Praėjusią savaitę uostamiesčio bendruomenei pristatęs savo antrąją fotografijų knygą apie Klaipėdą Vytas Karaciejus iš gyvenimo norėtų tik daugiau laiko – sau, šeimai ir kūrybai. Viso kito 35 metus Klaipėdoje kuriantis fotografas turi su kaupu – pagal poreikius, kurie nėra dideli. O štai laikas – jo vis labiau trūksta. Todėl, jei Kalėdų Senelis po egle jam padėtų dar laiko, labai apsidžiaugtų, nes tai – didžiausia dovana, apie kokią žmogus gali tik svajoti.

Laisvu stiliumi

– Taip ėmėte ir išleidote knygą be jokios progos?

– Nėra kada jos laukti. Gyvenimas toks, kad niekada nežinai, kada tavo laikas baigsis. Štai mano albumo mecenatas šviesaus atminimo Bronislovas Lubys nesulaukė jo pasirodymo... Tokius ąžuolus laikas išverčia!.. Tiesą sakant, jei ne Rimantas Taraškevičius, ši fotografijų knyga gal dar ilgai nebūtų išleista. Jis labai susidomėjo mano idėja, tarpininkavo ieškant lėšų, tapo savotišku šio albumo globėju. Ir daugiau Klaipėdos kultūros žmonių prie jo prisidėjo: savo tekstais – žurnalistė Zita Tallat-Kelpšaitė, sumaketavo dizaineris Gytis Skudžinskas, leidžiant finansinių nuolaidų padarė „Drukos“ spaustuvės savininkas Algirdas Apulskis. Bendrom jėgom per metus ėmėm ir padarėm.

– Kam jums to reikėjo?

– Žinote, apie Klaipėdą išleista nemažai fotoalbumų, daugelyje yra ir mano nuotraukų. Bet taip viskas marga, vienadieniška... Norėjosi kažko kitokio, kad leidinys išsiskirtų tame margumyne. Išsyk pagalvojau apie vienspalvę fotografiją. Juolab kad pirmasis mano albumas „Klaipėda: buvimo ženklai“ buvo spalvotas. Antrąjį pavadinau kiek kitaip – „Klaipėda: laiko ženklai“. Skiriasi tik vienas žodis, bet man jis daug reiškia. „Laiko ženklai“ – kad laikotarpis neįpareigotų, nes laikas yra reliatyvi sąvoka. Parinkau fotografijų, padarytų per pastaruosius 20 metų. Be jokių įsipareigojimų nei sau, nei kažkam, laisvu, klaipėdietišku stiliumi. Norėjosi stilingo, savo išvaizda rimto, nekomerciško albumo, Klaipėdai atiduoti kažką tokio, ne vien tik parodas. Kita vertus, aš niekada nesistengiau leisti albumų, nes ne iš to juk gyvenu. Dabar, kai jau, atrodo, ir galėčiau, ir norėčiau, laiko trūksta. Ir parodoms, ir knygoms. Tas laikas – kažkas baisaus ir nesuprantamo...

Gyvename darbui?

– Profesija, verslas ir menas – kaip jie sutaria jūsų gyvenime?

– Vienas kitam padeda. Kad ir rekonstruojant senas fotografijas. Menas su verslu – sudėtingas derinys. Vien laiko kiek reikia norint kažką atrasti ir padaryti. Didelei kūrybai, eksperimentams, montažams laiko nebėr. Dar patirtis, žinios kartais atveda. Menai gimsta atsiradus įdomesniam kadrui – paeksperimentuoju su juo vakarais namie, ne studijoje. Užsikuriu židinį, ten kitokia aura, tai ir pažaidžiu prie kompiuterio. Kartais pavyksta kažką įdomesnio padaryti.

Verslo aš neturiu. Esu savo srities amatininkas ir iš to amato normaliai pragyvenu. Savo studijoje spausdinu nuotraukas, plakatus, visokius reklaminius dalykus, kai žmonės paprašo, pafotografuoju, padarau vieną kitą portretą... Fotografija – mano darbas. Aš negaliu blogai atlikti bet kokio užsakymo, net paties smulkiausio. Dėl to išeikvoju visą savo laiką. O kaip pasiilgau gamtos, ramybės... Kur tau! „Užmuša“ visokie darbeliai. Nei sau laiko, nei šeimai. Gyvenam darbui. Anksčiau būdavo laiko ir alaus išgerti su draugais, pabendrauti. Dabar – tik darbas. Kad išgyventum. Esam įsikibę to kliento, kad tik nenueitų pas kitą. Konkurencija... Net ir negraži. Šiąvasar pas dukrą į Portugaliją buvau ištrūkęs porai savaičių – džiaugiausi, atsigavau, pailsėjau truputį nuo viso šito.

Pavasarį taps seneliu

– Ką jūsų dukra veikia Portugalijoje?

– Gyvena ten. Silvijai – 23-eji, Lietuvos dailės akademijoje baigė interjero dizainą, dar studijuodama susipažino su portugalu, ištekėjo ir išvažiavo į jo gimtinę. Net nebandžiau sulaikyti. Matau, tikra meilė pašaukė. Ji mano mažoji, jai dar reikia padėti, pirmi mėnesiai jiems ten, tik pradžia bendro gyvenimo. Dabar svarbiausia, kad išmoktų portugalų kalbą, o gyvena jie gražiai, tikrame dvare.

– O kur jūsų vyresnioji?

– Aušra dešimčia metų vyresnė, jau suaugusi. Ji baigė menų istoriją ir vadybą, studijavo Vytauto Didžiojo universitete, dabar gyvena Vilniuje, dirba konsultacinėje firmoje. Jau nemažai pakeliavo po pasaulį, daugiau pamatė nei tėvas. Ji puikiai kalba angliškai, dar neblogai moka bene penkias kalbas, gali keliauti bet kur.

– Ar turite anūkų?

– Dar ne. Bet Aušra žada, kad pavasarį jau būsiu senelis.

– Turbūt buvo nelengva abi užauginti, išmokslinti? Juolab kad jaunesnioji buvo dar paauglė, kai mirė pirmoji jūsų žmona?

– Sunku ir liūdna tai prisiminti. Nijolė mirė prieš 10 metų. Staigiai. Per savaitę jos netekome. Silvijai tuomet buvo 13-a, vyresnioji ruošėsi tekėti. Jos vestuvės jau buvo suplanuotos ir įvyko po dviejų savaičių, jau be mamos. Su Nijole pragyvenom beveik 25 metus. Gražiai gyvenom... Aš – šeimos žmogus, man tai svarbu ir paprasta. Man keista, kad žmonės skiriasi, aš prieš tuos, kurie šeimas ardo.

Supranta iš pusės žodžio

– Kodėl vedėte antrąsyk?

– Sutikau gerą žmogų ir neapsirikau. Vis dėlto augo mergaitės, ir joms, ypač mažajai reikėjo moters pagalbos. Jei būtų berniukai, gal būtų paprasčiau. Su Lidija buvome šiek tiek pažįstami dar anksčiau, kai ji dirbo merijoje. Po žmonos mirties jaučiausi vienišas, pasimetęs. Ji buvo laisva, netekėjusi, todėl ilgai nelaukęs pasipiršau, ir Lidija sutiko. Ji už mane penkeriais metais jaunesnė, labai gero būdo, nepaprastai daug padėjo ir padeda mano mergaitėms. Manau, šioje gyvenimo loterijoje laimėjom visi: aš – antrą šansą būti laimingas ir puikią žmoną, mano dukros – ištikimą draugę, Lidija – šeimą. Ji dabar dirba draudimo grupės „PZU Lietuva“ Klaipėdos filialo direktore, sugeba organizuoti, suprasti žmones, mylima kolektyve. Ir mes visi trys ją labai mylim. Namie esu laukiamas. Tai – laimė. Ne taip paprasta ją pagauti ir išlaikyti. Gal todėl žmogui būdinga niekada nesijausti absoliučiai laimingam. Gyvenimas ne toks saldus.

– Gal poreikiai per dideli?

– Kiek man reikia – visko užtenka. Nesu godus ar įnoringas. Maistas man bet koks skanus, netrokštu ypatingos prabangos. Pragyventi man nesunku. Sotus, apsirengęs, namuose šilta ir jauku – man tai svarbiausia. Mudu su žmona abu tokie. Mūsų ir būdai, ir poreikiai panašūs. Vienas kitą iš pusės žodžio suprantam. Kad nebūtų nuobodu, abu dirbam, vaikštom į koncertus, nusiperkam bilietus į teatrą – ir einam. Labai malonu ir abiem prie židinio pasėdėti, rankomis susikibus pabūti. Namų relaksas kur kas geresnis nei kokio SPA.

– Kur dar semiatės jėgų ir energijos?

– Esu pelėdžiukas, rytą kelti sunku, į darbą einu miegodamas, betgi reikia. Anksčiau energijos pasikraudavau gamtoje. Kopose, prie ošiančių bangų širdis, akys atsigauna, jūros balsas nuramina. Dabar... Padeda ir kavos puodelis. Malonu, kai padarau gerą fotografiją ar padedu ją sutvarkyti kolegai. Be jokio pavydo. Prie fotografijos – savos ar svetimos – galiu kuistis per naktis.

Per daug šiukšlių

– Jums svetimas pavydo jausmas? Kas dar nepriimtina?

– Tas juodas pavydas tikrai svetimas. Dėl pinigų irgi nesimušu. Kaip yra – taip gerai. Nes vis gyvenimas priverčia pagalvoti, kad esame ne amžini. Nekaupiu daiktų, nes žinau, kad vėliau jų man tikrai nereikės. Ir mano dukroms nereikės. Na, gal kokios knygos ar meno kūrinio, bet ne kokių nors senienų, kurios man brangios. Kad ir šią „liktarną“ kažin, ar kur pritaikys. Nežinau, kas bus su tais tūkstančiais mano negatyvų. Gal kokiai bibliotekai atiduoti? Kiek tai vertinga, laikas parodys.

Savo sode baigiu visus medžius išrauti. Paseno. Kaip duodu – net skiedros laksto, gera proga pasimankštinti. Išarsiu lauką ir pagalvosiu, ką toliau daryt. Jokių didelių planų. Anksčiau, kai būdavo laiko, neplanuodavau nieko, o kai pradėjau galvot rimčiau, laiko nebėr, užsiėmęs be galo. Tas laiko trūkumas graužia, norisi daugiau padaryt, suspėt, bet atidedu, kaupiuosi – tokia makalynė, neišbristi. Pražudys mus ta kompiuterija. Kaip blogai, kad žmogus toks protingas ir jam vis negana. Stengiesi visąlaik kažką pasivyt – iki beįprotybės. Kaip mama sakydavo, kai visko atsiras tiek daug, žmogus nepasitikės žmogumi, tikrai bus pasaulio pabaiga. Pagalvoju kartais – lyg ir visko jau per daug. Kažin ar techninė pažanga žmonijai atneš daug gero. Per daug šiukšlių nuo to viso progreso.

Susvetimėjimas, nepasitikėjimas vieni kitais tapo norma. Anksčiau kaimynystėje buvome savi, dabar nežinom, kas už sienos gyvena. Aplinkui – vien nepažįstami. O kada bendrauti, susipažinti, jei iš darbo grįžtam naktį?.. Tempas velniškas. Ir tos krizės išgąsdino mus. Dabar išvis gąsdinimo era. Gąsdina visi – vandentiekis, elektros tinklai, dujininkai, šiukšlių surinkėjai, valdžia – jei nemokėsi, išjungs, antstolius atsiųs. Jau taip įsijautėm – kas gi dar?.. Tik ir ieškom. Tas gąsdinimas duoda per smegenis – sunkiai pakeliamas ir suvokiamas dalykas. Ir žiniasklaida tuo mėgaujasi, pataikaudama mūsų inercijai. O turėtų suvokti atsakomybę – padeda mus greičiau nuvaryt į kapus.

– Ir gamta gąsdina. Nebaisu?

– O vėtros mane nuteikia gerai. Mėgstu vėjus. Per audrą man norisi palakstyti. Kažkas gi įdomaus vyksta, kitaip, nėra monotonijos. Rūkas, škvalas – smagu. Gerai, kad gamta įvairi. Po jos šėlsmo ir veikti yra ką.

Vizitinė kortelė

Gimė 1948 m. kovo 10 d. Milvyduose Varėnos raj.

Baigė Kauno aukštesniąją dailės mokyklą, specialybė – dailininkas fotografas.

Nuo 1975 m. gyvena ir kuria Klaipėdoje.

Nuo 1977 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, 2005 m. gavo meno kūrėjo statusą.

1997 m. suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas.

Svarbiausi fotografijų ciklai: „Smėlio legenda“ (1994), „Jūros paslaptys“ (1998), „Miško sakmės“, „Prie amžiaus slenksčio“ (1999), „Draugai ir kaimynai“ (2000), „Būties miražai“ (2007), „Pajūrio peizažai“ (2008).

Fotoalbumai: „Klaipėda: buvimo ženklai“ (2002) ir „Klaipėda: laiko ženklai“ (2011).