„Joks būdas laidoti branduolinio kuro atliekas nėra saugus“, – sako Falkas Beyeris, žurnalistas ir aktyvistas, straipsnių apie radioaktyvių atliekų kapinynus Vokietijoje autorius. Todėl ateityje, anot jo, reikės rinktis mažiausiai blogą iš blogų būdų. Tokias išvadas jis pristatė daug laiko praleidęs archyvuose ir analizavęs techninius duomenis apie atliekų saugojimą ir laidojimą bei tai, kaip tie duomenys pristatomi visuomenei.

F.Bayeris skaitė pranešimą gruodžio pradžioje Seime vykusioje tarptautinėje atominėje energetikos konferencijoje. Kaip jis sakė Lietuvos radijui, Lietuvoje trūksta švietimo apie branduolinę energetiką.

Papasakokite plačiau apie tyrimų išvadas, – F. Bayerio paprašė Lietuvos radijas.

Vienas iš svarbiausių mano tyrimų atradimų – kad saugus atliekų laidojimas yra neįmanomas. Reikia suprasti, kad yra konkrečių ir bendro pobūdžio iššūkių. Konkretūs dalykai, pavyzdžiui, tokie, jog reikia labai geros geologinės uolienos sandaros, kad atliekas būtų galima laikyti milijonus metų. Tačiau tai vargiai įmanoma.

Visais atvejais pasaulyje, kai mokslininkai mėgino ieškoti saugių saugyklų, jiems nepasisekė. Teoriškai būtų galima tokią rasti, tačiau bėda ta, kad net jei rastume tinkamą uolieną, sugadintume ją tirdami, gręždami ir statydami saugyklą. O žala būtų negrįžtama. Ir visada išliks problema, kad vanduo, kuris įteka, pradeda ardyti siūles tarp uolienos ir pertvarų.

Visada bus tik prielaidos apie palaidotų atliekų saugumą, neįmanoma būti dėl nieko tikriems – išskyrus tai, kad atliekos bus pavojingos, ir kad radiacija ten išliks milijonus metų. O tam, kad būtume saugūs, reikėtų turėti žinių apie visas įmanomas problemas, tokias kaip cheminės reakcijos tarp druskos ir uolienos, ir vandens, ir talpyklų. Juk šiandien žinome daug pavojingesnių cheminių reakcijų, nei žinojome prieš dešimt metų. Todėl labai tikėtina, kad taip bus ir toliau, ir ateityje sužinosime, kad buvo dar daugiau asp ektų, kurių, statydami saugyklas, nežinojome.

O kaip Onkalo – Suomijoje giliai po žeme įrenginėjama didžiausia ir pirmoji pasaulyje nuolatinė panaudoto branduolinio kuro saugykla – tunelių sistema, iškertama akmeningoje žemėje, kuri, tikimasi, bus naudojama bent jau šimtą tūkstančių metų?

Manau, kad Onkalo – geras visiškos nesėkmės pavyzdys, kalbant apie ilgalaikį branduolinių atliekų laidojimą. Jau šiandien žinome, kad ji negali užtikrinti reikiamo saugumo. Nes Onkalo yra ant Skandinaviškos uolienos, o tai tam tikra granitinė uoliena. Šlapia uoliena, vadinasi, yra daug plyšių, ir vanduo gali pasiekti saugyklą. Tai jau vyksta, nes toki a šios sandaros prigimtis, geologija negali išspręsti problemos. Todėl jie naudoja dirbtines priemones – tarkime, bentonitą, kuriuo užkamšo plyšius, kuriuos padaro statydami. Tačiau bėda ta, kad nėra jokių žinių ar patirties, kas su tomis medžiagomis nutiks, pavyzdžiui, po šimto metų. Jos dirbtinės, ir nėra jokios patirties.

Lietuvoje kalbama apie laikinųjų saugyklų statymą. Esate ir tokias kritikavęs. Kokios tuomet alternatyvos? Grąžinti atliekas šaliai, kuri eksportavo kurą? Kokios alternatyvos Jums atrodo priimtinos?

Eksportuoti atliekas į kitas šalis nėra sprendimas. Tai daugiau bandymas atsikratyti problemos vienoje šalyje, tačiau tuomet ji iškyla kitoje. Reikia tiesiog suprasti, kad branduolinėms atliekoms nėra gero sprendimo. Neįmanoma rasti saugaus varianto. Galime tik sumažinti riziką. Ir pirmiausia, ką galime padaryti, tai sustabdyti šių pavojingų medžiagų gamybą. Kai tą padarysime, turėsime rasti, kur atliekas padėti.

O koks būdas geriausias, išsiaiškinti, manau, prireiks dešimtmečių mokslinių, politinių ir viešosios nuomonės diskusijų. Tačiau vienintelis realistinis tikslas būtų rasti geriausią variantą iš blogų variantų. Visi sprendimai, kuriuos rasime, bus blogi. Ir svarbiausia sustabdyti atliekų gamybą. Laikinoji saugykla – tikrai ne sprendimas, tai akivaizdu vien iš jos pavadinimo. Tai tiesiog apsimetimas, kad sprendimas rastas. Keturiasdešimčiai, šešiasdešimčiai metų. Tai labiau būdas nuraminti žmones, o ne sprendimas.

Apsilankėte Lietuvoje. Koks jūsų įspūdis, kokį supratimą apie branduolinių atliekų laidojimą ir branduolinę energetiką žmonės čia turi?

Mano pagrindinis įspūdis tas, kad čia trūksta mokymo apie branduolinę energetiką ir apie alternatyvas, ir apskritai energetiką. Kad žmonių žinios ateina iš branduolinės energijos pramonės arba valdžios, kuri nori statyti naują elektrinę. Žinoma, tai šališka. Patirtis, kurios pasisėmiau Vokietijoje, yra ta, kad žmonėms reikia vis o kių žinių, iš vis o kių šaltinių: taip pati nepriklausomos informacijos iš nevyriausybinių organizacijų, antibranduolinių grupių. Kad žmonės galėtų patys savo poziciją suformuluoti. Nes jeigu žinios ateina tik iš vyriausybės ir branduolinės pramonės, natūralu, kad dauguma jais tikės.

O kaip sakytumėt, ar po Fukušimos jūs, kaip aktyvistas, jaučiate, kad į jūsų, anti-atomininkų argumentus, labiau įsiklausoma nei anksčiau?

Vos nelaimei prasidėjus, man buvo taip pasirodę. Žinoma, ji dar nesibaigė, nes radioaktyviųjų medžiagų nutekėjimas Fukušimoje vis dar vyksta. Tačiau dabar, bent jau Vokietijoje, daug sunkiau kalbėti apie tai, nei anksčiau, nes žiniasklaida tiki, kad Vokietijoje atsisakoma branguolinės energijos, ir apie tai nebereikia diskutuoti. O tai nėra tiesa, nes devyni reaktoriai vis dar veikia.

Kitose šalyse padėtį suprasti sunku. Kartais atrodo, kad kai kuriose šalyse lengviau kritikuoti branduolinę energetiką, jei visuomenė anksčiau nebuvo prieš ją nusiteikusi. Pavyzdžiui, Suomijoje ar Prancūzijoje. Visuomenė ten dabar geriau supranta antiatomininkų argumentus. Tačiau nesu tikras, ar šalyse, kuriose dauguma nusiteikę prieš atominę energetiką, tai turėjo kokią nors reikšmę.

Prieš savaitę devyni „Greenpeace“ aktyvistai įsilaužė į branduolinę jėgainę, kad parodytų jos apsaugos trūkumus. Ką jūs manote apie tokius veiksmus ir ar jais žmonėms ką nors galima įrodyti?

Mano bendras supratimas ir įsitikinimai yra tokie, kad veiksmai, kurių reikia norint keisti visuomenę ir atsisakyti branduolinės energetikos, turi būti kuo įvairesni. Netikiu, kad yra tik vienas sprendimas. Manau, kritiką reikia paskleisti skirtingais kanalais ir tai – vienas iš jų.

Mano asmeninis supratimas dar ir toks, kad pagrindinis pavojus nėra apsaugos ar saugumo klausimas, į kurį susitelkė „Greenpeace“. Man atrodo, kad net įprastai veikiančios branduolinės jėgainės yra pavojingos. Aš netgi manau, kad rizika kilti avarijai dėl nepakankamo jėgainės inžinierių išmanymo ir gebėjimo suvaldyti tokią sudėtingą technologiją yra didesnė nei teroristinio išpuolio rizika.