Lietuvos gyventojai vis dar negali apsieiti be uogavimo ir grybavimo, nors daugelis jau pasitraukė į betonines džiungles, o savo bendrybę su mišku iškeitė į prekybos centrų šventyklas. Skirtingai nuo urbanizuotų šalių, patyrusių industrinės „revoliucijos“ džiaugsmus ir šiurpus, mes vis dažniau pirmenybę teikiame surinktai ir vartojimui paruoštai produkcijai. Vis dėlto   dar daugelis „kreipiasi“ į miškus gėrybių: medienos, uogų, grybų ir pan.

Vertindami miškus kaip žaliavą, medienos tiekimo centrą, užmirštame, jog miškas tarnauja ne tik kaip medienos gamybos centras ar žmogaus atokvėpio, ryšio su gamta vieta, bet ir pats yra milžiniška sudėtingų ryšių prinarpliota ekosistema. Viena iš neatsiejamų jos dalių – unikalus biosferos elementas, seniau nepelnytai painiotas su augalija, bet vėliau išskirtas į atskirą gyvųjų organizmų karalystę: grybiena.

Žaliasis ezoterikas: yra tyrimų apie grybų stresą

Žaliasis Kęstutis Ožalas mano (ir liudija kai kuriuos mokslininkus kalbant), jog grybiena patiria stresą ir yra ypač jautri miško pokyčiams, suaktyvėjusiai žmogaus ir ypač technikos veiklai miškuose, kai vykdomi intensyvesni kirtimai. Kalbama ne (vien) apie teritorijas, kur visiškai iškertamas miškas ir dėl to grybai tada jau dažnai visiškai fiziškai ten negali gyventi, o apie gilias provėžas ir jomis kursuojančius ypatingai sunkius miškovežius, kirtimo darbus, triukšmą, pjūklų verčiamus didelius medžius. Be abejo, bent kai kur tokie darbai ne tik, jei tikėtume šiomis teorijomis, „išbaido grybieną“, bet ir fiziškai išardo jai reikalingą samanų, miško dangos sluoksnį, pažeidžia sudėtingą tinklą.

Mikologai: netikėkite nesąmonėmis

Gamtos tyrimų centro (GTC) mokslininkai, Mikologų draugijos nariai atmeta samprotavimus apie grybienos patiriamą stresą. Tačiau neanalizuodami miško dangos pažeidimų žalos jie primena apie sudėtingus, neatskiriamus medžių ir grybų santykius, kurie kartu kuria šias kadaise žmonijai lemtingą reikšmę turėjusias, o dabar vis dar klausimų keliančias ekosistemas. Būtent nuo jų ir nutolome į savo vartotojišką, pusiau-cheminių-amžino-galiojimo produktų palaikomą ir neaiškias ligas produkuojančią miesto gyvenseną, kuri savo ruožtu dargi nepaliaujamai naikina gamtos buveines.

„Tikiuosi, kad jūsų bendraminčiai savo veikloje nesiremia tokiais svaičiojimais – labai atsiprašau už tiesmukišką apibūdinimą, – sako Jurga Motiejūnaitė, GTC Mikologijos laboratorijos vadovė. –  Grybai dėl miško kirtimo kenčia  isai ne dėl to, kad patiria stresą dėl miškovežių važinėjimo. Grybai yra jautrūs kitiems faktoriams – kertant miškus mažėja miško struktūros įvairovė, daugelis grybų rūšių nebeturi nišų įsikurti. Ypač nukenčia tos rūšys, kurioms išgyventi reikalingas senas miškas ir ilgas miško tęstinumas – tai yra, kad toje pačioje vietoje ilgą laiką nepertraukiamai augtų miškas, nebūtų plynai kertamas. Kitas faktorius, veikiantis grybų įvairovę – negyvos medienos (ypač stambiosios) kiekio mažėjimas miškuose. Tai susiję su itin nuodugniu vėjovartų šalinimu, sanitariniais kirtimais, kai šalinami nudžiūvę ar benudžiūstantys medžiai“.

Grybų streso teigėjų samprotavimus mokslininkė įvardijo kaip antropomorfizmą: „Tai tokia teorija, kai neturint pakankamai žinių apie objektą, o tik nuotrupas ir nuogirdas, formuluojamos išvados, kurios sutapatina gamtos objektų funkcionavimą su žmogaus būsenos ar išvaizdos principais“.

Nepaisant sklandančių mitų mokslininkai atkreipia dėmesį į būtinybę saugoti grybieną. Akivaizdu, kad ne tik miškų kirtimas, bet ir nuolatinis jų „valymas“ šalinant nuvirtusius medžius, taip pat juos retinant, daro neigiamą poveikį jautrioms miško ekosistemoms.