Prieš statydamas namą, daugelis pagalvoja apie medžiagas, kurias jis naudos sienų konstrukcijai. Nuo senų senovės populiariausia statybinė medžiaga Lietuvoje – medis. Ir dabar daugelis kaimo namų mediniai.

Dar nemažai medinių pastatų ir miestuose ar miesteliuose, nes vertinant pagal tai, kokiame name sveikiausia gyventi - niekas neprilygsta senoviniam medinių rąstų sienų namui. Apskaičiavę sienų šilumos varžą, matome, kad mūsų klimato sąlygomis pakanka bent 14 cm storio rąstų sienos.

Be to, ir medienos mūsų krašte visais laikais buvo užtektinai. Tačiau šiandien vieniems tai dėl įvairių priežasčių sunkiai prieinama, kiti siekia monumentalumo, o dar kiti – nenori atsilikti nuo laikmečio.

Gaila, bet jau nebenaudojamos statybose ir sveikatai palankios bei ekologiškos vietinės medžiagos – molis ir šiaudai.

Tiesa, šiandien dar gali kai kur kaimo glūdumoje pamatyti molinį ūkinį pastatą, bet tai daugiausia drėbto molio pastatai. Tuo tarpu namų sienoms molis būdavo specialiai paruošiamas, o šiam darbui būdavo kviečiamos didžiulės talkos.

Statybai skirtą molį žmonės suversdavo į tam reikalui iškastą kūdrą, išmindavo ir pralaikydavo jame dvi žiemas arba peršaldydavo, kad kalkės ir kitos priemaišos iš jo išeitų. Po to tas molis būdavo nuvalomas, minkomas su šiaudais ir klojamas pusės metro storio sluoksniu lygioje vietoje.

Šiaudai tarnaudavo kartu ir molio surišimui, ir kaip šilumos izoliacinė medžiaga. Kai molis sustingdavo (bet nesudžiūdavo), jis būdavo supjaustomas gabalais ir toliau džiovinamas. Iš tų molio – šiaudų blokų būdavo mūrijamas namas, kurio sienas iš abiejų pusių geriausia aptinkuoti.

Populiariausias - tradicinis plytų mūras

Vis dėlto medis – brangus, be to jis neatsparus puvimui, ugniai. Molio sienos – vis tik šaltokos, o be to, reikalauja daug darbo sąnaudų. Tiesa, dar kartais buvo naudojamas akmenų mūras, tačiau jis šaltas ir reikalauja daug darbo sąnaudų. Todėl dažniausiai jis būdavo naudojamas rūsio, ūkinių pastatų sienoms ar dekoratyviniams elementams. Mūsų laikais šių medžiagų palengva atsisakoma.

Reikia pastebėti, kad daugelyje Lietuvoje statybų poziciją išlaikė tradicinis plytų mūras, kurį ne visada gali pakeisti ir naujosios medžiagos, ne visur išeina taikyti ir modernias technologijas. Pirma, efektyvios termoizoliacinės medžiagos yra brangios. Antra, ir jas naudojant, dažniausiai neišsiverčiame be mūrinio karkaso, t. y., laikančių mūro sienų. Tad pagalvokime kaip išsiversti, kad ir statyba būtų pigesnė, ir namo eksploatacija nebūtų brangi.

Pirmiausia, apsistokime prie tradicinio Europoje mūro ir pagalvokime kiek galime pasiekti, racionaliai išplanavę namą. Palyginkime du panašius gyvenamus namus, su vienoda sienų šilumine varža. Tačiau vieno jų sienos iš masyvių (mūro ar pan.) konstrukcijų, o kitam panaudotos lengvos konstrukcijos ir modernios šilumą izoliuojančios medžiagos.

Atlikę nesudėtingą tyrimą, pastebėsime, kad pirmajame nuolat laikosi pastovi temperatūra, nors jis ir nebus reguliariai kūrenamas. Ypač tai pastebima ankstyvą pavasarį, kai pašildo saulė ir paros temperatūra lauke labai svyruoja. Tuo tarpu antrasis - žymiai greičiau atvėsta, t. y. jame šilta tik tol, kol jį šildai. Štai čia ir paaiškėja, kokios sienos tinkamesnės mūsų klimato sąlygoms.

Apskaičiuojant reikalingą namui šiluminę varžą masyvioms sienoms, pakanka atsižvelgti tik į vidutinę trijų ar penkių šalčiausių metuose parų vidutinę temperatūrą, o skaičiuojant lengvų - į absoliučią minimalią toje vietovėje užfiksuotą temperatūrą. Taigi aišku, kad naudojant lengvas izoliacines medžiagas, šiluminė varža turi būti kur kas didesnė. O jos ir brangesnės, ir daugelis jų neilgaamžės...

Ne visada įvertinama tai, kad namo sienos „kvėpuoja“. Dažnai pasitaiko, kad kaimynai pasistato beveik vienodus namus, tačiau vienas jų būna patenkintas savo būstu, o kitam vis šalta...

Kita vertus, ne visada įvertinama tai, kad namo sienos „kvėpuoja“. Dažnai pasitaiko, kad kaimynai pasistato beveik vienodus namus, tačiau vienas jų būna patenkintas savo būstu, o kitam vis šalta...

Čia reikia žinoti medžiagų savybes ir patį šilumos praradimo principą bei įvertinti vieną svarbų rodiklį - sienų oro pralaidumą - prapučiamumą. Šis rodiklis ypač svarbus tada, kai padidėja namo vidaus ir lauko temperatūrų skirtumas, nes daugiausia šilumos nuostolių patiriame dėl to, kad iš šiltos patalpos į šaltą lauką oras per sienas „košiasi”. Tuo tarpu sienoms naudojamos medžiagos nevienodai tam priešinasi, o daugelį izoliacinių medžiagų reikia kaip pagalves įvilkti į tam tikrą „apvalkalą”. Juk ne tik mineralinės vatos, bet ir plytų mūras papildomai neapsaugotas yra kiaurai vėjo košiamas.

Labai nedaug tereikia, kad mūrinis namas taptų šiltas ir jaukus. Didelį efektą duoda namo tinkavimas iš lauko pusės. Aptinkavus mūro sieną pusantro centimetro storio kalkių tinko sluoksniu, jos prapučiamumas sumažės aštuonis kartus, o panaudojus cementinį tinką - net apie aštuoniolika kartų.

Viduje bus šilta, jei "šildysime" lauką

Dar geriau, kai lauko apdailai papildomai panaudotos šiuolaikinės medžiagos, apsaugančias sienas nuo įmirkimo. Tai gali būti medžio ar plastiko lentelės, specialios plokštės ir kt. Labai naudingas namui būtų senas, dabar jau beveik pamirštas sienosų elementas – langinės. Tiesa, seniau jų paskirtis buvo užtikrinti žmogaus saugumą. Tačiau ir šiandien jos gali naudingai pasitarnauti ir kaip dekoratyvinis elementas, ir kaip sienas nuo vėjo ar atmosferos kritulių apsauganti konstrukcija.

Prieš pasirenkant namo lauko apdailos medžiagas, reikia palyginti ir jų gebėjimą sugerti saulės energiją, t. y., įvertinti jų šviesos sugeriamumo koeficientą. Išnaudodami saulės energiją, mes galime namą papildomai apšildyti ir tuo būdu sutaupyti dalį kurui skirtų išlaidų.

Žinoma, kad tamsios medžiagos saulėje greičiau ir labiau įšyla, todėl racionaliu naudoti ne šviesų, o tamsios spalvos lauko tinką, nes pastarasis dvigubai geriau sugeria saulės energiją. Taip pat reikia stengtis kiek galimą apdailai naudoti raudonas apdailos plytas. Tačiau jokiu būdu negalima naudoti tamsių spalvų tinko, jei namas iš lauko apšiltinamas putų polistirolų, nes ši medžiaga, sienai įšilus iki 70 C, ne tik pradeda irti, bet ir išskiria žmogaus sveikatai kenksmingas medžiagas.

Tuo tarpu praktikoje pasiteisino spalių - kalkių skiedinys, naudojamas oro tarpams sienose užpildyti. Jį galima naudoti tiek specialiai paliktoms ertmėms mūro sienoje, tiek medinio karkaso tuštumoms užpildyti.

Atitinkamą šiluminį efektą duoda sienų tinkavimas iš vidaus. Todėl, kokias apdailos medžiagas benaudotume, pirmiausia sienas reikia ištinkuoti. Tiesa, namo viduje nerekomenduotina naudoti cementinį tinką, tačiau didelį efektą šilumos taupymo atžvilgiu duoda sienų klijavimas tapetais.

Vienas sluoksnis tapetų sulaiko oro skverbimąsi į lauką tiek pat, kiek pusės metro netinkuota mūro siena. Tiesa, gal ne visiems priimtina ši apdailos rūšis, tačiau pasirinkus sienų apdailai dailylentes - prieš jas kalant sienas derėtų ištinkuoti ir išklijuoti sluoksniu popieriaus.

Panaudojus įvairius plastikus ar kitas modernias izoliacines medžiagas, galima pasiekti, kad sienos taptų beveik hermetiškos. Tačiau nepamirškime, kad pernelyg „užsihermetinus“ patalpoje sutriks oro apykaita, drėgmės rėžimas, o tai neišvengiamai pakenks sveikatai. Tuo tarpu naudojant tradicines apdailos medžiagas šio pavojaus galima išvengti.

Vienas sluoksnis tapetų sulaiko oro skverbimąsi į lauką tiek pat, kiek pusės metro netinkuota mūro siena.

Beje, nepatarčiau visiškai atsisakyti ir medinių sienų konstrukcijų. Pirmiausia, apipjautus rąstus galima panaudoti patalpų pastogėse sienoms. Jos nesunkios, šiltos, ir nuo atmosferos kritulių apsaugotos. O kaip sveika gyventi tokioje patalpoje – kaip senoviniame kaime. Jei nėra galimybės sienai panaudoti rąstus, reikia siekti vidaus apdailai naudoti kuo daugiau dailylenčių. Ir gražu, ir sveika, nes medis gerai reguliuoja oro drėgnumą patalpoje. Tiesa, gražios ir patogios yra naujosios statybinės medžiagos, tačiau aš siūlyčiau nepamiršti ir senųjų, tradicinių. Tik mokėkime jas racionaliai panaudoti.

Be abejo, daugelis nori kuo didesnių, erdvesnių patalpų. Ir tai gerai. Didžiausias daugelio namų trūkumas yra tas, kad jie statomi pirmiausia atsižvelgiant ne į projektuotojo, bet į namo savininko nuomonę, nors daugelis jų su statybomis nieko bendro iki to nebuvo turėję... Tačiau kuo didesnės patalpos, tuo didesni šilumos nuostoliai.

Ne kiekvienas žino, kiek nuo patalpų išdėstymo priklauso namo šiluminiai nuostoliai. Sakysim, įsirengė žmogus kambarį per pusę namo, o ten šalta, kad ir kiek bešildytų. Kodėl? Ogi visiškai elementarus dalykas. Jei kambarys turi tik vieną lauko sieną ir jo temperatūra 18 laipsnių, tai norint tokią pat šilumą išlaikyti kampiniame kambaryje, jo temperatūrą turėsime palaikyti 20, o kambario su trimis lauko sienomis - 22 laipsnius, o vis tiek kambaryje jausis vėsu, nes susidarys stiprios konvekcinės srovės, tai yra, jausime skersvėjus.

Tačiau užtenka iš vieno namo galo pristatyti verandą, o iš kito - priebutį ar garažą ar kitas nešildomas patalpas, ir kambarys jau turės ne kelias, o tik vieną lauko sieną. Jame galėsime normaliai gyventi palaikydami net keturiais laipsniais žemesnę temperatūrą. Taigi, ir sutaupysime apie 18 proc. kuro, ir viduje bus pakankamai šilta.

Šilumos nuostoliai per lauko sienas tiesiogiai priklauso nuo temperatūrų pastato viduje ir lauke skirtumo. Taigi, norėdami kambaryje pakelti temperatūrą keturiais laipsniais, turime sunaudoti kurą ne kambariui šildyti, bet „šildome lauką”. Antra vertus, prie namo sukonstruota veranda yra ne tik reikalinga patalpa, bet giedromis dienomis ji akumuliuoja nemažai saulės energijos ir namą papildomai šildo.

Norėdami kambaryje pakelti temperatūrą keturiais laipsniais, turime sunaudoti kurą ne kambariui šildyti, bet „šildome lauką”.

Panašų efektą duoti ne tik tinkamai įkomponuoti veranda, garažas, priebutis, bet ir laiptinė. Daugelis mūsų laiptinę įsivaizduoja kaip kažkokią patalpą, kaip nereikalingą prielipą prie namo. Todėl neretai ji įrengiama ten, „kur liko vietos”. Tačiau pažvelkime giliau, gyvenančiojo name akimis.

Gražiausias "baldas" - laiptinė

Laiptinė - tai tarsi namo širdis, kurioje pulsuoja visas jo gyvenimas, tai namo vizitinė kortelė. Pagal laiptinę daugelis sprendžia apie namo gyventojus. Dar didesnę reikšmę įgyja laiptinė individualiame name. Tinkamai įkomponuota, gražiai įrengta laiptinė - tai namo puošmena, tai - tarsi gražiausias baldas. Todėl projektuojant namą, galbūt ir reikėtų pradėti nuo laiptinės. Tačiau su laiptine susiję ir nemaža rūpesčių. Jei vasarą žmogus džiaugiasi ja tarsi geru baldu, tai žiemą ji virsta „nereikalingu plotu”, kurį reikia šildyti.

Dar daugiau. Jei nenusimanantis statyboje žmogus mato laiptinę tik kaip eilinę patalpą, tai tas, kas nors truputį susidūrė su šilumos nuostolių skaičiavimais, žino, kad laiptinė „suryja” šilumos daugiau nei kitos patalpos. Statybos normose yra nurodyta, kad šilumos nuostoliai per sieną priklauso nuo patalpos aukščio. Kuo aukštesnė patalpa, tuo didesnės susidaro konvekcinės oro srovės ir tuo didesni šilumos nuostoliai patiriami per tą patį sienos plotą. Todėl prieš projektuodami namą, pirmiausia apsispręskime šildomą ar nešildomą laiptinę norime turėti. Įrengiant šaltą laiptinę, mes ją galime dalinai panaudoti gyvenamosioms patalpoms apšiltinti. Šiuo atveju mes ją turime glausti, panašiai, kaip verandą, išilgai namo išorinės sienos.

Jei vasarą žmogus laiptine džiaugiasi tarsi geru baldu, tai žiemą ji virsta „nereikalingu plotu”, kurį reikia šildyti.

Įrengiant šiltą laiptinę - priešingai, reikia vengti lauko sienų, juo labiau išsikišusių į lauką laiptinių. Tiesa, namo viduryje įrengta laiptinė, ypač jei ji jungiasi su prieškambariu ar holu, priduoda namui erdvės, suteikia didingumo. Tačiau šiltas oras turi savybę kilti į viršų. Todėl žiemą, kai prasideda kūrenimo sezonas, pajuntame, kad pirmame namo aukšte gerokai vėsiau nei antrame, nors šildymo radiatorių sekcijų skaičius tas pat ar net pirmame aukšte jų daugiau. Todėl laiptines geriau būtų įrengti izoliuotas.

Gali būti tai ir vasarai nukeliamos durys, tačiau žiemą jos būtinos. Ir geriau, jei jos bus įrengtos pirmame aukšte. Tai padės sulaikyti jame daugiau šilumos. Dar geriau, jei durys iš laiptinės bus kiekviename aukšte. Tiesa, tuomet vėsesnė bus laiptinė. Tačiau laiptinė - tai nėra patalpa, kurioje reikia būti ilgesnį laiką ir dėl to diskomforto nejus nė vienas namo gyventojas.

Projektuodami laiptines, neturime visko suvesti tik į šilumos nuostolių skaičiavimus ir bet kokiu atveju ji turi būti patogi funkcionaliai. Kad nereikėtų per langą kelti spintos ar lovos, laiptinės plotis turi būti ne mažiau kaip du metrai. Normose numatytas nuolydis santykiu 1:2, t. y., metras aukštyn – du horizontaliai, taip pat ne iš piršto išlaužtas. Jei statydami namą, sutrumpinsime laiptinę pusmetriu ir sutaupysime keletą litų, tai padidėjęs laiptų nuolydis sveikatai atsilieps tikrai daugiau. Ir papildoma fizinė įtampa, ir amžinai dirginami nervai dėl patiriamų nepatogumų ir t. t.

Taip pat labai svarbi pastaba tiems, kurie žada įrenginėti tarpaukštinę laiptinę nuo rūsio iki pat viršaus. Iš kokios medžiagos bebūtų įrengti laiptai (mediniai, gelžbetoniniai, metaliniai ar kt.), laiptų maršai tarp rūsio ir gyvenamo aukšto turi būti monolitiniai gelžbetoniniai. Tai bene pigiausias būdas gerai izoliuoti namus nuo bereikalingų kvapų dažnai atsirandančių rūsyje, garsų, monolitas geriausiai sulaiko ir konvekcines oro sroves. O jau ant gelžbetonio galime dėti norimą medžiagą.

Taip pat projektuodami laiptinę (kaip ir vonios, tualetų patalpas) nepamirškime numatyti natūralios šviesos šaltinį. Gali tai būti ir mažas langelis, ir stoglangis, ir antrinis šviesos šaltinis, tačiau tamsi laiptinė – tai ir galimų nelaimingų atsitikimų židinys…