Kitais metais sukaks keturiasdešimt metų, kai 1972 m. gruodžio 15 d. Jungtinių tautų organizacijos Generalinė asamblėja paskelbė Birželio 5-ąją Pasauline aplinkos apsaugos diena.

Ši diena pasirinkta todėl, kad 1972 m. birželio 5 d. Stokholme įvyko pirmoji JTO konferencija, skirta aplinkos apsaugos problemoms aptarti.

Pasaulinės aplinkos apsaugos dienos renginiais siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į aplinkosaugos problemų sprendimą, paskatinti aplinkos apsaugą visame pasaulyje. Lietuvoje šią dieną taip pat organizuojami įvairūs renginiai – dviračių žygiai, konferencijos, aplinkos tvarkymo akcijos, turinčios ypač svarbią auklėjamąją reikšmę. Daug panašių akcijų jau vyko ir iki šios dienos. Tai – akcija „Darom“, įvairios medelių sodinimo akcijos ir kt.

Lietuva nuo seno garsėja kaip miškų šalis. Istorijos šaltiniai rodo, kad lietuviai jau senais istoriniais laikais mėgo keliauti ir diduma jų vertėsi prekyba, karyba ir medžioklėmis, o žemdirbių šalimi istoriškai Lietuva net nebuvo, nes tuo metu, kai čia apsigyveno mūsų protėviai, jų aplinkoje beveik nebuvo dirbamos žemės. Beveik visas lietuvių gyvenamas plotas buvo miškai su pelkėmis, papuošti gausybės ežerų ir upių. Net susisiekimas vykdavo tik upėmis arba raitomis. Tokią savo gyvenamąją aplinką, suformavusią sveiką mūsų gyvenimo būdą ir gilią pasaulėžiūrą, jie itin gerbė ir saugojo.

Deja, ilgainiui plėtėsi kaimai, augo miestai, didėjo ariamos žemės plotai, ilgėjo ir platėjo keliai, o miškų plotai tolydžio mažėjo, kol XX a. pradžioje mūsų šalies miškingumas tesiekė 14 proc. Taip buvo labai pakenkta aplinka. Lietuvą ištiko panašus likimas kaip Airiją, Daniją ir kai kurias kitas panašias šalis - ji buvo „civilizuota“, o miškų žalumas palaipsniui keitė laukų plynės.

Kartu buvo žalojama ir mūsų sąmonė, į kurią mūsų nedraugai atkakliai bruko mintį, esą, Lietuva – „žemdirbių šalis“, o kaimas - tai palinkę prie žagrės varguoliai...

Šiandien tas dvasinis genocidas įgavo kitą formą - jau kurį laiką mūsų piliečiams įkyriai peršama nuomonė, esą, Lietuvoje pernelyg didelė dalis kaimo gyventojų, esą, panašioje geografinėje platumoje esančių išsivysčiusių šalių žemės ūkyje užimta tik 3–5 proc. visų darbingų šalies gyventojų. Bet kodėl stengiamasi mūsų sąmonėje kaimą sutapatinti su žemės ūkiu? Ar ne laikas pradėti skirti ir sąvoką „žemės ūkis“ nuo sąvokos „kaimas“. Ar ne laikas suprasti, kad Lietuvos kaimas – tai ne vien pievos ir arimai, o miškas – ne vien medienos, grybų ir uogų tiekėjas, kad kaimas - tai ne vien aukštomis tvoromis aptvertos turčių sodybos prie ežerų ir upelių, ir jų medžioklės plotai.

Tiesa, vos atkūrus Lietuvos valstybę, buvo imtasi visų galimų priemonių, siekiant atstatyti krašto ekologinė pusiausvyrą ir atkurti sveiką gyvenimui aplinką. Intensyvaus darbo ir didelių įdėjimų dėka šiuo metu miškai jau padengė daugiau nei trečdalį Lietuvos ploto, tačiau tam prireikė beveik viso šimtmečio atkaklaus triūso.

Tačiau, per tą laiką daug kas ir pasikeitė. Šiandien ES nuostatos reikalauja didinti atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą ir numato remti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą gaminant elektros energiją ES vidaus rinkoje. Ką tai reiškia Lietuvai?

Kaip žinome, Lietuvoje didelių upių nėra, todėl hidroenergijos resursai, skirtingai nei Švedijoje ar kitose kalnų šalyse, nedideli. Mūsų vėjai taip pat neprilygsta Olandijos ar Danijos pakrančių vėjams, o saulės energiją galime įsisavinti labai ribotai, kadangi beveik visoje mūsų šalyje apsiniaukusių dienų metuose būna daugiau nei giedrų. Galima sparčiau plėtoti biokuro gamybą, plačiau taikyti energijos gavybai šalutinę žemės ūkio produkciją, t. y., šiaudus, mėšlą ir kt. produktus, tinkamus bioenergijos išgavimui, tačiau tai ne išsigelbėjimas, todėl visų mūsų žvilgsniai vėl nukrypsta į miškus.

Suprantama, norint išsaugoti darną aplinkoje, miškas turi būti kuo racionaliau panaudojamas, todėl be saiko didinti kurui sunaudojamos medienos kiekius Lietuvai pernelyg didelė prabanga. Kur kas naudingiau ruošti padarinę medieną, kurią galima ir eksportuoti, ir naudoti vietos pramonėje, o kurui naudoti miško ruošos atliekas, sanitarinių kirtimų metu pagamintą medieną. Todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė riboja katilinių, kūrenamų vietine mediena, galią. Tai yra būtina, siekiant išlaikyti Lietuvos miškų ūkio veiklos rezultatų stabilumą ir išsaugoti šalies ekologinę pusiausvyrą, nes miškai tai ne tik svarbi medienos pramonės ir energetikos žaliava, bet ir reikšminga grandis kaupiant anglies dvideginį iš atmosferos ir kovojant su klimato kaita.

Siekiant sukurti kuo geresnę gyvenamąją aplinką, būtini pokyčiai ir žemės ūkyje, kuris taip pat turi nemažai įtakos klimato kaitai, tačiau vis dar išlieka mūsų šaliai reikšminga ūkio šaka. O čia - yra ką veikti, nes Lietuvoje žemės ūkio produkcijos gamybai energijos suvartojama apie tris kartus daugiau negu Vakarų Europoje.

Kai kurių mūsų šalyje pagamintų žemės ūkio produktų gamybos išlaidose energetika sudaro 10–15 proc. ir daugiau, kai tuo tarpu Vakarų Europos šalyse tik 1–2 proc., o darbo našumas pas mus, palyginti su Vokietija ar Danija, mažesnis apie tris kartus. Taip pat vertėtų plėsti draugiško aplinkai gamybos būdo - ekologinės gamybos plotus. Juk kai kuriose šalyse, pvz., Austrijoje, Švedijoje, ekologinės gamybos plotai seniai prašoka 10 proc. visų naudmenų, o pas mus sertifikuota tik apie 5 proc. deklaruotų naudmenų. Taip pat didelė perspektyva – alternatyvioje veikloje.

Daugelyje Europos Sąjungos šalių ypatingą ekonominę reikšmę turi turizmas. Mažiausiai pretenzijų turintys turistų srauto atstovai - ekologiniai turistai. Jie nekelia didelių reikalavimų aptarnavimui: visus juos vienija bendras siekis – sveikai gyventi ir maitintis. Pagrindinį ekologinių turistų srautą visame pasaulyje sudaro išvystytos pramonės šalių gyventojai, besidomintys gamta, tos šalies buitimi.

Ekologinio turizmo rūšys yra įvairios: kelionės pėsčiomis, dviračiu, raitomis, vandeniu... Vis sparčiau auga kaimo turizmas, kuris tampa rimtu konkurentu seniesiems kurortams bei viešbučiams ir gana pigia alternatyva poilsiautojams. Lietuvoje kiekvieno regiono savitas gamtos grožis bei jos įvairovė, kultūros paveldo objektai ir geri keliai sudaro palankias sąlygas kaimo turizmui. Juo labiau, kad Lietuva - viena iš nedaugelio Europos šalių, galinčių panaudoti bei puoselėti tam savo gamtos turtus ir kultūrinį paveldą.

Kaimo turizmas - tai verslas, galintis plėtotis sparčiau nei kiti verslai kadangi jo ėmėsi neeiliniai kaimo žmonės, turintys verslumo gyslelę, atitinkamą išsilavinimą ir mentalitetą, todėl nors šis verslas Lietuvoje žengia dar tik pirmuosius žingsnius, tačiau jau tapo kaimo verslo lyderiu. Taigi, kaimas turi daug galimybių keistis.

O dabar - apie svarbiausiąją kaimo dalį – jame gyvenačius žmones, kurie ne tik mus maitina, bet ir tebesaugo gausų mūsų tautiškųjų tradicijų lobyną. Kaip padėti jiems išsaugoti tą aplinką, kurioje jie gyvena?

Pirmiausia, reikia sudaryti sąlygas, kad kaime galėtų gyventi ne tik žemdirbiai. Juolab, kad ir ES skatina „žaliąją politiką“, t. y., gyventojų grįžimą į kaimą. Pirmiausia, tai gali būti mieste dirbantys, bet kaime gyvenantys žmonės – juk ir Vakarų šalyse madinga turėti namą už 50–100 km nuo darbovietės, idant būtų galimybė nors dalį laiko praleisti neužterštoje aplinkoje.

Kita grupė galėtų būti vyresnio amžiaus žmonės, turintys pragyvenimo šaltinį, bet norintys gyventi sveikoje aplinkoje – pensininkai. Gyventojų pagausėjimas savaime sudarytų prielaidas plėstis ir aptarnaujančiai sferai. Tai ir mokytojai, ir gydytojai, ir kt. O kas gi nenorėtų gyventi sveikoje aplinkoje? Bet nepamirškime, kad norintieji gyventi sveikoje aplinkoje, turėtų ir prisidėti prie jos sukūrimo.

Supraskime, kad ne viską lemia įstatymų nuostatos, t. y., „galima – negalima“. Daug priklauso ir nuo mūsų sąmonės, kuriai apšviesti ir buvo paskelbta Pasaulinė aplinkos apsaugos diena, ir nuo mūsų pačių noro.