiversiantį Vilniaus vaizdą dar vienas didelis metalinis riboženklis praneša tik tuomet, kai jau būna pravažiuoti keli privačių gyvenamųjų namų kvartalai, viešbutis, golfo laukai, automobilių prekybos centras.

Labiausiai per dešimtmetį išsiplėtęs miesto pakraštys svečius iš karto pasitinka vienu šalia kito sustatytais didžiuliais naujais daugiabučiais namais. Būtent naujais, o ne blokiniais sovietiniais monstrais.

Vienas šalia kito stovi daugelio pasaulio automobilių gamintojų prekybos centrai, verslo biurai, maisto prekių parduotuvės. Nuo šios pusės iki miesto centro važiuoti reikia trumpiausiai, o kelias pats paprasčiausias ir tiesiausias.

Tai vienintelis kelias į Vilnių, kuriuo įsmukęs į miestą gali be jokios abejonės pajusti atvykęs į sostinę.